Galvoju apie tranzistorių, toks įdomus prietaisas, jis sustiprina arba nukreipia elektroninį signalą. Sustiprina arba nukreipia. Ir į mus, į žmones, iš įvairių šaltinių patenka signalas, iš praeities, iš istorijos, iš protėvių, iš knygų ir sapnų, vieni jį sustiprina, kiti nukreipia, sustipriname ir nukreipiame, tokios mūsų pareigos, tokios paprastos funkcijos. Pyktis, pavydas, melas, šmeižtas – tokie signalai, jeigu juos sustipriname, ardo ir naikina ir, žinoma, labiausiai mus pačius. Rūpestis, užuojauta, aistra, – tiesą sakant, sunku pasakyti, kokia energija visa tai virsta, jeigu sustipriname maksimaliai, nesaikingai.

Taigi esame tik tranzistoriai, sustipriname arba nukreipiame, sustipriname ir nukreipiame, ir dažniausiai tai, kas mums atrodo labai brangu ir sava, tėra tik sig­nalas, kurį gavome, tas signalas klastingas, įtaigus, įtikina, kad yra mūsų pačių sukurtas, už jį esame pasirengę kovoti, žudyti, net mirti, jį mes laikome savo tapatybe ir esme. Politika, ekonomika, visi menai ir visi -izmai, visos ištikimybės, sąžinės ir orumai – tai tik sig­nalai, kuriuos mes sustipriname arba nukreipiame, ir tie signalai žeidžia ir gydo, guodžia ir nuvilia, jie keliauja per mus tranzitu, jie virusai, kuriems reikalingas nešiotojas, tas, kuris sustiprina arba nukreipia. Galiausiai vienintelį ir paskutinį kartą mus pasiekia itin galingas signalas, sudeginantis velniop tai, ką vadinome gyvenimu, būtimi, siela ir kūnu, šios atliekos keliauja į vienokį ar kitokį sąvartyną, kuriuos gražiai vadiname pomirtiniu gyvenimu, amžinybe ar bent kapinėmis, bet sistema to beveik nepastebi, sistema ir toliau funkcionuoja, nes jos esmė ne tranzistorius, ne šimtas ir ne milijardas tranzistorių, o signalas. Suknistas SIGNALAS.

 

Sigito Parulskio nuotrauka