Tomas Venclova. Laisvėjimo dienoraščiai, 1989 (XVIII)

Ugnės Žilytės piešinys
Ugnės Žilytės piešinys

 

Birželio 1 d.
Marekas Edelmanas, Varšuvos getto sukilimo didvyris (šiaip jau rūgštokas ir ne itin simpatingas asmuo). Šnekamės apie padėtį Lenkijoje ir apie beprotišką bažnyčios pasiūlymą bausti moteris už abortą trejais kalėjimo metais. Marekas: „Tai sąmoninga bažnyčios provokacija. Bažnyčia nutarė palaikyti valdžią ir kenkti Solidarumui.“ (?!) Jurijus Vlasovas1, apie kurį sakėme, jog jis išrinktas parlamentan tik tam, kad pasmaugtų būsimąjį „matrosą Železniaką“, išdrožė stebėtiną, maždaug Bukovskio stiliaus kalbą. Dabar jau tenka jį lyginti su Milonu Krotoniečiu2.
Išverčiu 35 Brodskio eilutes – sonetą „Как жаль, что тем...“ ir tris „Вот я вновь посетил“ posmus3.


Birželio 2 d.
„Literatūroje ir mene“ Žirgulio rašinys apie Petrą Klimą su reto bjaurumo antisemitiniu išpuoliu.
Ksenofobai ir padlecai tie mūsų lietuvaičiai, nieko nepadarysi.
Bėgau iš tenai ne tik nuo tarybų valdžios. Dar ir nuo tvankaus provincializmo, hipokrizijos, vos beįstengiančios pridengti neapykantą kiekvienam „kitam“, „ne tokiam“, „ne saviškiui“. Nuo pasipūtimo ir menkavertiškumo komplekso. Nuo godumo, pavydo, pseudodvasingumo. Nuo viso to, kas liks, kai tarybų valdžios nebebus.


Birželio 3 d.
Kažkur tarp ketvirtos ir penktos po pietų sužinau apie katastrofą Kinijoje. Dieve mano, ir vėl, ir vėl: kaip Budapešte, kaip Tbilisyje. Nejaugi ta pragariška istorijos klampynė visiškai neišbrendama?
Ar priešingai – tai tik komunizmo mirties konvulsijos?


Birželio 4 d.
Sunku.
Verčiu Brodskį.


Birželio 5 d.
Apokaliptinių įvykių serija tebetrunka: traukinio katast­rofa Urale, prilygstanti atominės bombos sprogimui, Khomeini laidotuvės, itin primenančios Stalino laidotuves (sumindžioti keli šimtai žmonių).


Birželio 6 d.
Brodskio vertimas juda sėkmingai. Taipogi verčiu Stanisławo Stommos straipsnį apie lietuvius ir lenkus (puikų). Žinoma, jis neįtikins tautiečių, kurie vis rengiasi 1920 metų karui ties Širvintomis.
Su Josifu vėl kalbamės apie tai, kad baigiasi pasaulis, kuriame praleidome visą gyvenimą – maždaug kaip Apollinaire’o kartai pasaulis baigėsi 1914 metų rugpjūčio mėnesį.
„Была какая-то традиция, идущая от Петра, от Кантемира – она кончилась на людях, которых мы еще застали. Сейчас есть только союз писателей, муравейник.“4


Birželio 7 d.
„Sietyno“ penktasis numeris su siaubingais – kitaip nepasakysi – Dambrausko laiškais Putinui ir Vienuoliui. Katorgininko savijauta suprantama ir atleistina; bet rašyta su tartiufiškomis gaidelėmis (Putino adresu) ir pasibjaurėtinu mėgavimusi gandais gandeliais (Vienuolio adresu).
Dar nevisiškai bloga, dar galima rinktis rudus marškinius arba raudoną kaklaryšį, anot Staszeko Barańczako.
Ir tas dabartinis Dambrausko „krikščioniškas atlaidumas“, kuris dar pakartina įspūdį.


Birželio 8 d.
Dar apie „Sietyną“. Keisti, nors vietomis nedirbtiniu originalumu (kad ir beprotišku) dvelkią velionio Mikučio svarstymai. „Antieuropiškas“ Geda. Gilios, beviltiškos provincijos pojūtis. Ir lygiai tiek pat tamsumo, fanatizmo, netolerancijos, kiek jų turėjo Liepsnonis arba net ir Guzevičius.
Ne be humoro tik „Bebrų konstitucija“. Na, ir Gedos kalba vasario šešioliktąją vis dėlto vykusi.


Birželio 9 d.
Išsiunčiau į Lietuvą (taip pat ir mamai) keletą Brodskio vertimų. Tie eilėraščiai, ypač „Вот я вновь посетил“, man išskirtinai brangūs; gal dabar, išvertęs, nuo jų slėgimo kiek atsipalaiduosiu.


Birželio 10 d.
Fizikas Vėbra, čionykščio pulkininko sūnus ir Sąjūdžio veikėjas. Bene prieš penkerius metus skaitė „Lietuvą pasaulyje“ ir liko ja visai patenkintas. „Padarėme kopiją, kuri nuėjo į provinciją – Alytų ir kitur.“ Ne veltui vis dėlto buvo knygelė.
Nota bene, Kutuzovo aikštė Vilniuje pervadinta Daukanto aikšte. Šiaip jau būčiau už tradicinį vardą – Napoleono. Bet ir Daukanto – ne taip blogai.


Birželio 11 d.
Labai prastos žinios ne tik iš Pekino, bet ir iš Maskvos.
Skaitau „Август четырнадцатого“5, kurį teks recenzuoti „New Republic“. Nuobodybė nepakeliama.


Birželio 12 d.
Iš visko atrodo, kad TSRS apsireiškė bemaž genialus poetas – Timuras Kibirovas, turįs kai ką bendro su Prigovu, bet mastu galbūt lygus Brodskiui. Na, ne mastu, bet élanu6: прет как танк7.


Birželio 14 d.
Patacko laiškas. „Sietyne“ radau pakenčiamą studiją apie Vaidevutį ir Brutenį. Žinoma, iš idėjos, kad Lietuvos istorija formuojasi pagal dvynių archetipą, galima padaryti ir komiškų išvadų. Smetona ir Voldemaras. Sniečkus ir Zimanas. Brazauskas ir Landsbergis.


Birželio 15 d.
Vasaros gale Viktoras [Petkus] galbūt lankysis Amerikoje!


Birželio 16 d.
Pradėjau versti „Didžiąją elegiją Johnui Donne’ui“, kuri, galimas daiktas, pajudėjo.


Birželio 17 d.
Imre’s Nagy8 laidotuvės. Tai, ko laukta trisdešimt metų, kaip mano „Instrukcijoje“.


Birželio 18 d.
Skambina Josifas, išvažiuodamas į Rotterdamą ir Londoną. Komplimentai mano eilių knygai, kurią jis bandysiąs prastumti pro „Farrar, Strauss, Giroux“. Ypatingi komplimentai kaip tik „Instrukcijai“. „Didžiosios elegijos“ vertimas juda itin pakenčiamai, net pats stebiuosi.


Birželio 19 d.
Darbas.


Birželio 20 d.
Darbas. Baigiu Solženicyną, kurio grafomanija ir antisemitizmu netenka abejoti.


Birželio 22 d.
Misiūnas Stokholme matė Čekuolį ir Ozolą: anot jų, Gorbačiovas neturįs jokios politikos ar programos – plaukiąs it balionėlis, kur vėjas pučia, ir tiek. Kaip Nikolajus II.
Demokratija, beje, nepasiduoda (Batkino, Kariakino straipsniai, ginantys Sacharovą).
Įdomus, košmariško sapno metodu rašytas Skaldino romanas. Jį „prikėlė iš mirusiųjų“ mano pažįstamas Eduardas Šteinas (romanas išspausdintas bene 1917 metų spalio mėnesį, virtęs didele retenybe ir nežinomas netgi specialistams).


Birželio 23 d.
New Yorke pas Misiūnus, kur gaunu peržiūrėti pastarųjų mėnesių Lietuvos spaudą.


Birželio 24 d.
Lietuvos buriuotojų sutikimas. Trispalvė burė grandioziškoje New Yorko akvatorijoje, Manhattano fone. Simpatiški, įdegę, jau neypač jauni vyrai. Kunigas Svarinskas, mūsų anuomet lankytas Viduklėje, dar neseniai sėdėjęs lagery drauge su Evdokimovu, skaito viešą maldą. Visa tai, tiesą pasakius, maždaug tiek pat tikėtina, kiek marsiečių invazija.


Birželio 25 d.
Kavolis apie Brazdžionį: „Emigracijos periodu jis parodė, kaip reaguoja į tremtį 1935 metų formacijos žmogus, ir nieko daugiau. Vaidilos Valiūno ciklas turėtų prasmės, jei būtų parašytas Lietuvoje. O šičia, saugioje Amerikoje, jis ne tik meniškai, bet ir morališkai netikęs.“


1 Jurijus Vlasovas (1935) – rusų atletas, politinis veikėjas.
2 Milonas Krotonietis – garsus antikinis atletas.
3 Rus. „Kaip gaila, kad...“ ir „Štai aš vėl aplankiau“.
4 Rus. „Buvo kažkokia tradicija, prasidedanti nuo Petro [I], nuo Kantemiro – ji baigėsi žmonėmis, kuriuos mes dar matėme gyvus. Dabar yra tik rašytojų sąjunga, skruzdėlynas.“
5 „Keturioliktųjų rugpjūtis“ [A. Solženicyno romanas].
6 Pranc. Polėkiu.
7 Rus. Veržiasi kaip tankas.
8 Imre Nagy (1896–1958) – 1956 m. vengrų revoliucijos vadovas.

 

Draugai