Vaida Ragėnaitė. T. Kosciuškos g. 1., arba Pakilti iš požemio

Kai nuslinkęs Gedimino kalno šiaurinis šlaitas prisišaukė archeologus ir atvėrė legendomis apipintų did­vyrių kapus, prasidėjo istorinės atminties transformacija, į kurią pirmiausia buvo įtraukti mokslininkai. Tikrovė staiga suiro ir pradėjo srūti į savo ištakas, o netikėtas radinys pažadino pamirštą istoriją, visą laiką buvusią šalia. Tokia buvo parodos „Pažadinti: Gedimino kalne rastų sukilėlių istorija“ idėjos aušra, o šiandien taip pavadinta 3 metus vykusio tyrimo ir istorijos interpretacija. Plakatas ant durų žada Lietuvos nacionalinio muziejaus parodą, tačiau viduje supranti, kad patekai į parodos rengėjų mažai retušuotą, dar prieš kelis mėnesius veikusios areštinės realybę, čia eksponuojami objektai sinchronizuojasi su kalėjimo inventoriumi. Kiekviena kamera pavirto eksponavimo erdve, o jose girdimi trečiojo asmens, atliekančio mediatoriaus vaidmenį, pasakojimai. Kas jis? Kalnas – mirusiųjų globėjas?

Kelionė po kameras prilygsta nusileidimui į mirusiųjų pasaulį, kuris leidžia patirti priešišką bei žalojančią realybę. Ir ar lankytojams užteks drąsos ir dvasinių jėgų įsiklausyti į pasakojimą, nuo to priklausė, kaip parodos rengėjams pavyko atskleisti pagrindinę jos idėją.

Pirmoje kunigo Stanislovo Išoros atminimui skirtoje kameroje kalnas taria: „Giesmių ir maldų kalba yra ta pati. Girdžiu žmones, tylinčius lenkiškai, baltarusiškai, ukrainietiškai, lietuviškai. Girdžiu jų sielvartą dėl žuvusių, matau jų išgąsti, kad čia pat už bažnyčios sienų tiek dejonių, aimanų, kraujo.“ Neaišku, ar taip perteikiami Lukiškių aikštėje per egzekuciją susirinkusios minios išgyventi jausmai, ar visos sukilimą apėmusios teritorijos gyventojų. Neįrėminamas konkrečiomis datomis ir vietomis pasakojimas nesugriauna areštinės atmosferos ir parodos rengėjų tikslo, kad lankytojai nepatirtų buvimo muziejuje jausmo. Visi eksponatai kameroje nebylūs: ir bažnytinėje vėliavoje išsiuvinėtas šv. Antanas su kūdikėliu, ir ant kalinių baldų išdėliotos giesmės bei gubernatoriaus įsakymas, draudžiantis giedoti bažnyčiose. Kai staiga erd­vėje dingsta šviesa, užklupusi tamsa išreiškia Tėvynę apėmusį gedulą, uždraustų giesmių tylą nutraukia giedanti minia kalėjimo koridoriuje, kur netikėtai atsiradusiame ekrane akimirkai pasirodo XIX a. Vilniaus peizažas, pasigirsta kurtinantys šūviai. Visa tai veikia, lyg parodos pavadinime užkoduotas pažadas lankytojus pabudinti, patikrinti, ar jie įstengia pažvelgti tiesai į akis, ar pajėgia ne tik ištverti tai, ką mato, bet ir suvokti, kad ne griaučiai išnirę iš kapo duobės į juos žvelgia.

 

Konstantino Bogdano skulptūra „1863 m. valstiečių sukilimas Lietuvoje“ prie įėjimo į areštinę
Konstantino Bogdano skulptūra „1863 m. valstiečių sukilimas Lietuvoje“ prie įėjimo į areštinę

 

Gyčio Norvilo nuotraukos
Gyčio Norvilo nuotraukos

 

„Lenkai, baltarusiai, ukrainiečiai, lietuviai. Kas yra tie Žmonės? Sutilpę po vienu herbu, kovoję už tą pačią Tėvynę.“ Šie žodžiai lyg įprasmina akistatą su radiniais, iškeltais iš požemio – vaizdais, kurių baugu gyviesiems. Parodos rengėjų lankytojams inicijuota patirtis sukelia transformaciją, kai tikrovė suyra ir pradeda srūti į savo ištakas: tiesos ir paslapties link. Transformacija, kaip ir mirtis, perkelia į aukštesnį lygį, todėl įvykdytos mirties bausmės pasakojimas įgauna naują prasmę.

Koridoriuje ekranas išnyksta, šviesa išryškina eksponuojamus archeologų radinius. Prarastojo pasaulio likučiai: sagos, diržo sagtis. Išliko ir Zigmanto Sierakausko bei Apolonijos Dalevskytės jungtuvių žiedas, rastas ant Z. Sierakausko dešinės rankos bevardžio, su įrašu žiedo lankelio vidinėje pusėje: „Zygmund Apolonija 11 Sierpnia / 30 Lipca 1862 r.“ („Zigmantas Apolonija 1862 m. liepos 30–rugpjūčio 11 d.“). Sukilimo vadui Z. Sierakauskui skirtoje kameroje kalnas pasakos jų meilės istoriją, kalbės jų balsais iš išlikusių atsiminimų: „Aš tave mylėsiu, saugosiu Tave ir kūdikį, o vėliau susijungsiu su tavimi danguje. Manau pirmadienį mirsiu.“ Iš kameroje kabančio Alfredo Riomerio tapyto mergaitės portreto žvelgia liūdnos vaiko akys. Galbūt tai užuomina ne tik apie dukrą, gimusią po Z. Sierakausko mirties, bet ir apie jo paties vaikystę. Jam buvo tik 5-eri, kai 1831 m. sukilime žuvo jo tėvas. Carinė valdžia net ir tokio amžiaus sukilėlių pirmagimius imdavo į kariuomenę. Motina jį išsaugojo rengdama suknelėmis, ilgus plaukus pindama į kasas. Tokia pati lemtis ištiko ir Z. Sierakausko vaiką, kuriam dar negimus, Muravjovas grasino atimti, jei gims berniukas. Kai tremtyje Apolonija Sierakauskienė pagimdė mergaitę, šeima ir bičiuliai spėjo, kad ji papirkusi gydytoją.

Tarp eksponuojamų archeologų radinių kartojasi Dievo Motinos atvaizdas, rastas beveik prie visų sukilėlių. Ovalo formos dvipusis medaliukas su Aušros vartų Švč. Mergelės Marijos atvaizdu ir užrašu „Gailestingumo Motina“ buvo rastas jau pirmoje kapo duobėje ant Gedimino kalno ir tapo pirmuoju ženklu, leidusiu mokslininkams kelti hipotezę, kad archeologai prie legendinės kapavietės. Aiški nuoroda – žinomas Aušros vartų Švč. Mergelės Marijos kultas, sustiprėjęs būtent laikotarpiu tarp sukilimų. Kai carinė valdžia uždarinėjo ir kitoms konfesijoms perdavinėjo katalikų bažnyčias ir vienuolynus, Dievo Motina pradėta vadinti Lenkijos ir Lietuvos karaliene. Švč. Mergelės Marijos pagalbos prašoma ir per kasdienes mišias bažnyčiose, ir šventinėse procesijose bei politinėmis manifestacijomis virtusiose maldose prie pakelių medinių kryžių.

Eksponuojamų medaliukų antrose pusėse Šnipiškių Jėzaus koplyčios vaizdas slepia pamirštą istoriją. Šnipiškių Jėzaus skulptūra garsėjo tikinčiųjų patiriamais stebuklais, todėl jos kopijos ir atvaizdai paplito visoje Lietuvoje. Apie šios skulptūros ryšį su sukilimu užsimena A. Dalevskytė-Sierakauskienė prisiminimuose: „...prasidėjus Varšuvos įvykiams Vilniaus gyventojai įprato kiekvieną penktadienį šeštą valandą vakare rinktis ant kalvos už Žaliojo tilto, po Išganytojo statula, vadinama Raudonuoju Kryžiumi“ (Apolonija Dalevskytė-Sirakauskienė. „Atsiminimai“. – V.: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2019). Kristaus skulptūra dingo XX a. 6 dešimtmetyje sovietų valdžiai sunaikinus koplytėlę prie Žaliojo tilto, nes ši trukdžiusi naujam pasakojimui, t. y. 1952 m. sukurtoms socialistinio realizmo skulptūroms – kareiviams, darbininkams, valstiečiams ir studentams. Prie įėjimo į areštinę eksponuojamoje Konstantino Bogdano skulptūroje taip pat ryškūs socialiniai sluoksniai iš to paties laikotarpio. Kaip apskritai K. Bogdano kūrinys „1863 m. valstiečių sukilimas Lietuvoje“ buvo pripažintas ir 1956 m. tapo aspirantūros baigiamuoju darbu Leningrade, I. Repino dailės institute? Autoriaus drąsos ir pasiekto kompromiso su tuometine valdžia paradoksalus gylis atsivers apsilankius parodoje ir, beje, primins diskusijas apie Žaliojo tilto skulptūrų meninę ir paveldo vertę. 2015-aisiais jos buvo nukeltos taip niekam ir neprisiminus apie jų ir Šnipiškių Jėzaus, nešančio kryžių, koplyčios kaimynystę. 2017 m. jau aptikus sukilėlių kapus Šv. Rapolo bažnyčios rūsyje ši skulptūra netikėtai buvo rasta.

Dar vienas stebuklui prilygstantis radinys – paro­doje eksponuojama gipsinė veido atspaudo išlieja, primenanti XIX a. itin išpopuliarėjusį paprotį po svarbių asmenų mirties nuimti jų veido kaukes. Nors ši tradicija atsirado dar senovės Romoje, romantizmo epochoje mirusiųjų kaukės ir atspaudai buvo traktuojami kaip paskutinis asmens buvimo pėdsakas. Tačiau yra esminis skirtumas tarp šiuo papročiu sukurtų kūrinių ir parodos eksponato – jis atliktas ne žmogaus. Jo kūrėjai yra kapo duobė ir atsitiktinumas.

Konstantino Kalinausko atminimui skirtoje kameroje „Laiško iš po kartuvių“ tekstas, tapęs testamentu tautai, pateiktas itin įtaigiai, sukrečia. Į valstietį kreipiamasi ant kalėjimo sienų užrašytomis raidėmis kviečiant kovoti už žmogaus ir tautos teises. Emociškai labai stiprus šiose eilutėse išreikštas žinojimas, kad K. Kalinauskas miršta pasiekęs svarbiausią tikslą – pažadinęs savo tautą. Todėl jis valstiečiui ištaria: „...negaila žūti už tavo teisybę.“ Suvokti, apie kokią vergiją kalba Kalinauskas, padeda eksponuojama medinė kaladė. Su tokiomis, uždėtomis ant kojų valstiečiai būdavo pristatomi į rekrutus. Tragiškiausia tai, kad į karinę 20 metų prievolę paimti valstiečiai dažniausiai negrįždavo, todėl šeima su vyru atsisveikindavo praktiškai visam laikui. Parodoje tai iliustruoja lietuvių liaudies daina apie pradingusį brolį: „Atskrido tris gegutelas vidur tamsios nakteles. Viena kukavo trys nedaleles. Sesuo raudoja trajus metalus, motinėla visų savo viekeli.“

Antrajame aukšte pasitinka daugiau šviesos. Vienoje didesnėje kameroje iš projektoriaus ekrano prabyla šią istoriją tyrę mokslininkai. Jie padeda grįžti į realybę, emocijas nutildo faktai. Parodos pasakojime daugėja aiškumo ir vientisumo. Tačiau tai dar ne pabaiga. Užrakintose kamerose pro mažą prižiūrėtojo langelį matyti už grotų susodinti „prasikaltę“ meno kūriniai, nes praėjus 100 metų po sukilimo išdrįso prabilti ir pateikė savo sukilimo versiją. Už šį „nusikaltimą“ nubaustas Aloyzo Stasiulevičiaus paveikslas sėdi ant kėdės vidury kameros, neretušuotoje kalėjimo realybėje vyksta „Sukilėlio vestuvės“. Šokančios poros atkartoja tą pačią ritmiką, kuria autorius šokdino Vilniaus urbanistinius peizažus.Toks yra šios parodos pasakojimas apie 1964 m. nutildytą jaunų menininkų Arūno Tarabildos, Vlado Vildžiūno, Vinco Kisarausko, Aloyzo Stasiulevičiaus iniciatyvą prabilti avangardinio meno kalba. Skirtingose kamerose, po vieną įkalintuose jų kūriniuose perprasti menininkų slaptaraštį, rašytą XX a. 7 dešimtmetyje, sugebės tik tie, kurie patyrė šios parodos iniciaciją ir pakilo iš požemio.

Fotoreportažas iš parodos čia