Iš ciklo „Atminties stalčiai“

 

Rimvydo Strielkūno nuotrauka

 

Nepamenu mūsų ankstyvojo susibėgimo, bet pamenu tą kairės akies rainelės prabudimą ket­virtą ryto: „Pustelnik – 0,3 km.“ BMW jau atsiplėšė. Aš blaivausi: ten numiro Čiurlionis. Mūsų viskas. Apokrifai aiškina: sanatorijoj prieš mirtį piešė ant sienų, dabar sakytume – performino. (Nu, teigtų hipsterinė Lietuva, parašė keturis taktus Jazzu.) Ne, neparašė. Shit happens. Mirė konvulsijose. O mes važiuojam, greitinam, spartinam! Ir staiga tarp retų lapuočių kamienų nežinia kaip išvystame stumbrus: jie atrodo it plaukuoti monstriški hipiai – trūksta tik tatuiruočių. Ir staiga prašau stabdyti vairuojančio žmogaus*, kurio jau kelios valstybės (įskaitant Rusiją) stabdyti nebeprašo. (Vėliau jis pasakos: „Lietuvis išsiblaivė ir ėmė rėkti: „Stumbrai! Stumbrai!“) Bet prašovėm. BMW – greita diagnozė. Ir paskui, kokia širdperša, kokia metų metais besitęsianti graužatis neužvažiavus (tada) į Pustelniką. Neužėjus į tuos sueižėjusius gydyklos koridorius, tarsi sutvertus dar tik nujaučiamam Mantui Kvedaravičiui. Ir sykiu, kokia baimė pamatyti ką nors panašaus į muziejinio Aušvico eksponatus: apdegusį gaidų ritinėlį, porą laikrodėlių, surūdijusį taktomatį. Nykybės niekybę. Naujadarų post mortem.

„Żubrowka“ rimuojasi su obuolių sultimis. Tai lenkų, turiu pranešti, klasika: vodkė su obuoliais. Bet su lenkais mes niekad nesugulsim. Tik klamposim ir klamposim nesirimuojančių istorijų Čepkeliais. Tokia lemtis. Tokia karminė raisto braidykla. Beveik Joyce’as. T. y. Airija. T. y. mes.

* Turimas omeny lenkų aktorius Danielis Olbrychskis.

Rolandas Rastauskas – poetas, eseistas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, nejudantis keliautojas – savas tarp svetimų, svetimas tarp savų.