Tomas Venclova. Emigracijos dienoraščiai, 1978

Tomas Venclova. Ugnės Žilytės piešinys

Birželio 1 d.

Renku medžiagą straipsniui apie Lietuvos demografinę situaciją.

 

Birželio 2 d.

Tas pat.

 

Birželio 3 d.

Gana ilgas ir įdomus pašnekesys su Brazdžioniu. Jis labai au courant1 Lietuvos reikalu.

 

Birželio 4 d.

(...).

 

Birželio 5 d.

Užsiėmimai su studentais netrukus baigsis, bet reikalų dar tiek, kad kartais plaukai pasišiaušia.

 

Birželio 6 d.

Gavau travel document. Pirmoji studentų grupė laiko egzaminą.

 

Birželio 7 d.

Laiko antroji grupė. Struktūralistams pasirašiau neklausinėjęs, nes jie pakenčiamai dirba.

 

Birželio 8 d.

Gavau vizą ir iš Wortho sužinojau, kad pratęsiamas mano kontraktas.

 

Birželio 9 d.

Bjaurus darbas. Daug vyno (su Worthu ir Markovu).

 

Birželio 10 d.

Milašius bando organizuoti Josifui [Brodskiui] Regents Professor vietą Berkeley. Tai daroma diskretiškai, kad Josifas neužsigautų.

 

Birželio 11 d.

Taisau straipsnį Columbia University gaminamai knygai.

 

Birželio 12 d.

Atsisveikinimas su universitetu, pas­kutiniai reikalai.

 

Birželio 13 d.

TSRS apkaltino Amerikos vicekonsulę Peterson šnipinėjimu ir net nuodų perdavimu teroristams! Tai jau gryni „gydytojai žmogžudžiai“. Ta Peterson, beje, 1977 metų pradžioje davė man Amerikos vizą. Po tarybinių valdininkų ji man pasirodė graži kaip angelas.

Na, gyvenu Iano Flemingo romane.

 

Birželio 14 d.

Visą dieną nešiau daiktus pas kaimyną Jarašiūną (atsisakau buto). Naktį skambino Nataša [Ogaj].

 

Birželio 15 d.

Skridimas Los Angeles–Paryžius. Buvome nusileidę Maine: visiškai lietuviškas peizažas, tik priedo omarai – gyvi akvariume ir išvirti prie stalo.

 

Birželio 16 d.

Bene pačią pirmąją valandą Paryžiuje, susiskambinęs su Čertkovu, gavau pasiūlymą važiuoti į Luaros slėnį. Ilgai negalvojęs sutikau. Išvykome trise (su Bokovu2, „Vanios Čmotanovo“ autoriumi). Vakarop pasiekėme Orleaną. Ramus provinciališkas miestas, aštrūs stogai, aukšti raudoni kaminai. Kated­ra – nevienalytė, bet gana įspūdinga. Muziejuje Velázquezas; dar Maxo Jacobo kampelis su senoviškomis Mano Ray’aus fotografijomis. Žinoma, visur pilna Orleano mergelės; aplankiau ir jos namus, kuriuose rodomi vaikiški pilių bei kautynių maketai.

Čertkovas, kaip visada, domisi tik knygynais, o juose – tik ezoterine literatūra. Bokovas atrodo gan primityvus bernelis. Abu lig ausų nugrimzdę į emigracinę skloką3: plūsta Nekrasovą, Maksimovą, ypač Siniavskius4. Patys leidžia „Ковчег“. Efemeriškas žurnaliukas, bet jiems be galo svarbus. Neduok Dieve, tokiais trečiaeiliais reikalais užsiimti.

Apie Gelijų Snegiriovą5. Bokovas:

– Тут мне один сразу сказал: зря Некрасов на него ставит – протечёт как маленький6.

Čertkovas:

– Гамсахурдия тоже хорош. Но он по крайней мере лет десять работал. А Снегирeв полез в дисcиденты, чтоб поскорее уехать и не платить лишние деньги своим жeнам. Ну и лопнул. Да ещё собственную маму обо...7

Pavakarieniavome grynai vilnietiškame restoranėlyje. Jaučiu, kad pradedu atsigauti po dėstymo ir panašių dalykų.

 

Birželio 17 d.

Pagaliau tikra Prancūzija, bene labiausiai istorijos sklidina šalis pasaulyje. Ankstį rytą pasukome jūros link palei Luarą. Bažnyčioje pakeliui mums parodė – nei daugiau, nei mažiau – Liudviko XI kaukolę, priedo dar ir krūtinkaulio gabalėlį. Toks panoptikumas čia absoliučiai nieko nestebina: kas pora kilometrų pasitaiko kas nors panašaus.

Chambord’o pilis – simetriška it klevo lapas, iš viso augališka, organiška. Laiptai primena vijoklį, bokštų viršūnės giles ar kankorėžius. Paskui Blois su ypatingai įstabia gotikine dalimi. Ten, beje, aplankėme dar ir automatų gamintojo Robert’o-Houdin muziejų, juokingą mechaniškai magiškos epochos likutį. Chenonceau – nedidelė, jauki, nors gerokai apleista. Pilių vidus gal truputį nuvilia; bet iš lauko kiekviena turi su niekuo nesupainiojamą „eidosą“8, stačiai asmenybę. Kiekviena –­ natūralus žmogaus tęsinys.

Nuobodokas Tours miestas – nors, žinoma, irgi su katedra, fachverkiniais namais, apirusiomis medinėmis skulptūromis. Griuvęs tiltas skersai Luarą. Touraine – tai Prancūzijos Sūduva ar Oriolo sritis: literatūriškiausia kalba ir garsiausi rašytojai. Privažiavome prie Ronsard’o kapo. Jis labai ramiame kiemelyje, griuvėsių ūksmėje. Pasiuntėme atviruką iš čia Genai Aigi9.

Čertkovas, savaime suprantama, keikia „visus tuos Ronsard ir Descartes“. Paklausė, ar mokam mintinai bent vieną Ronsard’o eilutę (prisiminiau porą). Girdi, jie ir pražudę Prancūziją: tikroji linija – Nervalis ir panašūs. Na, ne jis pirmas keičia vieną štampą kitu.

Vakare, beveik nesustoję prie Villand­ry ir Azay-le-Rideau, privažiavome Chinon. Tai jau Rabelais šalis: viešbučiai vardais „Gargantua“, „Panurge“ ir taip toliau. Miestelis atrodo senoviškas ir simpatingas. Nakvojame. Ilgokai dar šnekames apie politiką. Čertkovas: „Теперь советская власть опаснее чем когда бы то ни было, и старики, уходя, могут поддаться искушению хлопнуть дверью.“10 Tulūzoje jis išaiškinęs tarybinius šnipus, kurie paskui grasinę jam telefonu ir net bandę nužudyti. Dirbą jie toje pat Slavistikos kated­roje. Paprasčiausia skloka, peraugusi į maniją, o gal ir tiesa?

 Agnės Juškaitės piešinys

Birželio 18 d.

Rytas, Chinon. Geriama šičia, kaip Rabelais įsakė – nuo pat aušros; miestelis pilnas įsilinksminusios publikos. Koloritingas muziejukas namuose, kur mirė Ričardas Liūtaširdis. Vienoje iš jo salių renkasi pusryčiauti mergaitės, priėjusios pirmosios komunijos.

Užlipame į pilį, aplankome tamplierių bokštą ir dar vieną Orleano mergelės muziejų. Pilies kieme įstabūs povai; o peizažas labai primena Kazimiežą prie Vyslos. Miestas, anot Rabelais, seniausias pasaulyje, ir tuo beveik gali patikėti.

Trumpam užvažiuojame ir į Rabelais gimtuosius namus. Netoliese stambi balta pilis (gal Pikrošolio11?). Abatijai, kur palaidoti Plantagenetai, jau pritrūksta jėgų. Bokovas siūlo vykti į Mont Saint-Michel, ir trumpai pasitarę sutinkame su juo. Leidžiamės plentu palei Luarą. Vėl pilys, vynuogynai, akacijos; urvai uolose. Angers mieste pajuodę bokštai (it šachmatiniai), o pilies viduje neišpasakytai puikūs gobelenai su Apreiškimo ciklu. Ką tik skaitęs Apreiškimą, suvokiu juos beveik kaip komiksų seriją.

Vakare – pajūris, Mont Saint-Michel reginys iš toli. Dygus, žaislinis siluetas.

Tiesa, Angers dar buvome muziejuje, kurio gerą pusę užima skulptorius Davidas d’Angers: akademikas, bet įdomus tuo, kad visas ano meto garsenybes lipdė „iš natūros“.

 

Birželio 19 d.

Pusė dienos Mont Saint-Michel – viename iš pasaulio stebuklų. Laipiojau po jį kaip po Kaukazą. Tokių gotikinių salių ir tokio kluatro niekad nesu matęs. Norisi visa tai pavadinti krikščioniška Potala.

Paskui maudėmės purviname normandiškame pliaže (ties akiračiu buvo matyti Jersey ir Guernsey), ilgai važiavome Normandijos miškais ir nakvojome Sées miestelyje.
Normandija, aplamai paėmus, primena Klaipėdos kraštą.

 

Birželio 20 d.

Per Dreux grįžome į Paryžių. Vakarieniavau su Veronika Schiltz12 ir Gorbanevskaja13. Kad ir keista, vos nepradėjau su pastarąja romano (po dvidešimties metų pažinties!). (...).

Gorbanevskaja nusiteikus euforiškai. Tik, žinoma, visur aplink ją katastrofiška netvarka. Vaikai jau smarkiai ūgtelėję (...).

 

Birželio 21 d.

Perskaičiau Maramzino14 „Блондин обеего цвета“15. Beviltiškas „modernizmas“ (svarbiausias metodas – prielinksnių praleidinėjimas); ir beviltiškos pastangos suvesti sąskaitas su dailininku Igoriu Ivanovu, paveržusiu jo žmoną. Tą Ivanovą pažinojau, nes jis buvo vedęs Ingridą Korsakaitę. (...). Tačiau visa knygelė – privati megalomanijos ir pavyduliavimo košė.

O Solženicyno „Олень и шалашов­ка“16 – gerokai antisemitiškas veikalas.

Dieną praleidau su Mitia Sezemanu17. Buvome Luvre, matėme ką tik ten atsiradusį Piero della Francescą. Sezemanas pesimistiškai juokauja: civilizacija, anot jo, baigėsi, o tarybų valdžia pirmą sykį istorijoje daro viską, kas tik jai ateina į galvą, bet kuriame gaublio taške.

 

Birželio 22 d.

Buvau „Kontinente“, šnekėjausi su nesimpatingu Maksimovu. Bute ikona, Brodskio fotografijos ir paties Maksimovo raštų rinkinys. Kvietė bendradarbiauti: „[Jus] išvers Betaki18.“ Na, už Betaki ačiū; apsieisime. N. B. Jau ir pats pasiduodu emigrantinėms ambicijoms ir sklokai.
Kažkokia liūdna diena.

 

Birželio 23 d.

Klapatai su konsulatais. Šveicarai žada vizą po trijų savaičių.

Naujausia Paryžiaus sensacija – Voznesenskio vakaras. Pliuščas jį bandė piketuoti, bet dauguma su tuo nesutiko (anot Čertkovo, kolaborantai – Siniavskiai, Etkindas...).

 

Birželio 24 d.

Buvau pas Krivošeinus19, kur sutikau Tatjaną Chodorovič20. Ji labai širsta dėl Voznesenskio: girdi, be penkių minučių Lenino laureatas, o paryžiečiai jį bando laikyti „savu“.

Solženicynas pagaliau parašė antimonarchišką dalyką (skyrių apie Nikolajų II, įeisiantį į „Rugpjūtį“). Visi Krivošeinai pranašauja, kad dauguma rusų emigracijos jį pasmerks.

Pasakojau savo sapną (grįžtu į TSRS trumpam ir nebegaliu išvažiuoti). Igoris Aleksandrovičius Krivošeinas: „Tipiškas emigranto sapnas. Aš jį sapnavau visą tarpukario metą.“

Vakare su Nikita [Krivošeinu] mačiau Galią Arbuzovą (Paustovskio21 podukrą), kuri čia lankosi kaip turistė. Anot jos, Maskvoje žmonės dabar žymiai labiau vengia rodyti kits kitam „Kontinentą“ ir kitokią „vatą“, jei kas turi: keli smarkiai nukentėjo. Įvežti irgi įveža jau tik užsieniečiai.

N. B. Chodorovič pasakojimas apie dailininką Arefjevą. Jį pražudė Šemiakino „Apolonas“ – ten buvo parašyta, jog Arefjevas narkomanas, ir to pakako, kad Arefjevo neįleistų Amerikon. Vyras sėdėjo Paryžiuje, gėrė, kol pasimirė, ir vos nepateko į bendrą valkatų kapą.

 

Birželio 25 d.

Versalyje. Rūmai viduje pernelyg „pompous“22 ir vietomis apleisti; bet parkas stebėtinas. Daug grandioziškesnis ir drauge, nors ir keista, jaukesnis už Peterhofą. Gal dėl to, kad viskas apvalu.

Malonus vakaras pas Etkindus. Po to Saint-Michel bulvare susitikau pažįstamą iš Tbilisio, lietuviškai kalbantį gruziną Gulo Ananiašvili. Stebuklai, ir tiek. „Nebėra Pirėnų“, id est, geležinės uždangos.

 

Birželio 26 d.

Į Vokietiją, laimei, nereikia vizos.

Sezemanas: „Jūs nė įsivaizduoti negalite, kokia panaši naujoji emigracija į senąją. Lygiai taip pat, kaip pas Siniavs­kius, žmonės nesilankė pas Merežkovs­kius; lygiai taip pat, kaip apie Nekrasovą ir Etkindą, sakė: ar žinot, Miliukovas parsidavė bolševikams.“ Aš: „Tik dabartiniai veikėjai, deja, ne Merežkovskiai ir ne Miliukovai.“ Sez[emanas].: „Taigi, jie ne sidabrinio amžiaus kūrėjai...“ Aš: „...o veikiau sovietinio kūrinys.“

 

Birželio 27 d.

Interviu „Русская мысль“23; pietavome su redaktore Šachovskaja, jau kiek suvaikėjusia senute. Paskui Veronika Schiltz ilgokai vedžiojo mane po Saint-Germain priemiestį. Šį sykį nestudijuoju Paryžiaus – gyvenu jame, ir tiek.

Beje, Versalyje sprogo bomba; būsiu vienas iš paskutiniųjų žmonių, mačiusių Napoleono sales. Sunaikintas paveikslas ir dar keli apgadinti. Tiesa, neypatingos vertės tie paveikslai...

 

Birželio 28 d.

Mačiau Greimą; jis akivaizdžiai sensta. Labai pasipiktinęs, kad jį drįso kritikuoti Valiukėnaitė.

Vakare disidentų mitingas Barrault teatre: turėjo ateiti Sartre ir Ionesco, bet kur tau. Įspūdis – absoliutaus bardako. Kalbėjo Gorbanevskaja, Bukovskis, Pliuščas – nuobodžiai, nevykusiai, be tvarkos. Jeigu taip būtų kalbėjęs Kamilas Demulenas, jį būtų giljotinavę žymiai anksčiau.

Žmonės bematant išbėgiojo – liko vargšas Pliuščas ir pora su juo piktokai besiplūstančių prancūzų.

Šnektelėjau su Siniavskiais ir Tigridu.

 

Birželio 29 d.

„Kulturoje“. Giedroicas galvoja leisti lietuvių literatūros antologiją.

 

Birželio 30 d.

Pokalbis apie olimpinių žaidynių boikotą. Dauguma disidentų agituoja už jį, nors gal protingiau būtų siekti, kad į Maskvą įvažiuotų koks milijonas užsieniečių.

N. fantastinio romano planas: valdžią užgrobia Freudo šalininkai. Pirmas žingsnis karjeros laiptais – Edipo veiksmų atkartojimas ir t. t.

Vakare. Mačiausi su Brodskiu. Jis ką tik buvo Islandijoje, kuri jam padarė nemenką įspūdį. Visą antrąją dienos pusę sėdėjome pas Aucouturier.

Josifas [Brodskis] – labai įsitempęs, turi temperatūros (peršalimas), bet gal dėl to daug ir gerai kalba. Ištisa paskaita apie literatūros susmulkėjimą, „зубоскальство времён террора“ (Babelis, Pilniakas, na ir Bulgakovas). „Предполагалось, что русская литература так и встанет на достигнутое XIX веком и пойдёт дальше; иные и сейчас в это верят; а это не произошло.“24

„Писать человек начинает, потому что стремится к святости. Но обыч­но на писании застревает. Один лишь русский писатель не застрял – Го­голь.“25

„С дьяволом играть очень опасно, в этом и виноват Булгаков.“26

„Маяковского я, в общем, люблю. Раннего читать ужасно интересно; кро­ме того, он прекрасный сати­рик. Топорный, клоунский, но замеча­тельный.“27

„Добро и зло – одинаково пошлые вещи.“ Aš: „Но различение их никог­да не пóшло.“ Josifas: „Верно.“28

Apie Platonovą priėjome maždaug bendros nuomonės. Dostojevskio prob­lematika jam yra jau nebe idėjų, o kalbos lygmenyje. „Один писатель на Западе с ним сравним – и это, конечно, Фолк­нер.“29

„Чертков был лучшим поэтом России в 1956–1958 годах. Написал тридцать или сорок стихотворений – выше Красовицкого. И уже много лет пишет только „русские лимерики“ – неплохие, правда.“30

(...).

„От милленаризма не закружились только две головы, и при этом женс­кие – Цветаевой и Ахматовой.“31

Įsiminė istorija apie kažkurį disidentą: „Это был еврей ростом с окурок в уборной. Били его смертным боем. До того, что сломали ребро и вместо Евы дали американский паспорт.“32

 

1 Pranc. Informuotas.
2 Nikolajus Bokovas (g. 1945) – rusų prozininkas emigrantas.
3 Rus. Intrigos, nesutarimai.
4 Viktoras Nekrasovas (1911–1987), Vladimiras Maksimovas (1930–1995), Andrejus Siniavskis (1925–1997), Marja Siniavskaja (g. 1929) – rusų rašytojai emigrantai.
5 Gelijus Snegiriovas (1927–1978) – ukrainiečių literatas disidentas, pasidavęs saugumo spaudimui.
6 Rus. Čia man vienas iš karto pasakė: be reikalo Nekrasovas juo pasikliauja – susmuks kaip mažiukas.
7 Rus. Gamsachurdija irgi nieko sau. Bet jis bent dešimt metų dirbo. O Snegiriovas lindo į disidentus, kad greičiau išvažiuotų ir be reikalo nemokėtų pinigų savo žmonoms. Na ir subliuško. Dar ir savo mamą apš...
8 Gr. Idėją, formą.
9 Genadijus Aigi (1934–2006) – čiuvašų poetas, prancūzų lyrikos vertėjas.
10 Rus. Dabar sovietų valdžia pavojingesnė negu bet kada, ir senukai išeidami gali pasiduoti pagundai – trinktelėti durimis.
11 Rabelais personažas.
12 Véronique Schiltz (g. 1942) – prancūzų menotyrininkė, Josifo Brodskio draugė.
13 Natalja Gorbanevskaja (1936–2013) – rusų poetė disidentė, demonstracijos prieš SSRS įsiveržimą į Čekoslovakiją dalyvė.
14 Vladimiras Maramzinas (g. 1934) – rusų prozininkas emigrantas.
15 Rus. „Abiejų spalvų blondinas“.
16 Rus. „Žioplys ir lagerio kekšė“.
17 Dmitrijus Sezemanas (1922–2010) – rusų literatas emigrantas, prof. Vosyliaus Sezemano sūnus.
18 Vasilijus Betaki (1930–2013) – rusų poetas emigrantas.
19 Rusų emigrantų šeima.
20 Tatjana Chodorovič (1921–2015) – rusų disidentė.
21 Konstantinas Paustovskis (1892–1968) – rusų rašytojas opozicionierius.
22 Angl. Prašmatnūs.
23 „Rusų mintis“ – emigrantų laikraštis.
24 Rus. „Teroro laikų klounada“; „Buvo manoma, kad rusų literatūra pasirems tuo, ką pasiekė XIX amžius, ir eis toliau; kai kurie ir dabar tuo tiki; o tai neatsitiko.“
25 Rus. „Žmogus pradeda rašyti, nes trokšta virsti šventuoju. Bet paprastai rašydami įstringa. Tik vienas rusų rašytojas nesustojo –­ Gogolis.“
26 Rus. „Su velniu žaisti labai pavojinga; tuo ir nusideda Bulgakovas.“
27 Rus. „Majakovskį aš šiaip jau mėgstu. Ankstyvąjį skaityti baisiai įdomu; be to, jis puikus satyrikas. Šiurkštus, klouniškas, bet įstabus“.
28 Rus. „Blogis ir gėris – vienodai lėkšti dalykai.“ – „Bet jų atskyrimas nėra lėkštas.“ – „Teisingai.“
29 Rus. „Vieną rašytoją Vakaruose su juo galima lyginti – ir tai, žinoma, Faulkneris.“
30 Rus. „Čertkovas 1956–1958 metais buvo geriausias Rusijos poetas. Parašė trisdešimt ar keturiasdešimt eilėraščių – šaunesnių negu Krasovickis. Ir jau daug metų rašo tik „rusiškus limerikus“ – neblogus, tiesa.“
31 Rus. „Nuo milenarizmo neapsvaigo tik dvi galvos, beje, moterų – Cvetajevos ir Achmatovos.“
32 Rus. „Tai buvo žydas – tokio ūgio kaip nuorūka išvietėje. Jį mirtinai mušė. Pagaliau sulaužė šonkaulį ir vietoje Ievos davė Amerikos pasą.“