Ugnės Žilytės piešinys

 

Kovo 1 d.
Gana varginanti diena New Yorke.

Kovo 2 d.
Galimas daiktas, po kokios savaitės teks gerti šampaną nepriklausomybės garbei – jos paskelbimas lyg ir paskubintas.
Naktį (bene penktą ryto) iš Vilniaus skambina Martinkus dėl mano essay knygos. Ją leisianti Rašytojų sąjunga, nes „Nemunas“ nebeturįs popieriaus (ekonominė blokada!). Tas popieriaus stygius – turbūt tik žiedeliai. Iš viso kultūrininkų dolce vita¹ Lietuvoje baigiasi. Na ir ačiū Dievui. Tiek grafomanų ir idiotų mito prie valstybės lovio: tegu pratinasi dabar gyventi kapitalizme.

Kovo 3 d.
Liuda Aleksejeva kalbėjosi su dviem rusų šachtininkais, neseniai vykusių streikų dalyviais. „O kaip jūs žiūrite į Baltijos atsiskyrimą?“ Šachtininkai: „Mes ir patys atsiskirtume, jei rastume progą.“

Kovo 7 d.
Lietuva skelbia nepriklausomybę po trijų dienų.
Į tarybas išrinkti Kovaliovas², Čornovilas³, ko gero, Evdokimovas. Idėja – užvaldyti pradžioje didžiuosius miestus.

Kovo 8 d.
Evdokimovas tuo tarpu ne deputatas, bet antrajame rate turi neblogą šansą: straipsniai Leningrado spaudoje, kuriuose ant jo buvo kariami visi šunys, virto beveik idealia reklama.
Gorbačiovas reikalauja iš Lietuvos 33 milijardų dolerių ir Klaipėdos (!) – kaip užmokesčio už nepriklausomybę. Vienam lietuviui išeina 11 000 – išsipirkti iš vergijos, tiesą sakant, ne tokia jau baisiai didelė suma. Šlykštu, žinoma; bet primena anekdotą: „Съесть-то он съест, да только кто ему даcт?“⁴

Kovo 9 d.
Kalbuosi telefonu su Tolia Naimanu⁵ (šiandien jo ir Brodskio bendras vakaras New Yorke). Brodskis, kaip ir anksčiau, nerimauja dėl Vokietijos: „Германия уже говорит как независимая страна. И это только цветочки. Только Sauerkraut.“⁶
Perku šampano eventualiai nepriklausomybės šventei – Kovo vienuoliktajai.

Kovo 10 d.
Milašius gavo iš Giedroyco prašymą įkalbėti mane, kad skubiai išversčiau į lenkų kalbą „Lietuva, tėvyne mūsų“! Savaime aišku, atsisakiau – nemoku lenkiškai tiek, kad eiliuočiau. Nėra neįmanoma, kad išvers patsai Milašius.

Kovo 11 d.
Nepriklausomybė! Geriame šampaną keliese: Ilze B., Vasilijus Rudičius, Svetlana Evdokimova, dailininkas Komaras⁷ su žmona, Nataša K. Norėjo atvažiuoti Josifas – bet galų gale tik paskambino ir pasveikino iš New Yorko. Skambino dar Milašius ir Štromas. Pastarajam sakau: „Tu visada buvai atvirkščia Kasandra – pranašavai komunizmo galą, ir niekas tavim netikėjo. Dabar matyti, kad buvai teisus.“ Štromas: „O nuo dabar būsiu tikroji Kasandra, nes Gorbačiovas šito visko nepakęs, ir Lietuvos laukia sunkūs laikai. Totalitarinė mašina dar labai galinga.“
Pamatysim.
Komaras, beje – vyras kuklus ir su humoru.

Kovo 12 d.
Tarp vakarykščių svečių nebuvo nė vieno lietuvio, tačiau tai tik rodo, kiek simpatikų turime. Šiandien kiaurą dieną vėl skambina simpatikai – pavyzdžiui, Žolkovskis⁸. Apie ketvirtą užvažiuoja ir Josifas: mano bute jis pirmą kartą. Pokalbis kaip reta giedras ir malonus, nors temos ne visada linksmos.
„Сын вот-вот должен приехать. У меня уже две внучки, имени младшей еще не знаю. А сынок – чисто сайгонское существо (Saigonas – Leningrado punkų ir pan. centras), какой-то недозрелый, словно ему пятнадцать лет. Говорит в основном матом. Видел я его только во младенчестве и когда ему было четыре.“
„Хорошее название для журнала: „Новый Сизиф“.“
„По телевизору в Римe я видел, как вытаскивают из бронетранспортера арестованного Чаушес­ку. Был он в этакой папахе, и я даже растрогался: совершенно та же, что у даков на колонне Траяна.“⁹
Skambiname Michnikui („надо сказать, чтобы Польша признала Литву“¹⁰), bet neprisiskambiname.

Kovo 13 d.
„New York Times Magazine“ puikus Michniko straipsnis apie nacionalizmą. Ir nė kiek ne prastesnis Šliogeris „Atgimime“ – lietuvių ritualinės politikos temomis.

Kovo 14 d.
Mirė Kostakis¹¹, kurį neblogai pažinojau – kadaise lankydavau jo butą ir kolekciją.

Kovo 15 d.
New Yorke susitinku Leningrado pogrindžio poetą Chananą¹². Nusiteikęs jis, kaip dauguma tenykščių, prastai. „Горбачев – совершенно ничтожная личность безо всякой программы, попросту отпустил вожжи, и больше ничего.“¹³

Kovo 16 d.
Pašnekesys telefonu su Maryte. „Mokykloje anksčiau niekas nežinojo, kur Lietuva, o dabar visi mane sveikina kaip lietuvaitę.“„Litmenyje“ Kukulas gina Marcinkevičių nuo Gedos (pastarojo interview „Met­menims“ pataikė į skaudžią vietą). Betgi ir didelis tasai Marcinkevičius. Didžiausias ir gražiausias mūsų paukštyno antinas.

Kovo 17 d.
Per Atlantą JAT lėktuvu. Ta JAT kompanija iššifruojama šitaip: Jokes About Time¹⁴. Tikrai vėluojame tris valandas, daugiausia dėl to, kad komanda perka toną „Marlboro“ cigarečių – „Rytų Europos valiutos“. Lėktuvas pilnas liesų moterėlių juodomis skaromis ir stambių krautuvininkių iš Chorvatijos bažnytkaimių. Kompanija kertėje visą naktį laka degtinę.

Kovo 18 d.
Zagrebas, paskui Splitas (iš oro lengvai atpažįstu Diokletiano rūmus), apie trečią valandą Dubrovnikas.
Ilgai vaikščioju, bandydamas aprimti po kelių įtemptų mėnesių. Ant baltų beveik statmenų uolų šiaušiasi pinijos ir kiparisai. Jūroje ir veidrodinėse namų sienose atsispindi cirrus: spalva iš Picasso mėlynojo ir rausvojo periodų. Pirmąsyk galvoju, kad vertėtų čia likti visam laikui. Tai nuovargio ženklas – senat­vė, tiesą pasakius, nebetoli.

Kovo 19 d.
Išvyka į Juodkalniją.
Autobusu tarp vietos proletarų važiuoju aplinkui nepaprastai raizgią, stačiai labirintišką Kotoro įlanką – prie pat vandens. Miesteliai grynai itališki. Prieš vienuoliką metų visi jie gerokai nukentėjo nuo žemės drebėjimo: daug kur tebestūkso griuvėsiai. Ties Perastu dvi stebėtinos salos su bažnytėlėmis – ypač viena, pasislėpusi kiparisų giraitėje! Kotoras kaitrus ir niūrokas, nuotaika jame labai apčiuopiamai primena Gruziją. Dirstelėjęs į viršų aikteliu: statmenu kalno šlaitu kopia tokia ciklopiška siena, kokios nesu matęs niekur ir niekada. Rodos, net nėra žinoma, kas ją rentė.
Į autobusą sulipa ištisas čigonių taboras. Po Adrijos staigiai pakinta kraštovaizdis: dabar tai nuogi bevaisiai Balkanai, ir junti, kad jūra nuo čia turėtų būti mažiausiai už tūkstančio kilometrų. Vietomis kažkokie barakai, šiukšlynai, nusususios avys. Čigonės išlipa, susirenka savo maišus ir tirpte ištirpsta šio beviltiško peizažo ore.
Pati Juodkalnijos sostinė – grynas Panevėžys ar net Ukmergė, tik įtupdyta tarp ne per aukščiausių kalnų it paukščiukas lizde. Kalnai ne tiek juodi, kiek balti – šalį veikiau derėtų vadinti Baltkalnija, Montebianco. Vakariniame corso koks tūkstantis tamsiaveidžių provincialų, neseniai nusisegusių revolverius ir durklus. Visai arti Albanija, kuri, galimas daiktas, atrodo panašiai. Socializmo šičia nemaža, jis prasikiša memorialinėse lentose, Tito portretuose, na, ir prastai aprūpintose krautuvėlėse. Juodkalniečiai, matyt, negali susitarti dėl alfabeto – lotyniškojo ir kirilicos iškabose maždaug po lygiai.
Didžiausioji Cetinje įžymybė – senosios ambasados. Randu jų šešias: Anglijos, Vokietijos, Austrijos-Vengrijos, Bulgarijos, Italijos ir Rusijos. Įspūdingiausia, žinoma, pastaroji statyta nemirtingu carinių gimnazijų stiliumi ir papuošta bareljefais; juose, kiek suprantu, vaizduojami sparnuoti katinai.

Kovo 20 d.
Pusdienį dairausi po kuriozišką miestelį. Po Adrijos kurortų, besivejančių, tegu ir ne visada sėkmingai, prancūzų ir italų rivjeras, Cetinje – tikras trečiasis pasaulis. Kad tai suprastum, pakanka žvilgtelėti į autobusų stoties išvietę. Bet valstybės būta neprastos. Kunigaikštis, o vėliau karalius Nikola buvo susigiminiavęs su dauguma Europos dinastijų: taigi rūmų didžiojoje salėje kybo bičiuliškų monarchų dovanoti portretai – Napoleonas III su pačia, Pranas Juozapas su pačia, Aleksandras II ir Aleksandras III su pačiomis, o viso ko centre saldžiai gražūs Nikolajus II ir Aleksandra. Beje, čia pat dar Nikolajaus II atvaizdas vaikystėje. Abejoju, ar kur pasaulyje įmanomas šitoks praėjusio amžiaus pabaigos kvapas. Sultonas Abdulas Hamidas savo atvaizdo neatsiuntė, bet parūpino kilimą. Miegodavo Nikola po didele vidur­amžiška šv. Jurgio ikona, ant grindų pasiklojęs vilko ir baltojo lokio kailius: vilką, rodos, sumedžiojo pats, bet baltasis lokys, aišku, iš Romanovų.
Išlaikyti šiuos rūmus padėdavo kyšiai ir prekyba pašto ženklais. Šiaip ar taip, vietiniai žmonės Nikolą myli it gruzinai Staliną. Visai netoli rūmų kukli akmeninė cerk­velė, į kurią ne per seniausiai perkelti jo ir karalienės palaikai: tai buvusi valstybinė ir visaliaudinė šventė. Knygynų languose tiktai Nikolos politiniai raštai (Tito ar Lenino nesimato). O sosto įpėdinis atvažiuojąs į Cetinje kone kasmet. Черт возьми, может они еще воссияют?¹⁵
Abiejuose rūmuose iš manęs netgi nereikalauja bilieto – mat, negali iškeisti stambių banknotų, o smulkių aš neturiu. Susivokti Jugoslavijos piniguose dabar beveik neįmanoma: ką tik įvykdyta reforma, taigi nuo kiekvieno skaičiaus reikia nubraukti keturis nulius.
Truputį nejauku dėl Lietuvos, bet – Бог не выдаст, свинья не съеcт¹⁶. Mes juk irgi kurioziški ir atkaklūs it juodkalniečiai.

Kovo 21 d.
Lietuvoje vyksta kažkokia ribota militarinė Maskvos akcija. Daugiau suprasti iš vietinės spaudos nepajėgiu, o angliška spauda – tik vakarykštė.
Prasideda konferencija. Beveik visų Rytų Europos tautų atstovai, tarp jų estas ir du lietuviai – vyrukas ir mergina; jis Daujotytės, o ji Kubiliaus aspirantė. Kvietimą jiems parūpinusi Veisaitė, kurią Bojtaras įtaisęs Soros Foundation factotumu¹⁷ Lietuvai.
Tylus vakaras uoste. Praeina žvejys su aštuonkoju, tikriausiai dar gyvu, itin panašiu į guminį žaislą.

Kovo 22 d.
Konferencijoje nelabai vykusį pranešimą apie Lietuvą skaito Bojtaras. Mano pranešimas sutinkamas gyviau, nors viena vokietaitė ir bando kaltinti mane nacionalizmu (!); atsikertu, rodos, pakenčiamai.
Vakar iš jūros pūtė šiltas vėjas; kubistiška Dubrovniko tvirtovė ir kupolų burbuliukai pleveno gryno oro srovėse; šiandien pagaliau vėsuma ir tirštų mig­lų uždangalas. Valandą su viršum vaikščioju miesto skersgatviais, kopiu laiptais, einu pro trilypius ir keturlypius vartus dengtais ir drėgnokais akmeniniais koridoriais, geriu turkišką kavą miniatiūriškose kavinaitėse. Daug apygirčių ir triukšmadarių, bet jie šičia kažkaip nekliudo.
Venecija be dekadanso.

Kovo 23 d.
Ukrainietis Dibrova¹⁸ gana įdomiai kalba apie Linos Kostenko¹⁹ ir kitų nacionalistinę mitologiją (ji maždaug mūsų senųjų aušrininkų lygmens).
Dėl įvykių Lietuvoje vis neramiau: Landsbergis ir kiti laikosi, rodos, puikiai, bet provokaciniai incidentai anaiptol nėra neįmanomi.

Kovo 24 d.
Lietuva kreipiasi į pasaulio valstybes, prašydama pagalbos. Padėti, žinoma, niekas nesiskubina. JAV spauda – tiesa, ne visa – rašo idiotizmus, lygindama Gorbačiovą su Lincolnu (sic!). Šiandieninis – atseit, vakarykštis – kreipimasis dar nėra S.O.S., bet jau netoli to.
Atvyko Dima Segalas²⁰, su kuriuo drauge pietauju. Jo teorija: gorbačioviadą, patys to nenorėdami, parengė Philby²¹ ir Co., nes jie, iš vienos pusės, pagal seną britų tradiciją nukreipė TSRS pastangas į Trečiąjį pasaulį (o tai labai atsirūgo), iš kitos pusės, „suvakarietino“ (ir kartu demoralizavo) KGB. Šnekamės ir kita tema, apie Brodskį, kurį Dima vertina itin kritiškai.
Ilgokai bendrauju su abiem lietuviais ir ukrai­niete filosofe Oksana. Duodu interview „Tygodnik Powszechny“²² ir vengrų radijui.

Kovo 25 d.
Po saulėto štilio – nerami jūra. Kavinėje su Segalu, Peteriu Steineriu²³ ir ukrainiečiu Grabovičium²⁴ iš Harvardo. Lozoraitis gavo įgaliojimus iš Vilniaus vyriausybės – tai turbūt protingas žingsnis. Lietuviška politika šiandien atrodo kaip šachmatų ir rusiškos ruletės mišinys. Situacijai ji, manau, gana adekvati. Bet kas minutę laukiu, kad revolveris ims ir iššaus.
Bojtaras optimistiškesnis: „More bark than bite“²⁵, „Gorbačiovas demonstruoja vad. tvirtumą, nes turi demonstruoti; bet netrukus nusileis“.
Jugoslavų laikraščiai, ypač „Politika“, anaiptol nėra prolietuviški. Tatai nenuostabu, nes Belgradas turi tą pačią separatizmo problemą. Konferencijoje irgi juntamos nepalankios (mums ir ukrainiečiams) jugoslavų nuotaikos.

Kovo 26 d.
Juoda, audringa ir vakarop labai graži diena.
Estijoje, Gruzijoje, Lvove – demonstracijos, palaikančios Lietuvą. Gorbačiovas pasikvietė juodašimčius į „prezidentinę tarybą“. Bet gal tai jau nebesvarbu?

Kovo 27 d.
Lietuvoje situacija staigiai blogėja. Apie nieką kita šiandien nepajėgiu galvoti.
Interview jugoslavų televizijai, vengrų radijui ir kolektyvinė telegrama Gorbačiovui.

Kovo 28 d.
Skrendu namo. Tą pačią dieną matau iš oro Dubrovniką ir Cape Cod – vis dėlto nelengva egzistuoti šitokiomis dimensijomis. Laikraščiuose pilna Landsbergio: tai, žinoma, neblogai.

Kovo 30 d.
Kennedy aerodrome sutinku ir parsivežu į namus Tanią.
Lietuva turbūt pirmąsyk istorijoje yra pačiame pasaulio dėmesio centre. Ką gi, šios dienos tolygios daug­maž Žalgiriui.

Kovo 31 d.
Kad ir keista, pavyksta susisiekti telefonu su mama: atseit, Vilnius neatkirstas. Skambina Brodskis, rengiąs kažkokį pranešimą apie „naująjį Miuncheną“ („русские в Литве соответствуют судетским немцам“²⁶). Beje, esu toks laimingas, jog dabartinėje situacijoje tai stačiai nepadoru. Tania, Tania, Tania.

1 It. Saldus gyvenimas.
2 Sergejus Kovaliovas (1930) – rusų disidentas ir politikas, daug nusipelnęs Lietuvai.
3 Viačeslavas Čornovilas (1937–1999) – ukrainiečių disidentas ir politikas.
4 Rus. „Mielai suvalgytų, bet kas jam duos?“
5 Anatolijus Naimanas (1936) – rusų poetas ir prozininkas, Brodskio jaunystės bičiulis.
6 Rus., vok. „Vokietija jau kalba kaip nepriklausoma valstybė. Ir tai tik žiedeliai. Tik marinuoti kopūstai.“
7 Vitalijus Komaras (1943) – rusų dailininkas emigrantas.
8 Aleksandras Žolkovskis (1937) – rusų slavistas emigrantas.
9 Rus. „Tuoj pat turi atvažiuoti sūnus. Turiu jau dvi anūkes, jaunesniosios vardo dar nežinau. O sūnelis – grynai saigoniška būtybė, kažkoks nesubrendęs, lyg būtų penkiolikos metų. Šneka daugiausia rusiškais keiksmažodžiais. Mačiau aš jį tiktai kūdikį ir kai buvo ketverių.“ „Geras žurnalo pavadinimas: „Naujasis Sizifas“.“ „Televizoriuje Romoje mačiau, kaip iš šarvuoto sunkvežimio tempia suimtą Ceausescu. Jis dėvėjo tokią papachą, ir aš net susigraudinau: visai tokia pat, kaip Trajano kolonos dakų.“
10 Rus. „Reikia pasakyti, kad Lenkija pripažintų Lietuvą.“
11 Georgijus Kostakis (1913–1990) – graikų kilmės meno kolekcio­nierius, gyvenęs Rusijoje, 1977 m. emigravęs.
12 Vladimiras Chananas (1945) – rusų poetas.
13 Rus. „Gorbačiovas – visiškai niekinga asmenybė be jokios prog­ramos, tiesiog atleido vadeles, štai ir viskas.“
14 Angl. „Juokeliai apie laiką“.
15 Rus. Po velnių, gal jie dar triumfuos?
16 Dievas neišduos, kiaulė nesuės (rusų patarlė).
17 Lot. Visų reikalų vadovas.
18 Vladimiras Dibrova (1951) – ukrainiečių literatas.
19 Lina Kostenko (1930) – ukrainiečių poetė.
20 Dmitrijus Segalas (1938) – rusų slavistas emigrantas.
21 Kimas Philby (1912–1988) – anglas, rusų žvalgybos agentas, 1963 m. perbėgęs į TSRS.
22 „Visuotinis savaitraštis“ – lenkų katalikų laikraštis.
23 Peteris Steineris (1946) – čekų slavistas emigrantas.
24 Grigorijus (George’as) Grabovičius (1943) – ukrainiečių slavistas emigrantas.
25 Angl. „Labiau loja, negu kanda.“
26 Rus. „Rusai Lietuvoje atitinka Sudetų vokiečius.“