Iš ciklo „Atminties stalčiai“
Su Maxu von Sydowu pietavau prie vieno stalo 1994 metais Bad Godesbergo pilies griuvėsiuose veikiančiame restorane, pagarsėjusiame svaigiu panoraminiu vaizdu. Išvakarėse didysis Ingmaro Bergmano aktorius Europos teatrų festivalyje „Bonos bienalė“ vaidino Judžiną O’Nilą ilgoje ir nuobodžioje Larso Noréno dramoje „Duok mums keletą šešėlių“ (Stokholmo karališkasis). Drauge užkopėme į stūksančius ant kalvos griuvėsius, drauge vingiuotu keliuku nusileidome. Maxas buvo atidus pašnekovas – viską matęs ir viską skaitęs. Papasakojau jam, kaip 1979-ųjų vasarą Varšuvoje pustuščiam ir nejaukiam senamiesčio kine „Syrena“ žiūrėjau „Tris Kondoro dienas“, kur jo vaidinamas kileris Žuberas iššaudo visus, išskyrus vieną (Roberto Redfordo CŽA analitiką Ternerį), su literatūros instituto priedanga besidarbuojančius šnipus. Ligi šiol pamenu gilų Maxo atodūsį: štai ką tenka vaidint!.. Ir tai, beje, buvo toli gražu ne paskutinis jo suvaidintas Blogio tarnas.
Būta dar vieno siužeto: pietaudami rinkome blogiausią gyvą dramaturgą. Pasiūliau Brodskio kandidatūrą (tebelaikau jo pjeses tikrų tikriausia grafomanija). Maxas garsiai nusijuokė. Ir paklausė: „Bet Hesse’s turbūt nelaikytum blogiausiu rašytoju?“ Nepraleidau progos patylėti. Pamenu jo skrybėlę ir klasikinį smėlinį berberį – tada ir apsikrėčiau berberio virusu. Kine atrodantis aukštas (kinas ypatingai išdidina žemaūgius), gyvenime von Sydowas buvo dar aukštesnis – 193 cm. Beje, mirė Prancūzijos piliečiu. Dėl žmonos ir Provanso turėjo atsisakyti Švedijos pilietybės. Ar lengvai atsisakė – papasakos Bergmanui.
2020