Kaip Suomijoje atsirado Lenino muziejus.

Kaip ir modernioji Suomijos istorija, taip ir šio Tamperės širdyje įsikūrusio pastato istorija patyrė ne vieną reikšmingą transformaciją. Tik įžengęs išoriškai kuklaus pastato vidun gali pajusti tam tikrą XX a. pradžios prabangos pojūtį ir vėlesnių dešimtmečių skonio sluoksnius. 1901 m. pastatyta Tamperės darbininkų halė kelis kartus buvo plečiama priestatais. Žvelgdamas iš architektūrinės pusės šiandien nė neatpažintum stilingojo art nouveau stiliaus, kuris ir įkvėpė pirminės versijos architektus. Savo pavidalą Tamperės pastatas keitė net kelis kartus.

Kodėl būtent darbininkų halė? Tamperė yra jaunas miestas, miesto teises gavęs 1779 m. Tikru Suomijos didmiesčiu jis tapo tik atsikrausčius škotui Jamesui Finlaysonui. Čia jis įkūrė medvilnės fabrikus, kurie ne tik lėmė spartų miesto augimą, bet ir paskatino statyti anglikonų bažnyčią. XIX ir XX a. sandūroje didžiuma miesto prijautė sparčiai populiarėjančioms kairiosioms idėjoms.

Visgi susiklostė visa absurdiška įvykių grandinė, ir Tamperės darbininkų halei vienas sutapimas ilgainiui tapo nuosprendžiu. 1905 m., kai pastatas dar nebuvo praradęs originalios, prašmatnios formos, o dabar antras pagal dydį miestas Tamperė buvo trečias didžiausias, nusileidęs tik Helsinkiui ir vėliau Rusijos okupuotam Vypuriui (šiandien vadinamam Vyborgu), Rusijos socialdemokratai jame rado užuovėją ir surengė slaptą susitikimą. Jo metu pirmąkart gyvai susipažino Vladimiras Iljičius ir Josifas Visarionovičius. Iki 1946 m. tai net nelabai ką domino.

 

 

Lenino muziejus – kaip tas pats pavadinimas talpino vis kitokį turinį

Po Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjunga kišosi į Suomijos politiką, kaip tik panorėjusi, – bet koks Suomijos prieštaravimas galėjo sukelti grėsmę valstybės nepriklausomybei. Sovietų Sąjunga nepasibodėjo pareikalauti ir tam tikros duoklės – 1946 m. Tamperėje duris atvėrė Lenino ir Stalino muziejus, vėliau pervadintas tik Lenino vardu. 1986 m. muziejus net pelnė prestižinį Sovietų Sąjungos apdovanojimą. Kaip teigia jo direktorius Kalle Kallio, 8-ame ir 9-ame dešimtmečiuose čia sugužėdavo daug turistų iš Rusijos, kuriems tai buvo pramoga vis dar geopolitiškai neutralios Suomijos mieste. Vėliau, žlugus sovietinei santvarkai, pradėjo plūsti smalsautojai iš Vakarų. Ypač atsiradus pigiems „Ryanair“ skrydžiams į Tamperę.

Tik 2014 m. pastatą perėmė „Werstas“, arba kitaip – Suomijos darbininkų muziejus. Po poros metų muziejus buvo atnaujintas, dėmesys nukrypo į Sovietų Sąjungos gulaguose pralieto kraujo istoriją, sovietų valdžią pašiepiantį humorą. Nuo tada ši erdvė tapo vis kritiškesnė Sovietų Sąjungos istorijai. (Anksčiau muziejaus įkūrimas buvo apsuptas romantiškomis legendomis, kaip šiame pastate ne tik pirmąkart susitiko Leninas su Stalinu, bet Leninas dar neva davęs pažadą paremti Suomijos nepriklausomybės idėją.)

Muziejus atrodė lyg sumaniai įrengti spąstai visiems, atvykstantiems pagarbinti Lenino kaip senais blogais laikais. Vis dėlto tokių sovietinių piligrimų pastaraisiais dešimtmečiais pasitaikydavo ne tiek daug. Suomijos mokytojai čia atveždavo vaikus, kad šie galėtų susipažinti su kaimyninės šalies istorija. Pedagogams būdavo nejauku pranešti tėvams, kad moksleiviai keliaus į Lenino muziejų – jame nesilankę tėvai irgi kartais manydavo, kad vaikus veš garbinti Lenino.

2024 m. Lenino muziejus užsidarė. Paklausiau darbuotojo, ar negavo piktų laiškų iš Lenino gerbėjų po tokio paties muziejaus priimto sprendimo. Žinoma, gavo, bet nedaug. Laiškuose darbuotojai išvadinti fašistais ir naciais. Direktorius sakė buvęs apkaltintas kaip „muziejaus žudikas“, iškraipantis istoriją. Rusija taip pat netruko pasmerkti šį sprendimą. Tačiau muziejaus pervadinimas ir atkūrimas kitu vardu Suomijoje irgi ne visus tenkino. „Socialiniuose tinkluose pasirodė reikalavimų, kad kolekcijos būtų sudegintos, durys užkaltos vinimis, o pats pastatas padegtas su visais darbuotojais. Tai gana žiaurios fantazijos“, – pasakojo K. Kallio. Vis dėlto, jo teigimu, dauguma žmonių tokį apsisprendimą priėmė teigiamai.

„Nootti“ – apie unikalią Suomijos ir Rusijos kaimynystę

Tai, kad Suomija buvo priversta pataikauti ir nusileisti Rusijai, dar nereiškia, kad demokratinė valstybė niekada nepabandė ištrūkti. Štai 7-o dešimtmečio pradžioje, visuomenėje augant nepasitenkinimui prezidento Urho Kekkoneno lyderyste, tuometinis šalies teisingumo kancleris Olavi Honka kai kurių politikų buvo raginamas dalyvauti 1962 m. rinkimuose. Jo kandidatūra sulaukė gausaus palaikymo. Sovietų Sąjungai patiko U. Kekkonenas ir jo gebėjimas laviruoti, šio prezidento apsukrumas bendraujant su aukščiausiais SSRS vadovais šiek tiek priminė mūsų Algirdą Mykolą Brazauską. Didžioji kaimynė nusprendė imtis veiksmų ir įsikišti. U. Kekkonenui atostogaujant Havajuose, Maskva įteikė Suomijai notą, kurioje buvo reikalaujama surengti bendras karines pratybas. Jos galėjo sugriauti ne tik suomių atžvilgiu skeptiškai nusiteikusių Vakarų pasitikėjimą, bet, kai kurių politikų įsitikinimu, net Suomijos nepriklausomybę de facto.

Prezidentas, mėgęs spręsti reikalus su sovietais saunoje, šioje situacijoje, kaip jam būdinga, išlaviravo. Tokios sovietų išprovokuotos įtampos suvaldymas jam garantavo triuškinamą pergalę 1962 m. rinkimuose. Lenino muziejui ši vadinamoji notų krizė suteikė vardą „Nootti“. Direktorius paaiškino: „Pavyzdžiui, karo ir taikos muziejus Mikelyje pavadintas „Muisti“ (atmintis), sporto muziejus – „Tahto“ (valia), medijų muziejus – „Merkki“ (ženklas), žaislų muziejus gavo vardą „Leikki“ (žaidimas), o universiteto muziejus – „Liekki“ (liepsna). Taigi, „Nootti“ atitinka šalies muziejų pavadinimų tendencijas, atspindi Suomijos ir Rusijos santykių istoriją mūsų gyventojams. Diplomatinėmis notomis šalys apsikeitė ne kartą, įskaitant ir pastaruosius metus.“

Nors ekspozicijos nėra visiškai pakeistos, užsukęs į muziejų pajunti, kokią stiprią įtaką Suomijos likimui darė Rusijos kaimynystė. Nedaug lietuvių žino apie Suomijos pilietinį karą ir 1917 m. paskelbtą nepriklausomybę. Vaikščiodami Tamperėje ar kitame Suomijos mieste kulkų paliktų žymių neskubėkite nurašyti Antrajam pasauliniam karui ar Žiemos karui – nemažai jų atsirado būtent pilietinio karo metais. Naujai susikūrusiai šaliai skilus perpus, abi stovyklos neapsiėjo be išorinės įtakos: raudonųjų, arba darbininkų, gretose kovojo nemažai rusų, o baltuosius rėmė vokiečiai. Baltiesiems laimėjus, laukė scenarijus, primenantis Mindaugo II situaciją tarpukario Lietuvoje, – buvo išrinktas vokietis princas, turėjęs tapti Suomijos karaliumi. Vokiečiams pralaimėjus Pirmąjį pasaulinį karą, Suomija vis dėlto tapo respublika. Ironiška, tačiau baltųjų pergalė ilgainiui nieko nebereiškė – šalis buvo sukurta remiantis raudonųjų idėjomis. Muziejuje atskleidžiama ir tokia situacija, kai, kaip juokauja patys suomiai, geri komunistai atsidūrė už grotų tiek Suomijoje, tiek Rusijoje. Net 80 000 suomių, kariavusių už darbininkų teises, buvo uždaryti tarpukario Suomijos koncentracijos stovyklose. Maždaug pusė jų žuvo dėl netinkamų sąlygų. Muziejuje pristatomi keli šių politinių kalinių portretai, eksponuojama ir raudonųjų savanorės Emmos Oksalos uniforma – iki mūsų dienų tokia išliko vienintelė.

Nuo 1920 m., kai buvo pasirašyta Tartu taikos sutartis, iki 1939 m. Suomijos ir Sovietų Sąjungos santykiai liko įtempti. Antrasis pasaulinis karas ir Žiemos karas ne veltui yra atsinaujinusio muziejaus, pasakojančio apie Suomijos ir Rusijos santykių istoriją, ekspozicijos branduolys. Apie šį etapą liudija tiek kalašnikovas, tiek 5-o dešimtmečio radijas, nuolatos grojantis įsimintiną „Säkkijärven polkka“ melodiją. Ši melodija išgelbėjo ne vieną suomių karį ar civilį nuo minos. Minų problema buvo aktuali Vy­borge, kai Suomijai pavyko savo antrą didžiausią miestą atgauti keleriems metams (nuo 1941 m. rugpjūčio 31 d. iki 1944 m. birželio 20 d.). Atsitraukdami sovietai paliko užminuotą miestą. Jų minos sprogdavo po atitinkamo radijo bangomis paskleisto signalo. Perpratę klastą, suomiai rado sprendimą: kad signalas nesuveiktų ir mina nesprogtų, buvo nutarta per sovietų naudojamą radijo dažnį transliuoti minėtąja polką. Sovietų minos, taip ir nesulaukusios reikiamo radijo signalo, tiesiog tapdavo nebeaktyvios ir nepavojingos.

Muziejuje pristatoma vienos šeimos istorija, kai dar prieš paskelbiant Suomijos nepriklausomybę į JAV išvykę emigrantai susiviliojo propaganda apie tobulą gyvenimą Karelijos-Suomijos Sovietų Socialistinėje Respublikoje. Tokį sprendimą priimti žmones paskatino JAV ištikusios Didžiosios depresijos sukeltas šokas. Jų laiškuose optimizmą netrukus pakeičia niūrios nuotaikos, šeima guodžiasi, kad būtų smagu bent kartą paragauti kavos.

„Nootti“ galima susipažinti ir su sovietų šnipų istorijomis. Labiausiai intriguoja pasakojimai apie vadinamuosius sovietų kazanovas, viliojusius įtakingas suomių moteris ir šitaip išgaudavusius svarbią informaciją.

Galiausiai, nusifotografavę prie U. Kekkoneno Havajuose ar pasiskaitę apie žigulius Suomijoje, muziejaus lankytojai gali pasidomėti Sovietų Sąjungos žlugimo istorija, kurioje nestinga ir nuotraukų iš Lietuvos, ar susipažinti su šių dienų Rusija: politiniu persekiojimu, Helsinkio ledo ritulio komandos „Jokerit“ flirtu su Rusija, šios valstybės lyderių ir Suomijos prezidentų dovanų mainais. Pastarojoje kolekcijoje galima rasti visko: nuo degtinės butelio Borisui Jelcinui iki Dmitrijaus Medvedevo padovanoto kačiuko prezidentei Tarjai Halonen.

Pasak direktoriaus, iš esmės muziejaus lankytojai nepasikeitė: „Žmonės iš Suomijos ir svetur, vietiniai gyventojai ir moksleivių grupės. Mūsų tikslinė auditorija yra tie, kurie domisi politine istorija.“ K. Kallio pridūrė, kad lankytojų srautai juos padrąsina ir leidžia manyti, jog buvo sugalvotas tinkamas pavadinimas ir priimtas teisingas sprendimas. Patys darbuotojai dėl to neabejoja, mat jiems buvo pabodę aiškinti, kad jų muziejus nėra blogio šventykla.