Sustabdytas kadras sekmadienio popietę Centriniame parke. Didelis ruduo. Trykštantis fontanas žliaugiant lietui – tobula natūros (lietus) ir kultūros (fontanas) sąjunga. Vizualinė pertekliaus alegorija. Pulitzerio fontanas, atkartojantis Paryžiaus Santarvės aikštės dizainą – beveik radauskiškas, tik vietoj poeto apdainuotos cementinės urnos ir liūtuko stovi romėnų vaisingumo deivė Pomona. Teksto autorius, niurktelėjęs į nuskaidrėjusį atminties baseiną, nusikelia prie Igorio (norisi pridėti Šv.) Stravinskio fontano Paryžiuje, kur prieš septynerius metus, visai už kampo stovinčioje monumentalioje Šv. Merio bažnyčioje, klausėsi savo fortepijoninio opuso premjeros. Marcelio Prousto teleportacija suveikia. Tą vakarą Paryžiuje lietus skalavo ir lietuvių keliauninkus, tad priebėgai ieškojome artimiausio baro. Neilgai trukus atradome jaukią užuovėją greta Respublikos aikštės. Svečiams įsikalbėjus ir įsisiūbavus, o siužetams liejantis tarsi geram raudonajam vynui (jis irgi liejosi), laiko koordinatės nejučia ištirpo šilkiniuose nakties pataluose. Po kelių valandų, lietaus kontrapunktui nuslūgus ir nevalingai žvilgtelėjus į laikrodžio ciferblatą, rodyklių ba(i)dyklės grėsmingai bedė į pusę trijų ryto. Tokiais atvejais prancūziško išėjimo („French leave“) technika nebeveiksni, tenka šuoliuoti žirgu. Spėju į paskutinį traukinį, važiuojantį Belvilio kryptimi.

Persmelktas kažin kokios paranojos, o gal požeminės klaustrofobijos, iššoku gerokai per anksti, ne savo stotyje. „Traukinių daugiau nebus“, – kužda man vidinis balsas, atkartojantis Ugnės Karvelis romano intonacijas... Tavo nelaimei, jis neklysta. Paryžiuje po vidurnakčio metro stotys užrakinamos, o klajūnas tautietis, atsidūręs už grotų, ima staugti Geležinio vilko balsu. Melstis Victorui Hugo ir Mergelei Marijai. Staiga it Algirdo Kaušpėdo zombiai iš nežinia kokių kloakų ima lįsti padarai, kurie be vargo įveiktų net ir klaikiausio siaubo filmo kastingą. Gangrenuojančios kojos, putojančios burnos, vaitojantys balsai ir paklaikusios akys, zonduojančios tuščią peroną... Čia jų ne penki ir ne šeši, o visas tuzinas, ir jų nasrai grėsmingai artinasi prie tavęs sulėtintais žingsniais. Tarsi Alfredo Hitchcocko „Svaigulyje“ protą persmelkia blaivus suvokimas, kad tau – šakės. Tai tavo galutinė stotis, vaikeli, paskutinis gyvenimo kadras. Dar pusvalandį lakstai alsiu šlapimu ir marihuana atsiduodančių koridorių koridoje, bandai pasprukti... Rėkti negali, nes jie kaipmat tave suras. Staiga išgirsti tris ritmiškus smūgius į grotas – gatvės valkata mėgina įsinešti čiužinį nakvynei. Tavo nuostabai, jis spusteli mygtuką, ir grotos atsiveria. Atsitiktinai išlošęs atgalinį bilietą, žaibo greičiu pasieki savo rajoną.

Autoriaus nuotr.

 

Šią istoriją vėl prisiminiau keliaudamas požeminiu tuneliu tarp šeštosios aveniu ir keturioliktosios gatvės. Benamių guoliai čia irgi žymi nužemintųjų valdas. Kodėl viena stipriausių pasaulio ekonomikų neišsprendžia akivaizdžios problemos? Atsakymas? Skurdas – nusikalstamumo šaltinis. O čia – milžiniška sistema, skirta jam administruoti. JAV veikia privatūs kalėjimai, kuriems kasmet skiriami milijardai. Juose dirba tūkstančiai prižiūrėtojų, o kaliniai aprūpinami jiems specialiai gaminamais įrenginiais: permatomais kompiuteriais, mobiliaisiais telefonais... Tai valstybė valstybėje su specialia infrastruktūra. Neseniai įsiminiau pokalbį su meksikiečiu taksistu: Rytų Harlemo ar Bronkso kontingentas paprasčiausiai palaiko teisėsaugos maitinimo grandinę. Darbo pakanka visiems, tad kam keisti status quo?

Skurdo kastoje esama ir išimčių. Laikinai deklasuotieji pakliūva į gatvę prasilošę kazino, pabėgę iš tėvų namų ar praradę būstą dėl netradicinės orientacijos1. Pirmadienio rytą elgetai pridegi cigaretę mainais už kokią nuotrupą iš jo gyvenimo. „God bless you, my friend“, – tau atsako pavymui. Ta stingdanti žvilgsnio metafizika tau pažįstama, nes gyvendamas Londone mėnesio gale ne sykį likdavai su minusiniu balansu banko sąskaitoje. Valgydavai šaldytą maistą iš „CoOp“ ir eidavai į akademiją pėsčiomis – metro kortelėje trūkdavo kredito. Stipendija negelbėjo. Bet tada turėjai vieną pranašumą: dar buvo laiko užsidirbti ir pakilti ekonominiu laipteliu aukštyn. 

Galiausiai geležinkelio arterijomis pasiekiame kelionės tikslą – „Columbus Circle“, kurio kaimynystėje stovi istorinė „Carnegie“ (Kernagio!) salė. Griežia Londono filharmonijos orkestras, diriguojamas Edwardo Gardnerio. Programa, kaip galima nuspėti, nuosaikiai konservatyvi, subalansuota tarsi geras holivudinis trileris. Pradeda Benjaminu Brittenu, nes britai nepradėtų kitaip. Pirmoje dalyje skambėjo Patricios Kopatchinskajos griežiamas Dmitrijaus Šostakovičiaus Pirmasis koncertas smuikui ir orkestrui. Moldavų raganaitė scenoje trypė basa – Scherzo dalyje trūko tik šokių su kardais. Galbūt solistė mėgino pritrypti iš požemio vis atidundančius duslius traukinių vagonų rikošetus (tai, beje, vienintelis salės trūkumas)? O gal apnuogintos pėdos skirtos turtingiems musulmonams pirmose eilėse paerzinti? Bet juk D. Šostakovičius gali skambėti ir erotiškai! Dar ir kaip gali! Koncerto žanras ne tik ausims, bet ir akims. Antroje dalyje skambėjo Kuboje gimusios amerikiečių kompozitorės Tanios León kūrinys „Raíces“. Šiuolaikinė kompozicija klasikinės programos viduryje yra iki skausmo pažįstamas ėjimas. Priežastis paprasta – sukandę dantis ištversime šiuolaikinį opusą-fokusą, o paskui jau galėsime pasimėgauti romantine simfonija. Taip ir nutiko, nes programą įrėmino Jeano Sibeliaus Penktoji. Simfonija, kurią moku kone mintinai. Geniali (nuvalkiotas būdvardis čia vietoje) dramaturginė konstrukcija ir tikriausiai viena netikėčiausių baigiamųjų kadencijų simfoninės muzikos istorijoje. Tačiau orkestras, deja, taip ir nebepakilo iki gulbės skrydžio... Bisui pasirinktas Edwardas Elgaras („Nimrod“ variacija), tik tempas toks, lyg dirigentas jau galvotų apie po koncerto laukiantį alaus bokalą.

Išeidamas paklystu kompozitorių rankraščių ekspozicijoje (nežinia, kodėl jų vieta prie vyrų tualetų). Pierre’as Boulezas, Terry Riley, Olivier Messiaenas. Žiūriu į rankraščius, lyg būčiau koks archeologas, kasinėjantis užmirštą civilizaciją. Kiekvienas štrichas, kiekviena dėmelė – tarsi šifras detektyvui įminti. Natos nebėra muzika, o pirštų antspaudai. Rašalo talpyklos ir tupyklos. Regis, pradedu suprasti, kad mes čia ieškome ne garsų, o tapatybės. Pažvelgus į miniatiūrines natų runeles, kiekvienas brūkšnelis liudija vis kitą muzikinės minties charakterį. Tokia štai dvasios fenomenologija. Gestas? Linija? O gal garsas, kaip objektas savaime? Tarsi regėčiau Paulio Klee 1927 m. drobę „Pastoralė“ („Ritmai“)... O. Messiaeno rankraštyje natų galvutės sujungtos vos įžiūrimomis sijomis, sklendžia čiulbėdamos it paukšteliai. Greta kabo jo mokinio, kito prancūzo, kadaise ir Niujorko filharmonijos orkestro dirigento, P. Boulezo, rankraštis. Jam įžiūrėti prireiktų didinamojo stiklo. P. Boulezo garsynas tėra statybinė medžiaga. Pavieniai akordai sulimpa į integralų garso objektą, savarankišką kūną. O štai Steve’o Reicho ištrauka iš „Muzikos aštuoniolikai muzikantų“ – beveik dantiraštis. Natų vėliavėlės pabrėžtinai kampuotos, antiromantinės. Natų sijos griežtai nubraižytos su liniuote. Kompiuterinio tikslumo grafika. Galiausiai, tarsi lengvai apsvaigę Kalifornijos hipiai, išplaukia marga T. Riley „In C“ partitūros ištrauka...  

O dabar dar vienas šuolis į atminties vandenis, kur plaukiu kartu su Juliette Binoche Krzysztofo Kieślowskio juostoje „Mėlyna“. Ar pamenate epizodą, kuriame ji nardo tamsiame baseine, kai atminties fonotekoje staiga ima skambėti jos žuvusio vyro simfonija? Įkyri atmintis orkestro garsais paskandina visą kūną. Panirusi po vandeniu ir užsidengusi akis ji, be abejo, rauda. Natūros (ašaros) akistata su kultūra (baseinas). Bet valingas užsispyrimas įveikia net tamsiausius atminties verpetus. P. Kopatchinskajos akyse (beje, ji itin panaši į jauną J. Binoche) įžvelgiau tą pačią valią. Ir nors neįpirkau pirmos eilės sėdynės, balkono plebėjui visiškai pakako sodraus Giovanni Francesco Pressendos 1834 m. smuiko tembro. Ši smuikininkė gali viską. Rankomis ir kojomis. Tiek apie mano pirmąjį apsilankymą „Carnegie“ salėje.

O kas naujo šiuolaikinio meno fronte, klausiate? Dar kartą „Talea“ ansamblis, tik šįkart jaukioje Bruklino bažnytėlėje. Rugsėjo 20 d. programos vinis buvo Luigi Nono kompozicija „Guai Ai Gelidi Mostri“. Visados įdomu patikrinti avangardo klasikos galiojimo datą ir dar kartą įsitikinti, kad ji nepavaldi laikui. Tai įvykių muzika. Čia nėra jokio vystymo, jokio plėtojimo. Garsai patys savyje. Komunistas L. Nono iš Venecijos šiemet švenčia šimtmetį. Beje, programoje apgalvota paralelė su L. Nono ir brazilų kompozitoriaus Marcoso Balterio kūriniu „We Carry Our Homes Within Us Which Enamble Us To Fly“ – abi kompozicijas jungia vokalinė partija. 

Rugsėjo 22 d., vėl Bruklinas, „Roulette“ teatras. Kompozitoriaus Setho Cluetto ir „TAK“ ansamblio programa. Akustinė ekologija, videomenas, objektai. Menininko interesų zona – laiko cikliškumas, procesų simbiozė, ekosistemų kaita. Klausydamas S. Cluetto valandos trukmės kūrinio instrumentams, objektams ir elektronikai, prarandi laiko tėkmės pojūtį. Sunku pasakyti, kaip pereinama iš vieno garsinio būvio į kitą. Kompozitorius nepaprastai dėmesingas ir pakantus garso mikroprocesams: rodos, viena nereikšminga transformacija gali paveikti visą muzikinę eigą. Atlikėjai buvo lygiaverčiai kompozitoriaus partneriai.

Spalio 3 d. pirmą kartą apsilankau „Juilliard“ valdose. Griežia jų mokyklos ansamblis „Axiom“. Programa santūriai moderni, skamba Edgardo Varèse’o „Octandre“, šių laikų kompozitorės Ninos C. Young „Vestigia Flammae“ ir jau klasikų klasika – aksominis Arnoldo Schoenbergo opusas „Pragiedrėjusi naktis“. Dar nesu girdėjęs tokios styginių sekcijos nė viename studentų orkestre. Orkestrui dirigavo Jeffrey Milarsky. Kitą dieną, spalio 4-ąją, „Whitney“ muziejuje patenku į sunkiai suvokiamo mastelio ir kuratorės Adrienne Edwards pastangų pareikalavusią parodą, skirtą amerikiečių choreografui ir aktyvistui Alvinui Ailey2. „Litexpo“ rūmuose ji greičiausiai neišsitektų. Nuo nedidelių eskizų knygelių iki vaizdo įrašų: tikra gesto, choreografijos anatomija. O rytoj į Kolumbijos universitetą atvyks italų smuikininkas Marco Fusi, pagriešiantis naujus Salvatore’o Sciarrino kapričus. Šiai muzikai apnuogintų pėdų, tikėkimės, neprireiks. 

Kartais atrodo, kad visa ši kelionė per laiko mazgus yra beviltiškas bandymas atgaivinti tai, kas jau seniai tapo istorija. Muzika, kurią bandau įkūnyti, tėra prisiminimų, fragmentų, kuriuos kažkur esu girdėjęs, gaudyklė. Tarsi tapau peizažą, kurio nebuvau net matęs, bet kažkodėl žinau kiekvieną detalę. Tarsi kažkas iš viršaus nurodinėtų, kur brėžti potėpį. Galiausiai suvokiu: esi ten, kur esi, ir nesvarbu, ką darai. Tik nuolat bandai užpildyti tuštumą, kuri vis tiek lieka neužpildyta. Niujorkas nėra laikas, nėra vieta. Jis yra būdas pabėgti nuo savęs ir vis tiek sugrįžti į tą patį tašką. Bet gal tai ir yra tikrasis meno prasmės įsikūnijimas? Metafizinė begalybė, kuri niekada neišsenka?

 

1 https://www.humansofnewyork.com

2 https://whitney.org/exhibitions/edges-of-ailey

Paulio Klee „Pastoralė“ ir Steve’o Reicho „Muzikos aštuoniolikai muzikantų“ partitūra