Apmaudu, kad neišmokau japonų kalbos. Pamenu, tuo metu gyvenau Markučiuose, iki XXI amžiaus buvo likę maždaug dešimt metų. Eidamas šaltą žiemos naktį (buvo sausis arba vasaris) parašiau dvieilį:

 

Rupus dangaus žvirgždas 

Žvaigždės po kojų girgžda

 

Pamaniau, reikėtų išmokti japoniškai, kokia rinka atsivertų! Diskutuočiau su japonais apie žvaigždes ir sniegą, apie „Suzuki“ ir „Kawasaki“, apie samurajus. Bet grįžau namo, užrašiau dvieilį, pasijutau kaip žvaigždė begalinis – ir prisigėriau „Kristalinės“. Degtinė anuomet buvo klaikoka, ypač „Kristalinė“, 45 procentų stiprumas ir pojūtis, lyg gertum stabdžių skystį. Taigi gerdavome kuo nors švelnindami – pomidorų sultimis, vandeniu, ašaromis, o jeigu labai pasisekdavo, skiesdavome tą žibalą svarainių sirupu, tuomet „Kristalinė“ tapdavo prašmatniu likeriu.

 

Sigito Parulskio nuotr.

 

Ko gero, tuomet visatoje kažkas pasislinko, trakštelėjo ar sugedo, nes nuo to laiko, nuo to šalto žiemos vakaro, kai ėjau šerkšnotu Markučių keliu geležinkelio pylimo link traiškydamas batais aikčiojančias žvaigždes, vos tik sėsdavau mokytis japonų kalbos – iš karto prisigerdavau. Net samurajaus kardą pakabinau ant sienos – nepadėjo.

Su Juozu tuo metu dirbome laikraščio redakcijoje, darbas buvo nelengvas, dirbome dėl Lietuvos, ir dar su žodžiais, o žodžiai sunki medžiaga, jeigu tik padaugini, iš karto ir apsinuodiji, tada Juozas sako, reikia nuplauti, o tą padaryti geriausia alumi, juolab kitoje pusėje – anuomet tai buvo Jaunimo sodas, o gal jau Sereikiškių parkas – dunksojo aprūkęs paviljonas, jame galėjai gauti ir dešrelių, ir alaus, ir į snukį, ir dar tais laikais buvo keistas posakis: alus be vodkos – pinigai vėjais, savaime suprantama, kad išgėrėme ir vodkos. Laikas tais laikais bėgdavo greitai, nes kalbėdavome apie poeziją, apie filosofiją, tikėjimą, garbę, žodžiu, buvome labai dvasingi, o dvasingumas išsiurbia visas fizines jėgas ir žmonės sunkai laikosi ant kojų, matyt, dėl to daugelyje religijų žmonės arba klūpo, arba tupi, arba apskritai šliaužioja. Visi Juozo autobusai jau buvo išvykę, teko man jį dešimtu autobusu vežtis į Markučius, kuriuos anuomet vadindavome Puškinovka, nors ten Puškino niekad nė nebuvo, tik sukiužęs namukas, šunų kapai ir du nebylūs tvenkiniai, ir traukėme mudu su Juozu link geležinkelio, kuris paklotas ant aukšto pylimo, naktimis atrodydavo, kad traukinys skrodžia dangų, dunda ir dunda paklydęs tarp šaltų žvaigždynų.

Nubudo Juozas iš ryto ir paaiškėjo, kad pametė vieną batą. Akivaizdu, eidami naktį per daug žiūrėjom į žvaigždes, nusprendėm abu pasitarę. Daviau jam savo batus, iš po lovos ištraukiau pilkus, nemėgau jų dėl tos spalvos, nes kažkodėl buvo panašūs į tokius, su kuriais tik karste patogu. Žiūri Juozas į tuos batus, pasimatuoja, matau, kad ir jis galvoja apie karstą, bet nieko geresnio pasiūlyti negaliu, anuomet žmonės turėdavo tik dvi poras batų, viena ant kojų, kita į karstą. Tada Juozas pažiūri į samurajaus kardą ant sienos ir sako: gerai, kad atsibudau pas tave, įsivaizduok, jeigu būčiau atsibudęs pas japoną? Juozas kone dviejų metrų ūgio, o mes anuomet visi manėme, kad japonai maži ir jų pėdos mažos, nors kai jie bombardavo Perl Harborą, niekam nerūpėjo jų pėdos, taigi aš ir vėl nepradėjau mokytis japonų kalbos, nes kitą vakarą vėl kažkas nutiko, regis, pakilo baisus vėjas, toks baisus, kad nunešė į jūrą dalį Palangos tilto. Iš ryto išeinu į kiemą, pagirios siaubingos, matau tikrovę ne vientisą, o skilusią dalimis, lyg siurrealisto Iveso Tanguy paveiksle, tik viskas dar baisiau, viename rėžyje pastorius Donelaitis keikia ištvirkusius būrus, kitame Egipto piramidžių statybos, o trečiame stovi šeimininkas lenkas ir sako: „Naktį Palangos tiltą nunešė!“ „Po velnių, – sakau aš, – tai kaip dabar pateksiu į centrą?“

Reikėtų pranešti šiuolaikiniam žmogui, kad pagirios – tai sunkaus apsinuodijimo alkoholiu pasekmė. Tiesa, pagirios būna juodos ir šviesios, būna tarpinės, kai jautiesi nei šiaip, nei taip. Vienas ispanas, o gal portugalas, tyrinėjo pagirių fenomeną ir surado gal 50 jų atspalvių, bet tai jau kita tema. Tiesa, į anų laikų girtavimą šiais laikais žvelgiama įtariai, kaip į sovietinės vergovės reliktą. Būta visko, bet dažniausiai gerdavome alkoholį dėl to, kad tai buvo vienas iš būdų interpretuoti tikrovę. Kitaip tariant, šiuolaikinis žmogus, pavyzdžiui, eina į manikiūro ar pedikiūro saloną ir prisiklijuoja pusmetrinius nagus, paskui juos dar pagalanda, o mes gerdavome vyną ir žiūrėdavome į Vilnių nuo Trijų Kryžių ar nuo Bekešo kalno. Ką žmogus daro su pagaląstais nagais, nežinau. Gėrėme alkoholį ne dėl to, kad kentėjome dvasines kančias (buvo, žinoma, ir tokių dalykų), ne dėl to, kad sunku pakelti sovietinio gyvenimo absurdą (buvo ir tokių dalykų), – dažniausiai gėrėme dėl to, kad turėjome daug energijos ir ją reikėjo kažkur padėti. Be to, alkoholis atverdavo sielos poras. Dabar tos poros atveriamos keliaujant, sportuojant, valgant moliuskus ir samprotaujant apie tvarumą, o tuomet – geriant alkoholį, skaitant poeziją ir Kafką. Žinoma, buvo ir sportas, ir knygos, ir merginos (vaikinai), ir visa tai vadinosi gyvenimu, kaip ir dabar. Kvaila aiškinti, kad viena ar kita veikla yra naudingesnė, pavyzdžiui, bendruomenei. Juk bendruomenei būtų kur kas naudingiau atsikratyti neįgalių ir kitokių žmonių su ydomis, bet kai naciai taip mėgino padaryti, sulaukė daug negražių žodžių ir kritikos. Gyventi tik dėl naudos – slidus reikalas.

Pamenu, Markučiuose kliokė baisi liūtis, su būsimų mūsų vaikų mama gyvenome pagalbiniame pastate, pritaikytame žmonėms, nors ten galėjo būti ir tvartas, tiesa, gėdos nė kiek nejautėme. Krikščionių Išganytojas gimė tvarte, čia tai jau viskas tikrai gerai, jokių kompleksų, be to, viskas ten buvo rimta, metaliniai laiptai žemyn į rūsį kaip karo laive ar morge, apačioje drėgna, vonia neveikia, visa apmūsijusi, pilna linksmų vabalų ir apsinešusių sraigių, taigi labiau primena Persefonės ir Hado vonios kambarį, o ne karo laivą, o tą dieną pliaupė liūtis, net obelų šakos nusviro prie žemės, pilni vandens balti jų žiedai, sėdžiu virtuvėlėj prie stalo ir rašau poeziją, pilu „Lietaus meditacijas“, kalu klaviatūros klavišais, kad tik suspėčiau, lyg ne pats, lyg klausyčiau, ką man diktuoja iš dangaus krentantys vandenys, muša ritmą lašai, net šiurpas per nugarą eina, ir tokia šviesa iš vidaus, kad iš karto norisi mokytis japonų kalbos, galvoju, štai, pabaigsiu meditacijas, išmoksiu japoniškai, pasakosiu jiems, kaip sėdėjau lietui lyjant po žydinčia obelim Snaigyno ežere ir rašiau meditacijas, ir tada liūtis baigiasi, o iš namo priešais, iš tikro namo, kurio viename gale gyvena mūsų šeimininkas, o kitame lenkė Barbara, išeina ta Barbara, išsineša didžiulį molbertą, paskui išvelka iš vidaus dar didesnę drobę ir ima tapyti Jėzų, krikščionių Išganytoją, mosuoja teptuku tarsi barbarė romėniška ietimi, daužo Jėzui arklio šeriais per snukį, ir tas Jėzus toks kičinis, toks spalvotas kaip velykinis saldainis, kad nebegaliu mokytis japonų kalbos ir vėl skandinu poeziją vyne.

Šiandien, po trisdešimt šešerių metų, žingsniuoju Markučių keliu geležinkelio pylimo link, niekas lyg ir nepasikeitė, atsirado daug naujų namų, išnyko daug senų (ir visokių kitokių) žmonių, nors niekas dėl to labai nesuka galvos, nešaukia, kad tai ateivių invazija, kad veikia organų vagys ar „sex traffic“ ir panašiai. Teroristė mirtis grobia mus legaliai, ir nesvarbu, aukštas esi ar žemas, didelė tavo pėda ar maža, ar moki japonų kalbą, ar ne, viskas kaip per amžių amžius, tiesa, kažkas pasikeitė: einu keliu, ir dabar ne šaltas žiemos vakaras, ir po kojomis girgžda ne žvaigždės, tik žvirgždas, o žvaigždės ten, kur joms dera, – reabilitacijos klinikose ir paskalų skiltyse.