Tomas Venclova. Laisvėjimo dienoraščiai, 1988 (VIII)

Ugnės Žilytės piešinys
Ugnės Žilytės piešinys


Rugpjūčio 1 d.

Istorijos apie Dovlatovą1. Lisabonoje jis gėrė, ginčijosi su Milašiumi („А все же вы не любите русских.“ – „Знаете, я и поляков не очень люблю.“2) ir pagaliau prisisiurbė tiek, jog Brodskis turėjo jį slaugyti. Slaugomas ir mazgojamas deklamavo ankstyvuosius Josifo eilėraščius, ko pastarasis baisiai nemėgsta. Visa tai – cirozės fone! Tiesa, dabar Dovlatovo reikalai staigiai pagerėjo – jis pasirašė 60 000 kontraktą su Knopfo leidykla.


Rugpjūčio 2 d.

Eilėraštis apie Leningradą. Darbas juda gana reguliariai, bet nervinė įtampa didelė, ypač naktį (prastas miegas; „дурная бесконечность“3 tipo sapnai).


Rugpjūčio 3 d.

Tiomkinos „На ферме“4, savotiškai įdomūs gabalėliai. Deskriptyvinė poezija, neoTrembeckis.


Rugpjūčio 4 d.

Kiek sumažėjusi nervinė įtampa, trumpos eilės apie Connecticuto mišką. TSRS paleistas Rustas5, bet dėl Karabacho – nieko gero. Skambina Eitanas [Finkelšteinas], iš Petkaus laiškų susikūręs teoriją, kad tasai nori bėgti per Kiniją (?!) į Vakarus. Ščaranskis su ta teorija sutinka, man ji atrodo gryniausia nesąmonė.


Rugpjūčio 5 d.

Pusdienis su Gasparovais6. Gana daug išgirstu iš jų apie Estiją – pavyzdžiui, apie Kaplinskį7 (jis esąs „vyžotas išminčius“ – gyvenąs kaimiškai ir asketiškai, bet kalbąs keliomis kalbomis etc.). Martas Niklus8 šiomis dienomis paleistas (Gasparovai jį gerai pažinojo). O Lotmanas, deja, išspausdinęs straipsnį tautiniu klausimu žurnale „Kommunist“ („идеи у него, пожалуй, даже приемлемы, но дискурc невыносимо советский“9).


Rugpjūčio 6 d.

Dar Gasparovai. Prieš mėnesį su trupučiu jie buvo Bari, Mandelštamo simpoziume, į kurį atvyko taip pat Kuš­neris ir Dudinas10 („abu laikėsi beveik vienodai – kaip demokratiškiausios pasaulyje šalies reprezentantai“). Simpoziumo sensacija – Vikos Šveicer atrastos stalinistinės Mandelštamo eilės (tokios siaubingos, kad – bent man – atrodo esančios falsifikatas).


Rugpjūčio 7 d.

Milašius užvažiuoja pavakary – rodos, jau gerokai įgėręs – ir atveža įdomią dovanėlę: Fredro eilėraščius, nenusileidžiančius Barkovui11. Kažkas juos išspausdino atskira brošiūra. Parduodami jie ne kur kitur, o prie vietinės lenkų bažnyčios! Vykstu pas Milašių ir Carol į svečius. Išgirstu nuostabų, dar tebesantį rankraštyje dalykėlį apie Sirvydą, kurį priderėtų išversti.

„Nigdy nie mogłem zrozumieć kultu Josifa dla Audena. To wspaniały eseista, ale jako poeta raczej kiepski.“12


Rugpjūčio 8 d.

Eilės Škotijos tema (apie grįžimą iš nelaisvės į laisvę).


Rugpjūčio 10 d.

Jerzio Faryno straipsnis apie „Письма из Тулы“13: mitografinis metodas ad absurdum.


Rugpjūčio 11 d.

Bandau dirbti prie studijėlės apie Josifo prozą. Nekoks oras ir nuotaika.


Rugpjūčio 12 d.

Tas pat. Pašnekesys su Liūtu Mockūnu: mane puola „Tiesa“ ir, žinoma, Vincas Trumpa. Išeitų, abiem atvejais gerai pataikiau.


Rugpjūčio 14 d.

Persikeliu – porai paskutinių dienų Kalifornijoje – iš Milašiaus pas Danutę Janutienę, kur kadaise patyriau, kad man atėmė pilietybę.

Ilgoki pokalbiai su Milašiumi ir Carol. Pajuokaujame dėl jo „lietuviško užsispyrimo“ ir dėl mudviejų diplomatinio mandagumo (aš visada, šnekėdamasis su juo, vartoju „Wilno“, o jis „Vilnius“).

Milašius apie lietuvius: „Mały wielki naród.“14


Rugpjūčio 15 d.

Danutės [Janutienės] bute, kaip visuomet, kalnai lietuviškos spaudos. Įdomu, ką besakyti. „Literatūroje ir mene“ labiau negu gražiuoju minimas Jurašas. Ten pat ir Gedos straipsnis (ar kalba) su išpuoliais prieš „kosmopolitizmą“, „amerikonizmą“ ir, kas liūdniausia, prieš „besiblaškančius lenkus“. Toks lietuviškas Solženicynas ar, veikiau, Rasputinas15.


Rugpjūčio 16 d.

Kalifornija pilna naujųjų pabėgėlių. Ir Simokaitis, ir Brazinskai, ir Šakalys, ir Kondrotas – grynas Nojaus laivas.

Brazinskas? „Jis lankosi parapijoje, bet ten niekas su juo nesikalba. Žiaurus žmogus.“


Rugpjūčio 17 d.

Namie. Įvairūs laiškai, jų tarpe iš Barańczako (Dianos vertimais ir jis patenkintas).

Skaitau save patį „Tiesoje“. Redakcijos prierašas bejėgis; šiaip išspausdinta stebėtinų vietų (pirmiausia apie Petkų), ir barti savęs turbūt nereikia. Žinoma, pilu kiek vandens ant Gorbačiovo malūno, bet tikrai ne daugiau už Andrejų Dmitrijevičių [Sacharovą], kuris man tebėra etalonas. Kalbu iš kosmopolito pozicijos – ją gal ir ne pro šalį teigti šiais patriotizmo laikais. Vienintelis dalykas prastas – kalba: šnekėjau ekspromtu.


Rugpjūčio 18 d.

Reabilituotas jau ir Solženicynas!!! Gorbačiovas nuėjo toliau už Dubčeką.


Rugpjūčio 20 d.

Čalidzė, juokais: „Girdėti, kad Solženicynui grąžinama tarybinė pilietybė. Ar jie grąžina tik tiems, kurie nori, ar, neduok Dieve, visiems?“


Rugpjūčio 21 d.

Tiesą pasakius, atėjo tokie laikai, kad jaučiuosi kaip Ambrose’o Bierce’a16 apsakyme: gal 1977 metais gavau gelžgaliu per galvą, kaip Bogatyriovas17, ir visa, kas įvyko toliau, man vaidenasi paskutiniąją gyvenimo sekundę. Visi Paryžiai, Havajai, Pietų Afrikos, o štai dabar revoliucija TSRS.


Rugpjūčio 22 d.

Išvykimas. Siunčiu keturis eilėraščius Kavoliui.

Pavyksta susiskambinti su Maryte. Ji puikiai praleido laiką, ypač Skandinavijoje: gyveno pas mano pažįstamus slavistus (Bengtą Jangfeldtą, Beną Hellmaną), o Helsinkio uoste „šnekėjosi su jūrininkais rusiškai ir lietuviškai“.

Kelis sykius iš New Yorko skambina Čekuolis, bet susitikti jau nebėra laiko. Jis apsistojęs pas Misiūną ir norįs man šį bei tą pasakyti. Žiūrėsim, kai grįšiu.


Rugpjūčio 23 d.

Šios dienos iš esmės nėra, jei neskaitysime sustojimo penktą ryto Anchorage. Matyti poliarinės pelkės su akivarais, nelyginant briedžių pėdomis, neaukšti pilkai mėlyni kalnai ir sunkus vanduo šalia jų.


Rugpjūčio 24 d.

Aštuonios valandos nuo Anchorage ligi Seulo. Visą laiką vienoda prieblanda – lėktuvas vejasi tamsą, tai gerokai vargina psichologiškai. Persėdu į Tokyo, o vakare jau esu Hiroshimoje. Po supermoderniškų stočių puikiai nuteikia Minshuku Ikedaya – pigutis tradicinis japoniškas viešbutis. Palubėje kabo šimtai medinių šaukštų ryžiams, tai bene Hiroshimos simbolis. Miegu ant tatami, kaip dar niekad gyvenime. Gal už puskilometrio Taikos parkas ir antrasis, ne toks jaukus miesto simbolis – mažutė atominio kupolo kaukolė.


Rugpjūčio 25 d.

Taikos parkas ir atominio bombardavimo muziejus palieka ypač triuškinantį įspūdį. Muziejaus aprašinėti stačiai nedera. Bejėgiški „didžiųjų žmonių“ pasisakymai apie katastrofą (Jonas Paulius II cituoja Bibliją, todėl kalba geriau už kitus, bet čia net Biblijos kažkaip negana). Amžinoji ugnis: ji bus užgesinta, kai žemėje neliks atominių ginklų, taigi niekad.


Rugpjūčio 26 d.

Palieku Hiroshimą.

Kyoto. Randu viešbutį prie drumsto kanalo, ne minshuku, tačiau, šiaip ar taip, pigų. Rytojaus dieną skirsiu Narai; o šiandien vykdau tai, kas anąsyk nepavyko – Filosofų taku einu ligi Sidabro paviljono, Ginkakuji.

Vakare einu dar į Gion Corner. Planavau šį kartą pastudijuoti Noh, bet norint aplankyti spektaklį, reikėtų atsisakyti Naros. Gion Corner – turistinis „show“, supažindinąs su įvairiais žanrais (viskas, žinoma, ne aukščiausio lygio ir simplifikuota).

Salė pustuštė. Keista, kad vyrauja japonai, kuriems šie dalykai neturėtų būti jokia naujiena. O gal tai korėjiečiai ar net kokie tailandiečiai? Šiaip jau Gion kvartalas per tuos kelerius metus nepasikeitė, ir gei­šos (tiksliau, miko) gatvėse tos pačios.


Rugpjūčio 27 d.

Gamta ir urbanizmas Japonijoje santykiauja kitaip negu Europoje. Pas mus žaluma įrašyta į miestą, paskirstyta jame it druska tirpale: bulvarai, skverai, parkai, žolynai, žolynėliai, griežtos opozicijos tarp „miesto“ ir „ne miesto“ nesijunta. Japonų miestas, kad ir Kyoto, neturi su gamta nieko bendro. Tėra ankštumas ir pilkumas, iškabos ir vielos. Žaluma – tik intarpai, kristalai, eksteritorialūs plotai ir tūriai, kuriuose būdamas net neįtari, kad miestas plyti aplinkui. Potencialų skirtumas didžiulis, ir psichologinis smūgis, pereinant iš urbanistinės erdvės į gamtiškąją erdvę (o dar labiau – grįžtant), reto intensyvumo.

Derėtų čia pagyventi, apeiti septynias didžiąsias ir visas mažąsias šventoves, pasižiūrėti festivalių. Ką gi, mūsų amžius per trumpas. Be to, Roma, Canterbury, Chartres man daug artimesni. Čionykštei kultūrai esu ir noriu būti pašalietis, net tada, kai žiūriu į didįjį Budą, pripildantį visatą, ir pats nepastebėjęs ištariu: „Om mani padme hum.“


Rugpjūčio 28 d.

Iš Kyoto į Tokyo, paskui į Narita aerodromą. Vos nepavėluoju lėktuvan, nes mažiausiai keturis kartus turiu pereiti „security check“: matyt, olimpiados išvakarėse į saugumą kreipiamas ypatingas dėmesys. Seule sutinku lenkų japonistą Melanowiczių, geriame su juo ginseng arbatą.


Rugpjūčio 29 d.

PEN klubo suvažiavime. Atvyko net šeši asmenys iš TSRS, jų tarpe Bitovas, Jevtušenka ir Korotičius18; apie TSRS PEN centro įkūrimą kalbama kaip apie įvykusį faktą. Su Korotičium pietauju ir ilgokai kalbuosi.

„Главноe – не смешивать провинциализм и патриотизм. Этим страдает Украина, Средняя Азия, в последнее время и Закавказье; Прибалтика страдает меньше.“

„Легкий сдвиг вправо сейчас имеет меcто, но я бы не сказал, что шансы наши плохи.“ „Горбачев – фигура скорее литературная, чем политическая. Мне от него в последнее время влетает: я склонен кое-кому заезжать в морду, а он настаивает на всепрощении и консолидации.“19

Bendras įspūdis: nekvailas, informuotas ir santūrus žmogus, nesunkiai prisitaikąs prie bet kurio režimo.

„Больше всего я боюсь провокаций: битья стекол в райкомах и т.д. Это приведет к воeнному положению, как в Польше. Достигнутое следует стабилизировать.“20

Specfondai, anot Korotičiaus, beveik visai atidaryti: galima skaityti „Новый журнал“ ir „Грани“ (?!)21, bet ne „Kontinentą“. Antra vertus, „Ogonioko“ nebegalima užsiprenumeruoti. Jis lygiai išdalijamas po visą šalį – t. y. uzbekų kišlakas gauna tiek pat, kiek Maskvos rajonas.

Vakare banketas kažkur olimpiniame centre, triukšmingas korėjietiškų būgnų koncertas. Grįžtu su Arturu Międzyrzeckiu22. Paaiškėja, kad Melanowiczius – aktyvus „Grunwaldo“23 narys: lenkų valdžia atsiuntusi jį čia drauge su Stoberskiu24 kaip atsvarą normaliai PEN centro delegacijai („ale to już ostatni ich wystrzał“25). Išgirstu ir įdomią naujieną: Nataša Gorbanevskaja26 ką tik buvo Lenkijoje ir dalyvavo (žinoma, neoficialioje) konferencijoje žmogaus teisių klausimu. Ну, времена!27


Rugpjūčio 30 d.

Iš ryto Writers in Prison28 komiteto posėdis. Kalbu apie Iešmantą ir Petkų. Dalyvauja Bitovas, kuris posėdžio gale visiems mandagiai dėkoja „už naują ir svarbią informaciją apie savo paties šalį“.

Vakare netgi du priėmimai. Pirmąjį organizavo Susan Sontag ir Karin Kennerly kalinamiems korėjiečių rašytojams pagerbti. Vietinė valdžia tuo itin nepatenkinta; juste junti, kaip bręsta skandalas. Kaliniai, rodos, ekstremistai ir kimirsenininkai, bet užeiti į priėmimą laikau pareigos dalyku („Nesutinku su tavo nuomonėmis, tačiau mirsiu už tavo teisę jas pareikšti.“). Žinoma, apie mirtį čia nėra kalbos, yra tik gestas. Bet policinėje valstybėje ir gestai ne pro šalį.

Nuovargis, neypač gera savijauta.


Rugpjūčio 31 d.

Delegatų susirinkimas. Susan Sontag smarkiai pralaimi – vietoje rezoliucijos apie korėjiečių kalinius, kurią ji pasiūlė, priimama tiktai švelni peticija.

Banketas toli už miesto, kalnuose (koreanistikos studijų centre). Truputis tautinės virtuvės – kimchi ir saldūs koldūnai, – bet muzika, deja, vakarietiška. Prieina Stoberskis, Žukrowskis29 ir Melanowiczius: visi trys neprašyti su manim nusifotografuoja ir bando megzti bičiulišką pokalbį (Stoberskis: „Dabar Lietuvoje jus priims kaip didvyrį.“). Ne iš karto jų atsikratau. Beje, jų kažkaip gaila, ypač Stoberskio.

 

1 Sergejus Dovlatovas (1941–1990) – rusų rašytojas emigrantas.

2 Rus. „O vis dėlto jūs nemėgstate rusų.“ – „Žinote, aš ir lenkų nelabai mėgstu.“

3 Rus. „Negatyvioji begalybė“, beprasmis atsikartojimas.

4 Rus. „Fermoje“.

5 Matijasas Rustas (1968) – vokiečių lakūnas, 1987 m. mažu lėktuvėliu nepastebėtai įskridęs į SSRS ir nusileidęs Raudonojoje aikštėje.

6 Borisas Gasparovas (1940) ir Irina Paperno (1952) – rusų filologai emigrantai.

7 Jaanas Kaplinskis (1941) – estų poetas.

8 Martas Niklus (1934) – estų disidentas.

9 Rus. „Jo idėjos, ko gero, net priimtinos, bet diskursas nepakenčiamai sovietiškas.“

10 Michailas Dudinas (1916–1993) – rusų poetas.

11 Ivanas Barkovas (1732–1768) – rusų poetas, necenzūrinių eilių autorius.

12 Lenk. „Niekad negalėjau suprasti, kodėl Josifas garbina Audeną. Tai puikus eseistas, bet poetas gana prastas.“

13 „Laiškai iš Tulos“ (Boriso Pasternako apsakymas).

14 Lenk. Maža didi tauta.

15 Valentinas Rasputinas (1937–2015) – rusų rašytojas, idealizavęs kaimo kultūrą.

16 Ambrose’as Bierce’as (1842–1913 ar 1914) – amerikiečių rašytojas fantastas.

17 Konstantinas Bogatyriovas (1925–1976) – KGB nužudytas rusų literatas disidentas, autoriaus bičiulis.

18 Vitalijus Korotičius (1936) – ukrainiečių ir rusų rašytojas, garsėjęs Gorbačiovo laikais.

19 Rus. „Svarbiausia – nepainioti provincializmo ir patriotizmo. Tuo nusideda Ukraina, Vidurinė Azija, pastaruoju metu ir Užkaukazė. Pabaltijys nusideda mažiau.“ „Nedidelis postūmis dešinėn dabar pastebimas, bet nesakyčiau, kad mūsų šansai prasti.“ „Gorbačiovas – veikiau literatūrinė negu politinė figūra. Aš nuo jo pastaruoju metu gaunu į kailį: esu linkęs kai kam daužyti snukį, o jis reikalauja visuotinio atleidimo ir konsolidacijos.“

20 Rus. „Labiausiai bijau provokacijų: stiklų daužymo rajkomuose ir t. t. Tai baigsis karine padėtimi, kaip Lenkijoje. Tai, kas pasiekta, reikia stabilizuoti.“

21 „Naujasis žurnalas“, „Briaunos“ – rusų emigrantų žurnalai („Briaunos“ – kraštutinai antikomunistinis).

22 Arturas Międzyrzeckis (1922–1996) – lenkų poetas.

23 Nacionalistinė organizacija, bendradarbiavusi su komunistiniu Lenkijos režimu.

24 Zygmuntas Stoberskis (1916–2006) – komunistinis lenkų rašytojas, lietuvių literatūros istorijos autorius.

25 Lenk. „Bet tai jau paskutinysis jų šūvis.“

26 Natalija Gorbanevskaja (1936–2013) – rusų poetė disidentė, autoriaus draugė.

27 Rus. Na, laikai!

28 Angl. Rašytojai kalėjime.

29 Wojciechas Żukrowskis (1916–2000) – lenkų rašytojas, palaikęs komunistinį režimą.