Birželio 8 d.

Tepalas

– Ką dedam?

...baigiu apetito nekeliančią operaciją. Žaizdos užsiūti negalima: trūksta audinių, o ir likusieji – nekokie. Palieku atvirą. Vėliau padarysim plastinę operaciją, o kol kas gydysim skausmingais perrišimais. Uždėsim tepalo – žaizda nekvėpuos, dėsim skystį – prilips tvarsčiai. Specialių tvarsčių neturime – pacientai perka patys. Kai leisiu namo, išrašysiu receptą, o kol kas...

– Tai ką dėsim?

– Tepalą gal...

Ilgai svarsčiau. Pavydžiu vaikinams su greita reakcija. Vienas du – ir viskas aišku. Tepalas, vadinasi, tepalas, skystis, vadinasi, skystis. Koks skirtumas? Kas po ranka, tą dedam, metam pirštines, einam parūkyti.

Ryžtingai, griežtai, tiksliai.

Aš – kaip lempinis kompiuteris – aplankau savo atminties celes po vieną su visais pacientų nuotykiais, dėlioju pliusus ir minusus ir tik po paskutinio lygybės ženklo sprendžiu ir vis dar netvirtai. Teiraujuosi seselių:

– Kažin, ką manot, kai ilgai galvoju prieš atsakydamas – ar kad labai protingai mąstau, ar kad atrodau tik paprastas mulkis?

Tikėjausi sulaukti komplimentų liūties, bet nuomonės išsiskyrė. Viena jautriai paguodė, kad ne man vienam šitaip.

Lošti

Kitos operacijos viduryje – netikėta pauzė. Šnekučiuojamės su anesteziologe apie sunkius budėjimus, nes abu kaip tyčia budim – apie ką daugiau kalbėti?

Taip ir pilstom iš tuščio į kiaurą tas kelias laukimo minutes. Norisi pliurpti bet ką, kad tik nereikėtų tylėti. Operacijos nenutrūksta šiaip. Nežinia, kuo dar ji baigsis. Kol kas padėtis nekokia.

Palyginau mūsų darbą su sportu. Planinis darbas – treniruotės, o skubi pagalba – varžybos. Priešininkai – žinomi, bet klastingi. Gali ir pralošti, ir išlošti. O lošti reikia.

 

 

Birželio 9 d.

Veteranė

Grįžtant namo po skubaus iškvietimo vėl tas žudantis skambutis, vėl bjauriausias pasaulyje dispečerės vog­ravimas (po budėjimo užsukau pasirašyti žurnale, smagiai čiauškėjom; ilgai nenorėjau išeiti klausydamasis jos kerinčios intonacijos ir angeliško tembro): yra naujas pacientas. Nubrėžęs lanką mieste pravažiavau pro savo namus ir spiginant saulei lyg niekur nieko atsidūriau pradiniame taške, ligoninės priimamajame. Pacientas sugipsuota ranka teberymo prie šiukšlių dėžės ir traukia vis tą patį dūmą.

Šįkart tik konsultacija, greita ir nesudėtinga. Pagaliau laisvas.

Tarpduryje man jau gyslos išsišovė ant kaktos, kai sustabdė naujas iškvietimas į kardiologinę reanimaciją, kurioje užgaišau nežinia kiek, išėjau temstant. Beveik apgraibom slinkau koridoriaus prieblandoje tarp skaidrių pertvarų. Aplink – šviečiantys monitoriai virš ligonių lovų. Primena gamyklos cechą išjungtu garsu.

Toje bežadėje erdvėje maloniai pasisveikinau su budinčia sesele. Pamenu ją dar iš studentų praktikos. Dirba nuo pat reanimacijos įkūrimo. Įskaudusiomis akimis nelabai prižlibinau detales, bet neištvėriau nerėžęs banalaus komplimento, nepagyręs puikaus stoto ir jaunatviškos eigasties. Pasvarsčiau balsiai, kad penki dešimtmečiai tokio ekstremalaus darbo ir geležinį organizmą sunaikintų.

Šypsosi.

Nieko panašaus, paprieštaravo. Ligos įvairios, o terminalinės būklės panašios. Situacijos juk nesikeičia. Aparatūra patikima, visas rūpestis ją prijungti ir laiku padaryti, kas reikia. Ligonių pageidavimai paprasti arba jokių, pretenzijų nereiškia, skundų nerašo. Darbas reanimacijoje – pats ramiausias, į jokį kitą nekeistų.

Kažką leptelėjau ne į temą apie pacientų savižudybes, tad ir nesusikalbėjom. Tokių minčių jie neturi, sako, mūsų skyriuje tai jau tikrai.

Birželio 11 d.

Išeiginė

Pagaliau išeiginės! Lengvas rūkelis stadione, dar leng­vesnė mankšta jame, tuoj švystelės linksma saulutė, trumpam nulėksiu iki darbo, įsitikinsiu, kad su pacientais viskas normaliai, paskui nerūpestingai paiškylausiu gamtoje kur nors netoli, kad būčiau pasiekiamas, jei darbe prisireiks.

Vienas ligonis jau pagerėjęs, bet šiąnakt vėl prasčiau. Jo kaimynas tebeknarkia lyg po audringo vakarėlio. Pacientė laukia operacijos ir nervinasi. Kitas pacientas irgi laukia operacijos, tik trumpam dingo palikęs sujauktą lovą, kiaulidę naktinėje spintelėje ir dar nežinia kur išsitempė kaimyną, seniai nuobodžiaujantį po operacijos, bet su komplikacijomis. Abu pažeidinėja ligoninės režimą pasislėpę kaip mokinukai per ilgąją pertrauką.

Seselės klausia: „Ką darysim?“ – „Nieko“, – atšaunu suirzęs.

Oro jokio. Nesuprasi – smulkus lietus ar tirštas rūkas. Negi dabar skleisiu skėtį – varginsiuosi nešti? Kepurę maukšlintis kaip tarpuvartės bosui? Žiemą nenešioju, dabar vidurvasarį prisireikė?

Šaligatvis būna arba sausas ir švarus, arba lietaus nuplautas ir taip pat švarus. Dabar jis drėgnas ir purvinas. Važiuosiu dviračiu – drabužių neatplausiu.

Automobilio langai aprasoję. Nieko nesimato. Sankryžos užsikimšę. Visiems staiga begalės reikalų.

Namie laukia skanūs priešpiečiai, bet nesinori, net pykina.

Birželio 12 d.

Naktys

Šiemet naktimis operuoju tik gydytojus. Dienomis jie neturi kada savo ligomis sirgti.

Nepasitaikė operuoti ar kaip kitaip gydyti chirurgų. Jie vieną dieną gardžiai juokiasi, kitą – tyliai pranyksta.

 

Artūro Milašausko nuotraukos

 

Birželio 18 d.

Klasė

Nesitikėjau atpažinti pasenusius klasiokus. Juk geras pusšimtis metų, kai išsiskirstėm savais keliais. Visų patogumui atsispausdinau vardą bei pavardę ir prisisegiau prie atlapo bravūriškai kreivai. Išdaigininko dvasia teberuseno. Juk vėl einam į mokyklą! Ką čia iškrėtus? Liuoksėjau keturis aukštus tuščiais koridoriais, kuriuose bergždžiai dairiausi senų mūsų garbingosios mokyklos ženklų: vinječių, fotografijų, nekalbant apie garbės lentas.

Taip mankštinau kojas slopindamas jaudulį, nes bendraklasiai jau rinkosi, o tarp jų tikėjausi išvysti ir kadaise man į akį kritusią merginą.

Nesunkiai atpažinom vienas kitą, o aš narsiai apkabinau ketindamas pabučiuoti bent skruostuką. Pirmą ir paskutinį kartą gyvenime.

Ir vėl lemtingas stop! Neišdrįsau ir šįkart.

Tuomet (seniai, labai seniai) man, dvylikamečiui, pirmasis bučinys regėjosi keistas, normalaus žmogaus prigimčiai nederantis veiksmas. Bučiuoti mamytę, tėvelį ar sesutę – jau pamirštas pasišiaušusio paauglio etapas, o bučiuoti visai svetimą žmogų – ir dar mergaitę! – protu nesuvokiamas nuopuolis.

Taip besvarstant mintys apie nedrąsų bučinuką išvirto į svaiginančias fantazijas ir bauginančią nežinomybę. Numaniau, jog tai ne šiaip pakštelėti lūpomis pasisveikinant.

Ar išdrįsiu?

Ar neapsijuoksiu?

Kas toliau?

Gal pamėginti pasibučiuoti su kita mergina, gražiai paprašius? Neišplepės gal? Šitiek bręstančių pasiutėlių aplinkui! Išaugtos uniformos net blizga įtemptos ties krūtinėmis!

Dabar šešių anūkų senelis jau ir viską žino, ir drąsos pakanka. Tik iš kur vėl tas pat jaudulys ir vidinis „Ne! Ne! Ne!?“

Birželio 22 d.

Klaidos

„Kaip čia nutiko?“ – svarstau operuodamas eilinę komplikaciją.

Pirmaisiais praktikos metais operavau pirminę, šviežią, nekomplikuotą patologiją. Ne viskas sekėsi, bet greit įgijau patirties, o pakeliui – ir įgūdžių. Smagu matyti, kai dabar kolegos panaudoja kai kuriuos mano triukus ir metodus. Arba kartoja mano frazes, kaip ir aš – savo mokytojų.

Baigiantis karjerai lyg tyčia dauguma operacijų – pakartotinės, komplikuotos, neperspektyvios ir beviltiškos. Kraujotakos ligos progresuoja toliau. Niekas jų negydo, nes neišrasta kuo ir kaip. Jei atsiranda, kas gydo, patariu nuo tokio „specialisto“ sprukti kuo toliau. Mes tik sukonstruojam dirbtinę kraujo tėkmę, kurią liga naikina dar įnirtingiau.

Tenka taisyti ir operacines klaidas. Tarp jų – o varge! – ir savo paties!

Birželio 24 d.

Pasakėlė

Karštą Joninių popietę po sočių pietų anūkams laikas pogulio, ir ne tik jiems. Prieš miegą privalu paskaityti pasaką. Kas paskaitys? Žinoma, senelis, kas gi daugiau?

Įsitaisėm patogioje dvigulėje lovoje. Blaškausi ieškodamas pasakų knygelės ar bent primenančios ją.

Akį patraukė gamtos enciklopedija su daug paveiksliukų.

Atverčiau trumpą skyrių apie negausius dykumų augalus. Kam gali būti neįdomios teritorijos ir populiacijos? Kaip gali nerūpėti kaliforninių ešolcijų daigumas?

Mažoji dėmesingai išpūtė akutes ir šnarpštė užgulusia nosyte, o mažius autoritetingai kosčiojo po kiekvieno perskaityto sakinio.

Antrasis migdymo etapas – pasaka apie močiutės, senelio ir dviejų anūkų nuotykius šį pusdienį. Nuotykiai baigėsi esamuoju laiku.

Atsisukau, ketindamas pataisyti klausytojų pagalvėles.

Mažoji šnarpštė ir miegojo. Mažius miegojo ir kosėjo.

Birželio 27 d.

Paukšteliai

Birželio rytas jau brėško, nespėjus giliau sutemti. Sapnų chaosą keitė harmoningas paukštelių čiulbėjimas, tik neilgam: per skalijančius kaimynų šunis nebeatskyriau strazdo nuo gegutės.

Piktai užtrenkęs langus atvirtau į sujauktą patalą, įsispitrijau į patamsėjusias vinių galvutes lubose ir klausiausi rytmečio balsų.

Šuns lojimas pasitaiko nuobodžiaujantis, piktas, liūdnas, džiaugsmingas, entuziastingas, energingas, baikštus, dvejojantis, neryžtingas, kuklus, formalus, liguistas, kontrolinis, deklaruojantis, kvailas, beviltiškas, irzlus, žvalus, šventinis, sezoninis, tingus, muzikalus, išraiškingas, regioninis, artilerinis, dėmesingas, koncentruotas, kareiviškas, artikuliuotas, mieguistas, pakylėtas, nuoseklus, metodiškas, taupus, socialdemokratiškas, palankus, orus, kilnus, riteriškas, apgaulingas, kimus, melodingas, bemolinis, atonalus, bizantiškas, gotikinis, tiesa, kartą nugirdau lojant reta barokine maniera, o tai liudijo taurią veislę, žvilgantį kailį, atidžią dresūrą ir ištikimybę šeimininkui.

Birželio 29 d.

Šnabždesiai

Pasistatę dviračius, abu su mūsų palatos sesele žvaliai pėdiname į darbą, traukiam iš kišenių kaukes, nes štai jau ir tarnybinis įėjimas su kontrolės postu.

– Kaži kas bus su ta nauja kovido banga?

– Auga, kasdien atsiverčiu statistiką. Tik garsiai nekalbėkim.

Visi žino. Visi tyli. Kaip nors prašoksim be karantino?

Aptarsim pašnibždomis vėliau.

Neerzinkim, neprovokuokim viruso: jis gali vėl panaudoti biologinį ginklą.

Artūras Milašauskas baigęs VU dirbo chirurgu. Patiko. Paskui dirbo traumatologu. Patiko dar labiau. Vėliau dirbo kraujagyslių chirurgu. Sulaukė pensijos. Fotografavo. Nesunkiai įstojo į Fotomenininkų sąjungą. Dar lengviau iš jos išstojo. Gėrė alkoholį – metė. Rūkė tabaką – metė. Žaidė regbį – metė neseniai, sudėtingai ir ne visai. Netapo ir nežvejoja.