XX a. pradžioje šokėjai Isadorai Duncan nusispyrus batelius, daugelis eksperimentuoti linkusių ir išlaisvinti šokį siekusių choreografų pasekė jos pėdomis.

XX a. pirmasis dešimtmetis. Moteris su plazdančia tunika pakelia dešinę koją, apnuogindama ją iki kelio. Pėda keistai atpalaiduota, deranti prie lengvų, plaukiančių judesių. Ši ypatinga poza ir kūno išraiškingumas, atspindintys atsipalaidavimo ir jėgos pusiausvyrą, būdingi Isadorai Duncan (1877–1927). Toks spontaniškas šoktelėjimas ne kartą įkūnijo neprilygstamą ir akimirksniu atpažįstamą šokėjos grakštumą.

I. Duncan, išlaisvinusi šokėjas ir moteris nuo visko, kas veržė ir varžė: nuo korsetų, puantų iki tvirtų šukuosenų, – šoka basomis. „Vis dėlto apnuogintas visas šokėjos kūnas – oda, kūno formos jaučiamos per ją gaubiantį plonytį audinį, dar labiau išryškinantį judesius, kuriais ji klausia „kur einu“ ir „iš kur atėjau“, – aiškina šokėja ir dėstytoja Amy Swanson, I. Duncan technikos ir repertuaro saugotoja. – Ji maištavo prieš ribojimus, pirmiausia reabilitavo vaikščiojimą basomis. Šis žingsnis galiausiai atvers kelią moderniajam, o vėliau ir šiuolaikiniam šokiui.“

Taip įsižemindama I. Duncan turėjo išsiugdyti specifinius įgūdžius. „Tai gana sudėtinga, mat kojų pirštai turi būti lankstūs, – teigia A. Swanson. – Užuot stengdamasi atsispirti nuo žemės kaip klasikinio šokio balerina, turi ant jos nusileisti, atsiduoti kryčiui, kad judesio energija pasiektų saulės rezginį. Atsipalaiduoji ir leidiesi laisvai grimzti, pavyzdžiui, į smėlį, atiduodi pagarbą žemei, – tai akimirka, kuri yra ir graži, ir prasminga. Isadoros kūryboje žemė sąveikauja su šokančiu kūnu.“

 

Šiuolaikinio šokio – ir šokimo basomis – pradininke Lietuvoje laikoma Danutė Marija Nasvytytė (1916–1983). Paskatinta vokiečių
choreografo, išraiškos šokio kūrėjo Rudolfo von Labano, nuo 1936 m. ji studijavo modernųjį šokį Juttos Klamt mokykloje Berlyne, baigusi studijas 1939 m. grįžo į Lietuvą. Kaune įsteigė ritminės gimnastikos ir išraiškos šokių studiją, kurią lankė apie 200 kauniečių. Pirmasis pasirodymas įvyko Valstybės teatre. Publika, ypač jaunimas, palankiai žiūrėjo į naująjį meną, tačiau baleto profesionalams jis pasirodė nepriimtinas. Prasidėjus sovietinei okupacijai studija dar veikė, nors kai kurios mokinės 1941 m. buvo ištremtos į Sibirą. Studijai netrukdė ir okupacinė vokiečių valdžia, kuriai darė įspūdį faktas, kad D. M. Nasvytytė šokio mokėsi Vokietijoje. Choreografė buvo pasiryžusi statyti baletą „Jūratė ir Kastytis“, kvietė jame dalyvauti jaunus vyrus, net išrūpino jiems šokių studijos pažymėjimus, atleidžiančius nuo karinės darbo prievolės (Arbeitsdienst). Šokėjai gastroliavo po Lietuvą. Pirmoje pasirodymų dalyje būdavo atliekami naujojo šokio pavyzdžiai, stilizuoti lietuvių liaudies šokiai, antroje – šokiai pagal įvairių kompozitorių muziką. 1944 m. įvyko paskutinis studijos pasirodymas. D. M. Nasvytytė su šeima pasitraukė į Dresdeną, o 1947 m. išvyko į Australiją. Šokis „Barbarai“ Vilniaus miesto teatre, 1941 m. Nuotrauka iš šokėjos Elenos Namajuškaitės fondo (Lietuvos literatūros ir meno archyvas)

 

Tikrasis šokėjo padas

XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, nacių režimo laikais, kai kurie basas kojas laikė, anot šokėjos ir kabareto artistės Julios Tardy-Marcus (1905–2002), „pornografiniu arba revoliuciniu aktu“. Tačiau tai nesustabdė daugybės eksperimentuoti linkusių ir išlaisvinti šokį siekusių – tiek temų, tiek šokio technikos požiūriu – choreografų sekti I. Duncan pėdsakais. Jai iš paskos žengė Mary Wigman, Martha Graham, Alwinas Nikolaisas, Merce’as Cunninghamas, taip pat Pina Bausch, Carolyn Carlson ir visi naujojo prancūzų šokio atstovai nuo XX a. devintojo dešimt­mečio iki šių dienų.

„Basos kojos tarp klasikų ir modernistų įžiebė konfliktą, mat šokėjams buvo nesuvokiama, kaip galima apnuoginti savo galūnes, – aiškina choreografė ir tyrėja, knygos „100 šokio terminų“ („100 mots de la danse“, 2018, leid. „Que sais-je?“) autorė Geisha Fontaine. – Neįtikėtina, bet iki XX a. septintojo dešimtmečio tai netgi buvo laikoma dekadentiška.“ G. Fontaine priminė komišką pasakojimą, 1982 m. išspausdintą žurnale „L’Avant-Scène Ballet/Danse“. Vienas teatro vadovas, 1966 m. sukrėstas M. Cunninghamo pasirodymo, jį apibūdino taip: „Jis ištiesia basą pėdą į priekį“, paskui „ištempia kairiąją, taip pat basą, ir tada pašoka ant kojų iškėlęs rankas į viršų, tarsi sakytų: Mano kojos švarios!“

„Du kulnai, du pėdos skliautai, dešimt pirštų – štai kas yra tikrasis šokėjo padas“, – apibendrina G. Fontaine. Choreografė ir šokėja, jos žodžiais tariant, „dievino“ šokti su puantais, mat su jais jausdavosi, it sklandytų ore, bet batelius nusispyrė tam, kad pajustų ryšį su žeme, patirtų, kaip persikelia kūno svoris, sąlytį su grindimis ir net savo odos skleidžiamą garsą... „Pėdos suformavo mano judesius, nuolatinį svyravimą tai prarandant, tai vėl atgaunant pusiausvyrą.“ Régine Chopinot, nuo XX a. devintojo dešimtmečio pripažinta choreografijos meno meistrė, taip pat entuziastingai pabrėžia, kad pėdas sudaro „du kartus po dvidešimt šešis smulkius kaulus ir visa galimybių bei sąnarių įvairovė“.

Pusiausvyros įrankis

Choreografinėse kompozicijose, nuo „Trauka“ („Appel d’air“, 1981) iki „Pyp“ („Top“, 2021), R. Chopinot kojomis muša į grindis siekdama efektyviau išplėtoti muzikinę ir ritminę spyruokliuojančių judesių kompoziciją: „Mano nuomone, viskas galiausiai priklauso nuo to, kaip šokėjas geba dirbti su gravitacijos jėga, atsiduoti jai ir atsispirti nuo jos, šis gebėjimas valdo judesius nuo padų iki viršugalvio.“ Prieš pasamdydama šokėją, R. Chopinot pirmiausia įvertina jo pėdas. „Jos man daug ką pasako apie žmogų ir jo kūną, – teigia ji. – Turėti geras pėdas yra užvis svarbiausia. Tai pati jausmingiausia ir jautriausia mūsų kūno dalis. Kai kurios pėdos mane prajuokina, kitos suerzina. Būna ir tokių, kurioms būdinga neįtikėtina elegancija, poetiškumas, jėga.“

Angelinas Preljocajas jau keturiasdešimt metų yra tarptautinio lygio žvaigždė, jis sukūrė apie šešiasdešimt šokio spektaklių. Nuo 9 iki 16 metų jis mokėsi ir dziudo, ir klasikinio bei šiuolaikinio šokio. Treniruotės ant tatamio jį išmokė tvirtai laikytis ant žemės. „Dziudo treniruotėse pažinau, kaip mąsto pėdos, – sako šokėjas. – Ir iš tiesų, stebėdamas priešininko pėdas gali numatyti jo veiksmus.“ Nuo to laiko, nesvarbu, kokią choreografiją kurtų, A. Preljocajas šokėjams paaiškina ne tik tai, ką pėda turi atlikti, bet ir ką jausti. „Braukti, glostyti, trepsenti... Niuansų daug – šie pusiausvyros ir laikysenos įrankiai pasižymi išskirtiniu subtilumu.“

Šiemet Mélanie Perrier, vadovaujanti šokio kolektyvui „Compagnie 2minimum“ nuo pat jo įkūrimo 2011 m., parengė spektaklį „Kol šoksime drauge“ („Jusqu’au moment où nous sauterons ensemble“), kuriame dėmesys sutelktas į kiekvieną mažiausią pėdos padėties pokytį. Spektaklis buvo įtrauktas į Avinjono mieste, Tramble an Franso komunoje įsikūrusio Louis Aragono teatro projekto „La Belle Scène Saint-Denis“ programą. M. Perrier subūrė penkių šokėjų grupę, kuriai akomponavo perkusininkas Thierry Balasse’as. Įspūdingoje šokėjų variacijoje atsiskleidė beribė padų išmintis. „Akivaizdu, kad priklausau moderniojo ir šiuolaikinio šokio raidos istorijai, kurios pradininkė yra Isadora Duncan, – teigia choreografė. – Mano nuomone, ji įkūnija aukštus standartus ir nuolatinį ieškojimą.“

Šiame naujausiame kūrinyje M. Perrier siekė „parodyti, atskleisti tam tikras pėdos padėtis, kurios leistų geriau suprasti judesio ištakas“. Ji sutelkė dėmesį į „kulno pakėlimą, tuštumos pojūtį pėdos skliautui nesiliečiant su žeme, taip pat į čiurnos lankstumą, blauzdos ištempimą ir raumenų grandinių visumą iki kulkšnies“. Švelniai pakylama ir pereinama į intensyvią kompozicijos fazę. Basomis pėdomis!

 

„Le Monde“,  2024 m. liepos 27 d.

Iš prancūzų kalbos vertė Deina Janeliūnaitė