Sofija Vainilaitienė. „Ežio dvare“, tarp paukščių balsų

2013 m. sausio 26 d. vaikų poetui Martynui Vainilaičiui (1933–2006) būtų suėję 80 metų. Siūlome žmonos Sofijos Vainilaitienės prisiminimus.


Nuotrauka iš S. Vainilaitienės asmeninio archyvo

Dar prieš pat mudviejų vestuves (1961 m.), per Velykas, iš Vilniaus nuvykome į Martyno tėviškę – Mergežerį. Diena buvo stebuklingai graži. (Pamenu, turėjau fotoaparatą.) Poetas supažindino su savo tėveliais, sesute, pussesere. Jie man paliko nepaprastai šiltą įspūdį. Senas namelis, aptvertas pinta, liaudiška tvorele. Prie jos ir nusifotografavome. Martynas parodė jo paties sodintą ąžuoliuką sulig tvoros aukščiu (jį buvo pasodinęs rudenį). Apvaikščiojome apylinkes. Nuvedė prie ežeriuko, vadinamo Mergežeriu, mažučio ir labai mielo. Man, dailininkei, ši aplinka paliko labai gilų įspūdį visam gyvenimui.
Tą vasarą po vestuvių ten nuvykdavome itin dažnai. Pėsti aplankydavome visus šaltinėlius, jų pakrantes, kalnelius, vietoves ir visas apylinkes nuostabiais pavadinimais: Kundrabala, Puodziaraistis, Kupabriedis, Muzikė, Palkabalis, Baltas kalnas (buvusi istorinė vietovė), nuo jo matėsi Perlojos bažnyčia, Zonagirė, per kurią teka šaltiniuotas upelis (bebrų buveinė) ir yra labai graži lanka. Martynas pasakojo, kad Mergežerio kaimo bernai, o su jais ir dar mažas būsimasis poetas, jodavo į naktigones. Užsikurdavo laužus ir imdavo pasakoti visokiausius padavimus, nuotykius, pasakas. Martynas viską dėdavosi į savo mažą širdužę, o vėliau, jau suaugęs, visa tai sudėjo į mitologinę knygą „Sidabrinė kultuvėlė“.
Dzūkija ne veltui vadinama Dainavos kraštu, nes ir pati gamta yra tiesiog nuostabi. Ne tik žmonės yra linksmi ir dainingi, bet ir gamta. Ji yra gyva, ji alsuoja, ji kvepia, ji kalba, ji džiaugiasi kartu su žmonėmis, paukščiais, žvėreliais, vabalėliais, drugeliais, gėlėmis, pievomis, pušynais, raistų samanomis, uogomis, grybais ir dar visokiausiais neįvardijamais ženklais, kurie traukia žmogų ir sako: „Žiūrėk, tai aš –­ Dzūkija, gėrėkis, gerk tą grožio eleksyrą ir žinok, kad esu Lietuvoje, noriu, kad matytum, žmogau, kaip aš tave myliu. Juk, žmogau, viskas – dėl tavęs. Būkime draugai!“ Ji, Dzūkijos gamta, žodžiais kalbėti negali, bet už tai mes, žmonės, girdime ją savo širdimi, visais sielos virpesiais. Ją aš tokią priėmiau, kai mudu su Martynu lankėmės Zervynose, gyvenome Pauosupyje prie Ūlos upės, Kašėtų kaime. Ateidavome prie Uosupio, kur Matučio drevė, į Rudnią, prie Molinuko (ežeriukas – kaip miškų akutė). Buvome apsistoję ir kaime prie Lavyso ežero, pasiekdavome ir Žiūrus.
Tai buvo jaunystėje. Tuomet Kašėtų kaimo moterys rugius dar pjovė pjautuvais, o duoną kepė savo krosnyse, – oi, kokia ji buvo gardi! O juk tai vyko 1969 m. Dabar Ūlos pakrantės apaugusios usnynėmis, nebėra nei tų dainuojančių žmonių, nei kas usnis nupjautų, nei palei upę praeiti begali. Prieš keletą metų buvome tose vietose. Skaudu žiūrėti. Mūsų lietuvaičiai paliko verkiančią Dzūkiją, išvyko į svečias šalis. Gali būti, jog daugelis jų net ir Lietuvos pilietybę praras...
Taigi minėjau 1969 m. Noriu papasakoti apie Vaitakarčmio kaimą, kur po poeto mirties įkurtas Martyno Vainilaičio muziejus. Dauguma eilėraščių ir visos pasakos sukurti vadinamajame „Ežio dvare“.
O buvo taip: kartą aplankėme Valkininkų geležinkelio stoties gyvenvietėje gyvenantį Martyno pusbrolį Algirdą Vainilaitį. Jis su žmona Aldona pakvietė aplankyti pastarosios tėviškę Vaitakarčmio kaime. Nuvykome. Vyrai Spenglos upelyje sumeškeriojo žuvies, mes su Aldona pririnkome grybų ir skaniai bevalgydami sužinojome, kad sodybą šeimininkai ruošiasi parduoti – jinai jau tuščia. O mums reikėjo pastovios vietos, kur galėtume dirbti. Taip ir nusipirkome dalį didelės sodybos – mažutį gyvenamąjį namelį ir svirną. Namelyje buvo vienas kambarys. Darbui reikėjo dar papildomai nuomotis kambarį kaime. Tai buvo labai nepatogu. Žūtbūt reikėjo tą lūšnelę padidinti. Abu buvome kūrybos žmonės, tai per vargus gavome iš Vykdomojo komiteto leidimą kapitaliniam remontui. Po remonto buvo pristatytas antras namo galas. Jame Martynas įsikūrė sau darbo kambarį.
Bet noriu sugrįžti prie pradžios. Kai namelį nusipirkome, sklypelis buvo siauras ir ilgas. Šalimais – kaimynės, taip pat naujakurės, sklypas su labai gražiu klevu, augusiu prie pat mūsų namuko. Kaimynė turėjo penkias ožkas ir ožį. Šio gretimo sklypo žemė buvo labai bloga. Styrojo keli ožkų nugraužti akacijų stagarai be gyvybės ženklų. Staiga – baisus pasikėsinimas į klevą!  Žiūrim, atėjo kaimynė su pjūklu ir pasilipusi nupjovė keletą storų šakų ožkoms. Mes pašiurpom! Ėmiau šaukti, kad to nedarytų, o ji, girdi, klevas –­ jos, ko šūkaliojate...
Tada teko imtis gudrybių: pasiūlėme daryti žemių mainus – jai duoti geros žemės, kad  atiduotų esančią šalia mūsų – su klevu. Moteris apsidžiaugė ir, kolūkiui padedant, žemė su klevu atiteko mums –­ 34 arai su mūsiške kartu paėmus. Jame norėjome sodinti medelius. Ir prisodinome labai daug ir įvairių: kaštonų, ąžuolų, liepų, klevų, beržų, eglių, maumedžių, sibirinių kedrų, gluosnių, akacijų, raudonųjų ir baltųjų gudobelių, sedulėlių, tujų, alyvų, dekoratyvinių krūmų. Vandenį reikėjo nešti iš Spenglos upės – apie 200 m. Ir nešėme, ir laistėme... Per šaltas žiemas daug medelių iššalo. Papildydavome raudonaisiais ąžuolais, kurie prigijo ir puikiai auga. Be medžių sodinome visas kaimo darželių gėles: jurginus, pinavijas, rūtas, karklelius, serenčius, gvazdikus, šiurpes, pentinius ir t. t. Martynas labai mėgo dirbdamas atsidaryti langą ir žiūrėti į žydinčius jurginus. O tie jurginai kaip užkerėti užaugdavo beveik trijų metrų aukščio, o žiedai, žiedai... Po jo langu taip pat augo jurginai, o vėliau ėmėme sodinti žemesnes gėles. Kas vakarą ten augančias petunijas lankyti pamėgo sfinksas – didžiulis neapsakomo grožio drugys su labai ilgu straubliuku nektarui rinkti, panašus į mažytį paukščiuką kolibrį. Ant gėlės nenutūpdavo, o laikydavosi ore labai tankiai plakdamas sparneliais. Jie virpėdavo ir sukeldavo savotišką garsą.
Kol turėjo sveikatos, Martynas eidavo pjauti kiemo žolės. Dabar tik su žoliapjove įmanoma taip tvarkingai ir lygiai ją nupjauti, o jis tai padarydavo su dalgiu. Labai nemėgo netvarkingo darbo. Dirbdavo lėtai, bet labai kruopščiai. Mėgdavo daryti inkilėlius varnėnams ir zylutėms. Labai išgyvendavo, jei pamatydavo, jog katinai ar kiti žvėreliai išdraskė jų namelius. Ne kartą namuose auginome paukštelių mažylius, kurių tėvai buvo sudraskyti. Užauginome varnėną Čiputuką, kuris skraidydavo po pievas, raistą. Būdavo, jis tarsi lėktuvas pro atvirą langą įneria į kambarį, nutupia ant galvos ir ima snapeliu sklaidyti plaukus. Kartą tupėdamas man ant ausies pastebėjo akį. Tik cvakt snapeliu į ją – vos neiškirto. Matyt, pamanė, kad vyšnios ar mėlynės uoga. Mat Čiputuką šiomis uogomis pavaišindavome.
Vėliau, kai būriais ėmė lankytis kiti varnėnai, mūsų Čiputukas prisijungė prie jų, bet dar kelias dienas atskrisdavo. Sūnus užmovė ant kojytės jam žiedelį, ir Čiputukas su giminaičiais išskrido. Daugiau jo nebesulaukėme.
Vėliau auginome strazdo giesmininko vaikelį. Kai žuvo mažylių tėvai, paukšteliai lizdelyje mūsų kieme liko vieni. Bet, kai tėvai nebepasirodė, peralkę, dar be plunksnų strazdžiukai išsikepurnėjo iš lizdo ant žemės ir ėmė blaškytis po sodą gailiai cypdami. Tėvai nepasirodė. Aš juos stebėjau, nes buvo be galo gaila. Tik staiga iš kažkur atskrido kėkštas ir užpuolęs vieną paukščiuką sukapojo, aš nebesuspėjau išgelbėti. Antrą iš kėkšto atimti pavyko. Ėmėme auginti. Prikasdavome sliekų, karkvabalių lervų... Paukštukas augo puikiai. Apsiplunksnavo. Buvo tikras mūsų draugas. Dieną lakstydavo po alyvomis, kapstydavo senus lapus ir „atrasdavo“ kokį slieką, kurį specialiai paleisdavau, kad išmoktų pats susirasti maisto. Užaugo gražuolis...
Bet vieną kartą su turistais iš užsienio pas mus užsuko kaimynai. Jie atsivedė šunį, o mūsų strazdžiukas kapstėsi sode po alyvomis. Šuo puolė ir jį taip išgąsdino, kad paukštelis žaibiškai pakilo virš medžių viršūnių ir nėrė tiesiai į raistą... Ieškojom, šaukėm, dairėmės, bet veltui. Buvo labai gaila, net verkėme...
Mus supo įvairiausi paukščiai. Raiste pavasariais per naktis suokdavo lakštingalos, ten gyveno pilkieji ir baltieji garniai, gervės, perkūno oželiai, žalvarniai (Ričardas Kazlauskas nepatikėjo, bet jie tikrai buvo). Vieną žalvarnį radome negyvą nukritusį po elektros laidais.
Gyveno kukučiai. Jie atskrisdavo net į kiemą, po Martyno langu, perėjo kaimynų tvarte. Pavasarį pempės šaukdavo „gyvi, gyvi“; slankos, putpelytės, griežlės... Jos išliko Martyno eilėraščiuose.
Kieme lizdus turėjo kurapkos, vyturių padangė skleidėsi nuo giesmių. Ir gulbės, ir antelės, tetervinai, volungės, miško balandžiai... O ežiukų – pilna aplink... nebijo, tik pupsi takeliais. Kiškutis, pamenu, pamokėlę vedė. Atbėgo prie namo takeliu ilgaausiukas, atsistojo ant užpakalinių kojyčių, pastovėjo, pastovėjo ir... kad versis kūlio per galvą! Ir taip kokius tris kartus. Stovėjome beveik prie pat jo abu su Martynu ir negalėjome atsidžiaugti. Daug laiko praėjo nuo to nuotykio, o vaizdas tebestovi prieš akis.
O kiek žvėrių! Briedžiai galingais ragais vaikštinėdavo po tris, keturis, penkis. Mes, kai pirmą kartą pamatėme, tai net kvapą užgniaužė, šitoks grožis! Tiesiog pasaka, o ne reginys. Aplink mus miškai, o tarp jų – dirvos. Jose laukų derlingumui pagerinti kolūkis sėdavo geltonuosius lubinus. Vasarą jie žydėdavo geltonai. Pasėlio ploto buvo apie 100 ha. Toje žydinčioje jūroje briedžiai plačiaragiai skabydavo žiedus, ramūs, išdidūs, galingi... Kitur stirnos su vienu ar dviem vaikeliais įsibridusios... Stovi atmintyje neapsakyto grožio vaizdai.
O kaip gera ant širdies, kai pareidavome visai kupini to malonumo, to neapsakyto jausmo. Tada ir kūryba gerai sekėsi.
Dabar nebėra, nieko nebėra. Laukai – usnynės. Upė Spengla brūzgynais apaugo. Priviso lapių, mangutų ir kitokių žvėrelių, kurie sunaikina ant žemės esančius paukš­čių lizdus, medžiuose nebeliko voveraičių. Viską sunaikino kiaunės. Neaišku, kam prireikė atvežti kiaunių, mangutų...
Didžiausių žvėrių – briedžių – nė nesitikėk pamatyti, jų tiesiog nebėra. Kelios stirnaitės dar gyvena, o daugiau nieko, tuščia. Gerai, kad nors jaunystėje matėme. Nueidavome iki Kalėnų (kitaip Vergakiemio) ežero, būdavo, lankomės kiekvieną dieną, nors iki ežero – keturi kilometrai. Dabar visi važiuoti su mašinomis, o mes mašinos neturėjome, tai visur – pėstute. Iš Kalėnų ežero išteka mažas upeliukas, kuris įteka į Spenglą. Ši teka pro mūsų kaimą ir įteka į Merkį. Taip pėsčiomis palei Spenglą pasiekdavome Merkį. O ten pakrantės apaugusios galingais ąžuolais, kamienai – metro skersmens ir dar platesni. Neatsilieka ir liepos... Tada Spenglos pakrantės buvo švarios, ten ganėsi galvijai, kurie žolę nuėsdavo. Todėl vaikščioti buvo patogu. Dabar viskas pasikeitę. Martynas prieš keletą metų norėjo pakartoti tuos žygius. Nepavyko. Per brūzgynus negalėjo kelių metrų žengti. Sugrįžo nepasiekęs tikslo...
Pro mūsų kaimą nutiestas geležinkelis net iš Gardino, statytas dar caro laikais. Kol jo nebuvo, į Gardiną vedė kelias, kurį dar ir dabar galima pastebėti. Už jo Žygimanto Augusto laikais stovėjo karalienės Bonos vaito karčiama. Jos pamatus mums parodė kaimo senoliai. Dabar jie jau apaugo miškais. Šią karčiamą Martynas yra aprašęs savo mitologinėje pasakoje „Akivarų tiltas“. Nuo tos karčiamos ir yra kilęs kaimo pavadinimas – Vaitakarčmis. Šalia mūsų kaimo yra kitas – Pučkornių kaimas. Jis turi seną istoriją, nes ten ant Spenglos upelio užtvankos buvo pastatyta ginklų kalykla. Toje kalykloje gamintos patrankos su kunigaikščių atvaizdais. Tie atvaizdai buvo paauksuoti. Todėl Pučkornyse gyveno 28 auksakaliai. O iš viso tais laikais ten gyveno 2800 gyventojų.
Patrankoms liedinti gyventojai turėdavo suvežti geležies rūdą ir čia ją perlydydavo. Rūdos atliekomis dabar nusėta visa žemė palei upę. Neįmanoma net kastuvo įsmeigti... Kalykloje buvo gaminami ir akmeniniai patrankų sviediniai. Tarp Vaitakarčmio ir Pučkornių kaimų yra nuo ledynmečio laikų išlikusi gausybė akmeninių riedulių. Kolūkis tuos riedulius rinkdavo – valydavo dirvą. Tarp jų pasitaikydavo ir tikrų kaldintų patrankų sviedinių. Esame nemažai jų radę. Patį didžiausią patrankos sviedinį buvome suradę surinktų akmenų krūvoje. Jis buvo sunkus, todėl iš karto parsinešti negalėjome. Kitą dieną atvažiavome su mašina, bet ta akmenų krūva jau buvo išgabenta į akmens skaldyklą. Buvo labai gaila prarasti tokį istorinį radinį.
Visos mūsų kaimo apylinkės istorinės. Pasakojama, o ir įrodyta, kad kaimuose –­ Vaitakarčmyje, Pučkornyse, Degsnėse, Tiltuose, Kalviuose ir kt. – prieš 500 metų darbas virte virė.
Mes tas vietas dažnai lankydavome. Pvz., iš Tiltų girininkijos, kuri nuo mūsų nutolusi 10 km, o gal kiek daugiau, parsinešėme liepaičių, klevų ir kedrų sodinukų. Martynas dažnai vienas nueidavo Degsnių kaiman (atstumas 5 km į vieną pusę). Vaikštinėdamas po apylinkes, miške jis rado gražią vietelę ir ten „įsikūrė“. Prisirinko samanų, kad galėtų patogiai atsisėsti, ir tokiam „soste“ dirbdavo 3–4 valandas. Pakėlęs galvą į viršų, išvysdavo medžių apsuptą „dangaus varpą“, taip gimė to paties pavadinimo eilėraštis. Vėliau ir man buvo padarytas toks „sostas“ šalimais, nes kelio pėsčiomis iki tos vietos būdavo apie 4 km, todėl galėdavau ramiai pailsėti. Vėliau kažkam tie „sostai“ užkliuvo ir su įniršiu buvo išdraskyti. Tada Martynas mėgino nuošaliai, eglių apsupty, pasidaryti naują, bet ir pastarąjį ištiko toks pats likimas. Daugiau jis jų nebedarė...
Martynas labai gailėjo išverstų medelių. Juos atsargiai atstatydavo ir, suradęs tinkamą lazdą, tvirtai paremdavo. Džiaugdavosi, kai berželis ar kadugėlis vėl imdavo augti ir stiprėti. Tokių paremtų medelių ir dabar miške dar galima surasti, nors jau praėjo 5 metai.
Kaip jau minėjau, pro mūsų kaimą teka Spengla. Vasarą eidavome maudytis, o Martynas – net ir rudenį, kai vanduo jau būdavo labai šaltas. Paskutiniais gyvenimo metais prie stalo dirbti jis sėsdavo jau ne vakarais, kaip anksčiau, o dienomis. Bet be darbo stalo negalėjo išbūti. Didžiausią palaimą jausdavo tada, kai sėsdavo rašyti. Baigęs darbą, stebėdavo gražius saulėlydžius, nes jo darbo kambarys buvo į vakarų pusę. Ne kartą buvo, kad įbėga į mano kambarį susijaudinęs ir sušunka: „Greitai ateik pažiūrėti, ką aš tau parodysiu!“ Ir tikrai, saulėlydžiai būdavo nuostabūs, žvaigždės – didžiulės, nes kaime oras labai grynas, tai jos net skambėdavo danguje.
Mūsų širdys plakė tarsi išvien, gyvenome tuo, kas gražu, ir vienas kitą papildydavome. Aš suprasdavau, kad, kai jis dirba, negalima trukdyti, nes ir man tas pats būdavo. Kai kuriančiam žmogui ateina mintis, ją būtina tuojau pat užfiksuoti, nes praleisi – nebesugausi. Dings visam laikui. Skirtingu laiku ateina skirtingos mintys, tokių pačių nebebus. Todėl dažnai būdavo, kad Martynas ir naktį pašoka iš miego, skuba prie stalo, užsirašo. Arba aš ką nors jam pasakoju, o jis nebeatsako. Tyla. Tik žiūrėk, pribėga prie stalo: „Aš čia pagavau tokią mintį – norėjau užsirašyti...“
Vakarais užsidegdavome žvakę, ir tik žvakę! Martynas pagyvėdavo, tapdavo kalbus, linksmas. Taip išsėdėdavome iki vidurnakčio. Tiesa, dėl to turėdavau problemų. Aš vyturys, o Martynas – pelėda. Dvi priešingybės. Vakarais mane suimdavo miegas, jis visas energijos pilnas, norėdavo išsikalbėti. Tada paprašydavau, kad leistų truputį pamiegoti, nors trumpai. Taip ir būdavo. Tuomet aptardavome visokiausius leidybos ir kitus rūpimus klausimus. O tuo metu rašomas knygas – ne! Niekada! Kol nebaigdavo rašyti, jokių aptarimų. Su ja gyvendavo jis vienas. Sakydavo, kad kitaip nebegalėtų toliau rašyti, tai varžytų jo laisvumą.
Kai kūrinį pabaigdavo, padėdavo truputį „susigulėti“, tada kelis kartus vienas perskaitydavo, po to pasikviesdavo mane, perskaitydavo garsiai ir duodavo man surinkti mašinėle. Tada vėl kelis kartus perskaitęs nunešdavo į leidyklą. Parašęs kūrinį, ilgos pertraukos nedarydavo, nes turėjo daug kūrybinių minčių.
Deja, lemtis patvarkė savaip. Ant darbo stalo, 2006 m. birželio 20 d., paskutiniąją gyvenimo dieną, Martynas paliko nebaigtą pasakaitę „Gandras muzikantas“, kurios paskutinius du ketureilius parašė tos pačios dienos ryte.
Tuoj po mirties buvo rasta pasakaitė „Paršiukas Deglašiukas“ ir netikėtai Vilniuje darbo stalčiuje aptiktas tikriausiai 1995 m. prieš lemtingą širdies operaciją, kai, atrodė, jog neliko jokios vilties išgyventi (nebuvo operacijai reikalingų vaistų), parašytos eilės. Jo pavadinimas „Ant paminklo“:

Išlakios pušys dangų remia
Žydroji vyturio daina
Aš sugrįžau į savo žemę
Ir neišeisiu niekada.

Su savo protėviais kalbėsiu
Daininga dzūkiška šneka,
O jums aš volunge čiulbėsiu
Šnarėsiu kadagio šaka.

Per 36 metus gyvenant su Martynu Vaitakarčmyje buvo ir širdžiai malonių susitikimų su dailininkais. Pas mus atvykdavo „Genio“ žurnalo bendradarbiai patapyti, pagrybauti, pasimaudyti. Yra buvęs ir dailininkas Algimantas Švėgžda su šeima, tapytojas Kostas Dereškevičius su žmona, tapytojų Piekurų šeima. Taida Balčiūnaitė netgi vasarojo su savo vaikučiais. Tada ji iliustravo Martyno eilėraščių knygą „Gegutės šaltinis“. Vaikai žaisdavo su mūsų šuniuke Rika. Su Taida lankydavome buvusią Pučkorių ginklų kalyklą. Labai smagiai leidome jų atostogas...
Nors ir gyveno Vaitakarčmio kaime, kur parašė didžiąją dalį savo kūrybos, bet širdies gilumoje Martynas buvo su savo gimtinės kaimu, kur tėvelis, turintis nepaprastai gražų balsą, pasakorius, mylintis kaimo žmogus, ir mamutė, neapsakytai jautrios sielos moteris, davė jam gražią poetišką sielą ir širdį. Kai jau tėvelių nebebuvo, jie buvo išėję anapilin, Martynas dažnai traukdavo į mielą tėviškę pasėdėti ant šaltinėliais apsupto skardžio ir iš tų šaltinėlių visada parsiveždavo to tyro tyro ir šalto vandens.
Jeigu nebūčiau jo taip dažnai nuvežusi į tėviškės apylinkes, tikriausiai jis nebūtų to ištvėręs. Juk visi girdėti paukščių balsai Vaitakarčmyje ar Mergežeryje buvo sutapatinti su tėviškės paukštelių balsais. Todėl daugelis knygų ir eilėraščių pavadinti paukščių pavadinimais – „Vyturiai palydi plūgą“, „Gegutės šaltinis“, „Mano volungėlė“, „Pelėdos giesmė“, „Žydras povas povinėja“... Todėl tėviškėje ir savo poilsio vietą pasirinko.

Martynas Vainilaitis 2002 m. Vilniaus knygų mugėje. Nuotrauka iš S. Vainilaitienės asmeninio archyvo