Tomas Venclova. Laisvėjimo dienoraščiai, 1990 (XXVI)

Ugnės Žilytės piešinys
Ugnės Žilytės piešinys

 

 

Sausio 1 d.
Naujuosius Metus sutikau su Svetlana Evdokimova ir keliais lenkais studentais. Šiandien ilsiuosi.

 

Sausio 2 d.
Michaelas Montiasas – mūsiškis profesorius, mokąs rumuniškai ir mažiau kaip prieš mėnesį buvęs Buchareste – bene gruodžio penkioliktąją sakė: „Visiškai aišku, kad ten niekas niekad nepasikeis: Ceausescu negali griūti.“
Perskaičiau ir išsiunčiau į Chicago knygutės „Tankėjanti šviesa“ korektūrą.
Dėl lenkų mane palaiką du asmenys: Miliauskaitė ir Bložė (girdėjau tai Yale bibliotekoje iš Zdanio).

 

Sausio 3 d.
Не знaть, не слышать и не видеть,
Застыть как соль, уйти в снега.
Дозволь не разлюбить врага
И друга не возненaвидеть1.

 

Sausio 5 d.
„Atmoda“2 (rusiškas variantas), Uldžio Berzinio eilėraščiai apie Bermontą, nė trupučio ne geresni už Demjano Bedno3 kūrybą. Ir „Literatūra ir menas“: ten siaubingas neva religinis kičas.

 

Sausio 8 d.
„New York Times“ platokas straipsnis apie Ceausescu galą. Primena, iš vienos pusės, Romos imperijos papročius, kai minia staiga griebdavo imperatorių (Vitelijų, Heliogabalą) ir skandindavo kur nors išvietėje. (Rumunai, beje, tiesioginiai romėnų palikuonys.) O antra vertus, visa tai it Anderseno „Pasaka apie nuogą karalių“. Pakako, kad studentas minioje sušuktų: „Mirtis Timișoaros budeliui!“ – ir tūkstančiai, jei ne milijonai, per pusę sekundės praregėjo.

 

Sausio 9 d.
Mama atsiuntė iš Lietuvos kelias tremtinių knygas, iš kurių geriausia, be abejo, Gustainio.

 

Sausio 12 d.
Gorbačiovas Lietuvoje. Elgiasi gana padoriai – matyt, atsiskyrimas nebetoli. Anot „New York Times“, jį priima kaip bičiuliškos, bet svetimos valstybės vadą (tai, be abejonės, teisingiausias elgesys).

 

Sausio 13 d.
Gorbačiovas, rodos, sutinka su daugpartinės sistemos idėja. O Rumunijoje itin nejauku – liaudis reikalauja giljotinos.

 

Sausio 14 d.
Viktoras [Petkus] Lietuvoje pasakė per radiją kalbą ryšium su Sacharovo mirtimi; taipogi radau jo atsiminimų pluoštelį Miškiniui skirtoje knygoje. Tai, žinoma, geriau negu peštynės su Sąjūdžiu.
Skambutis į Lietuvą Krasnovui. Mano eilių siuntos jis dar negavo – o praėjo jau mėnuo ir trys dienos. Antra vertus, tik vakar atėjo Tanios atvirukas, rašytas gruodžio 12-ąją.

 

Sausio 15 d.
Dviese su Vasilijum Rudičiu aptariame įdomią analogiją tarp XVIII–XIX amžiaus sąvartos ir modernizmo: Proustas–Rousseau, Joyce’as–Sterne’as, Kaf­ka–Hoffmannas, Thomas Mannas–Goethe, Camus–Schilleris, Sartre’as–Voltaire’as, Brochas–Wielandas...

 

Sausio 16 d.
Na, Azerbaidžanas jau kariauja su TSRS.
Štromas: „Gorbačiovui Lietuvoje spjaudė į veidą; mandagiai, bet spjaudė.“ Gal trupučiuką per stipriai pasakyta, bet turbūt teisybė.

 

Sausio 17 d.
New Havene Marcinas Królas4 – praleidžiu pas jį vakarą. Šnekamės apie lietuvių ir lenkų reikalus, vyskupą Steponavičių ir daug kitų dalykų.

 

Sausio 18 d.
„New Republic“ žada man apmokėti kelionę į Vilnių, kad parašyčiau jiems iš ten reportažą.

 

Sausio 19 d.
„Gimtajame krašte“ įdomus Skuodžio straipsnis, reiškiąs nusivylimą Amerika: nesunku padaryti išvadą, kad jis rengiasi grįžti.

 

Sausio 20 d.
Katastrofa Azerbaidžane. Negaliu palaikyti sulaukėjusios minios, pjaunančios armėnus; bet ir malšinimas nežada nieko gero. Galimas daiktas, teisus Bukovskis – po 1905 metų ateina 1906-ieji. Tik ar užteks Maskvai kariuomenės etc.? Įvykiai Kaukaze labai įsisiūbavę: armėnų savigyna vartoja katiušas ir 135 mm pabūklus!

 

Sausio 21 d.
Baku lyg ir numalšintas. Kaip šiandien atsimenu tą miestą – TSRS Stambulą ir Barceloną!
Audronė Misiūnienė, ką tik grįžusi iš Lietuvos: „Nuotaikos žymiai pablogėjusios. Oficialiai vis dar žadama, kad greitai bus nepriklausomybė, tačiau žmonės tuo jau ne visai tiki. Sąjūdis ima suaugti su kompartija, – Genzelis ir Ozolas įėjo į politbiurą, – ir tai nėra smagu niekam, įskaitant Ozolą ir Genzelį. O dar ekonominė padėtis...“

 

Sausio 22 d.
Gavau vidinei recenzijai įdomią Senno knygą apie Sąjūdį. Be ko kito, ten cituojamas Marcinkevičius – girdi, jis sužinojęs apie Molotovo–Ribbentropo paktą tik 1988 metų vasarą! Melas ar fantastiškas tamsumas? Marcinkevičiaus pozicijoje tai sužinoti tikrai nebuvo sunku.

 

Sausio 23 d.
Misiūnas: „Vilnius virto spaudos centru visai Rusijai, lyg Skorinos ir Fiodorovo laikais. Net Sachalino liberalų laikraštis leidžiamas Vilniuje.“

 

Sausio 25 d.
Pirmoji paskaita Columbia universitete – šiaip taip. Pas I. B. radau Arkadijaus Lvovo5 knygą „Желтоe и черное“6 – apie Mandelštamą ir Pasternaką: tokio dvokiančio, nemokšiško pliurpalo norėdamas nesugalvosi. Ir kiek žemiausios rūšies pavydo, kiek insinua­cijų, kokių net „donosuose“ nebūna! Lvovas bene metus praleido Kennano institute: štai kas iš to išeina. Kai kada.

 

Sausio 26 d.
Stebėtinas apokaliptiškai antigorbačioviškas Prochanovo7 straipsnis „Lit.[eraturnaja] Rossija“8. Taip, kvepia collapse’u: ne 1906 metais, net ne 1917 metų rugsėju ar spaliu, o kažkuo dar blogesniu ir gilesniu. Griūva tūkstantmetis euraziškasis „pattern“9. Be siaubingos bėdos jis nesugrius; tiesa, Baltijos šalys gal spės paskutiniąją sekundę iššokti pro langą.

 

Sausio 27 d.
Praktiškai niekuo negaliu prisidėti prie Lietuvoje vykstančių procesų. Per toli, ne viskas aišku, pagaliau emig­rantui nedera kurstyti, mokyti ir t. t. Manieji straipsniai savo vaidmenį atliko – to man turėtų būti gana. O vis dėlto liūdnoka.
Vienintelis dalykas, kurio nesutiksiu atsisakyti – grumtynių su lietuviškuoju šovinizmu. Jis šiandien pavojingiausias. Neduok Dieve, mums susiremti su lenkais ar bet kuo kitu, kaip azerbaidžaniečiai susirėmė su armėnais. Turi kas nors sakyti „ne“. O tai gana sunku, nes visi nuo Maironio ligi Smetonos kreipė tautą į priešingą pusę.

 

Sausio 28 d.
Vėl kalbuosi su Krasnovu. Mano rankraštis bus įstrigęs pas Glavlito viršininką Brazaitį: tas Brazaitis serga (iš tikrųjų, o ne diplomatine liga), pavaduotojai jokių sprendimų be jo nedaro. Nedaug gi ten pasikeitę. Pavardė, beje, charakteringa: Ambrazevičius-Brazaitis, Brazauskas, Brazdžionis... Vis, mat, tautiniai veikėjai.


1 Rus. „Nežinoti, negirdėti ir nematyti,/ Sustingti kaip druska, nugrimzti į sniegą. / Leisk, kad nesiliaučiau mylėti priešo / Ir nepradėčiau neapkęsti draugo.“ Cituojamas Maksimiliano Vološino (1877–1932) eilėraštis.
2 Latvių liaudies fronto laikraštis.
3 Demjanas Bednas (1883–1945) – rusų poetas socrealistas.
4 Marcinas Królis (1944) – lenkų politologas.
5 Arkadijus Lvovas (1927) – rusų rašytojas emigrantas.
6 Rus. „Geltona ir juoda“.
7 Aleksandras Prochanovas (1938) – rusų rašytojas, nacionalistas ir reakcionierius.
8 „Literatūrinė Rusija“ – rusų nacionalistų ir antiliberalų laikraštis.
9 Angl. Modelis, tvarka.

Draugai