Povilas Girdenis. 1991-ųjų blyksniai (II)

Nuolatinių „Vaivos“ lankytojų kompanija, kurios nemažą dalį sudaro rašinyje minimi elitiniai lankytojai. Algio Stalgio nuotrauka
Nuolatinių „Vaivos“ lankytojų kompanija, kurios nemažą dalį sudaro rašinyje minimi elitiniai lankytojai. Algio Stalgio nuotrauka

 

Tikrų vyrų kavinė

1991-aisiais tebeveikė beveik visos garsiosios soviet­mečio kavinės, užkandinės ir kitos knaipės. Veikė ir didieji restoranai, kuriuose karaliavo tada dar treninguoti farcovščikai. „Vaiva“, „Ledainė“, „Žibutė“, „Čiobrelis“, kelios bevardės snarglinės buvo svarbūs taškai, kur užsukęs visuomet susitikdavai pažįstamų, galėjai pasėdėti prie kavos ar mostelėti ką nors konk­retesnio.

Išskirtinė vieta buvo „Žemaičių alinė“, arba „Žemaičiai“, kai kurių vadinami ir „Žemėmis“, o mūsų siauram rate – „Tikrų vyrų kavine“. Į legendą panašus pasakojimas byloja, kad studentai vilniečiai kartą ten nusivedė iš provincijos mokytis atvykusią subtilią, inteligentišką bendrakursę. Šiai paklausus, kur jie eina, atsakė, kad į labai jaukią tikrų vyrų kavinę. Mergina nuėjo ir liko šokiruota, kai augalotas padavėjas jai atnešė tris bokalus alaus ir garuojančią kiaulės koją.

„Žemaičiuose“ buvo galima rūkyti, šiek tiek patriukšmauti užtraukiant kokią užstalės dainą. Alaus kokybė buvo siaubinga, aplinka – nesterili. Paprašytas pakeisti ašakomis, cigarečių pelenais, žemės riešutų luobelėmis apibyrėjusią staltiesę padavėjas geriausiu atveju ją apversdavo kita puse, blogesniu pasiųsdavo įnoringus klientus po velnių. Už durų valandą, o kartais ir ilgiau stovėję eilėje lankytojai retai reikšdavo pretenzijas. Aplankydavo alinę ir klientų, kuriuos galima pavadinti elitiniais. Šie už geresnę alaus ir užkandžių kokybę bei mandagesnį aptarnavimą, laikydamiesi klasikinės sovietinės restoranų lankymo tradicijos, kyštelėdavo padavėjams dovanėlių.

 

1991-aisiais vis dar veikusios „Žemaičių alinės“ iškaba.Nežinomo autoriaus nuotrauka
1991-aisiais vis dar veikusios „Žemaičių alinės“ iškaba.Nežinomo autoriaus nuotrauka

 

Velnio vertas „Žemaičių skystimas“ turėjo įdomią savybę. Ilgiau sėdint, godžiau maukiant, jo svaiginamoji galia imdavo silpnėti. Stipriau nusialinę klientai neretai gaudavo menkai putoto, blyškaus, negardaus birzgalo, kurį murkšliodami kartais net pradėdavo blaivėti.


Rojalis

Gyvenusiems suaugusiųjų gyvenimą praėjusio tūkstantmečio 10 dešimtmetyje, arba tiesiog „audringais devyniasdešimtaisiais“, žodis „rojalis“ asocijuojasi ne tik su klasikiniu klavišiniu muzikos instrumentu, rūmais ar prabanga, bet ir su... klaikiu, nuodingu svaigalu. Gal Vokietijoje, gal Olandijoje, gal Lenkijoje, o gal kur nors dar arčiau gamintą, litriniais skaid­riais bei žalsvais buteliais pardavinėtą 96 laipsnių stiprumo spiritą galima laikyti pačiu tikriausiu postsovietinės erdvės permainų simboliu, svaiginusiu, sargdinusiu ir net į kapus nuvariusiu tūkstančius, o gal net ir ištisus milijonus buvusios Sovietų Sąjungos svaigalų mėgėjų.

Su stipriuoju skystimu pirmą kartą susidūrėme 1991-ųjų vasaros pradžioje. Turėdami keletą itin vertingų dolerių, pirmą butelį nusipirkome pačioje Pilies gatvės pradžioje veikusioje valiutinėje parduotuvėje, rekomendavus vienam rimtam senamiesčio gėrovui. „Nesigailėsite! Ir kaina normali, ir produktas labai geras!“ – tvirtino patyręs pijokėlis, tikėdamasis, kad ir jam koks gurkšnis atiteks. Būtume įpylę, bet kol tarp spalvingų, nematytų Vakarų pasaulio prekių rinkomės tai, ką galima įsigyti už kuklią penkių dolerių kupiūrą, kompetentingas konsultantas nuėjo savais keliais.

„Firminis spiritas“, kurį pradžioje skiedėme su ten pat įsigytomis mangų sultimis, o joms pasibaigus, su paprasčiausiu vandeniu iš čiaupo, retkarčiais išbandydami ir gryną, veikė puikiai. Keturiems to vieno butelio su kaupu užteko visam vakarui. Gurkšnojome maloniai svaigdami, svaičiodami apie tai, kad mėgstantys išgerti, tačiau saugantys savo sveikatą Amerikos bei civilizuotos Vakarų Europos gyventojai tų kvailų šnapsų, brendžių, romų likerių seniai nebegeria ir racionaliai, „sveikatingai“ svaiginasi „grynu produktu“.


Reikalo žmonės, arba „perku, parduodu, į snukį duodu“

Spalvingais importiniais treningais, garintais džinsais bei kitokiomis neprastą materialinę padėtį liudijusiomis drapanomis vilkintys, verslininkais tapę vakarykščiai gamyklų darbininkai buvo kasdienybė. Traukiniais, automobiliais, autobusais tiek Rytų, tiek Vakarų kryptimi judėjo šimtai ilgo rublio ištroškusių apsukruolių.

Prekiautojų pasitaikydavo netikėčiausiose vietose. Viena mergina pasakojo, kad pėdkelnių jai siūlė Kauno autobusų stoties tualete, o kartą laukiant, kol „Čiobrelio“ darbuotoja pripils taurelę, įsiveržė būrys tvirtų vyriokų. Pakišę nemenką šūsnį rublių, į didžiules terbas jie susikrovė visus sandėlyje buvusius importinius vaisvandenius plastikiniuose buteliuose. Vyrai buvo taip rimtai nusiteikę, kad net nedrįsome klausti, kam jiems reikalinga kūdra lenkiško limonado.

„Aš žmogus reikalo, – dėstė vienas toks vyrukas tamsiojoje „Žemaičių alinės“ salėje, – mano reikalas – paprastas: perku, sužinau, kur tavaras geriau eina, o tada parduodu.“

„Perku, parduodu, į snukį duodu“, – taikliai reikalo žmones apibūdinančiu šūkiu vadindavome į turgaus prekybą įsisukusį vaikystės laikų kiemo bičiulį, kuris taip vadinamas nė trupučio nepykdavo ir net šiek tiek didžiuodavosi, kartais išdidžiai pasiūlydamas brangių cigarečių.

Gražiai gyveno reikalo žmonės 1991-aisiais. Gėrė činzanus, amaretus, brendžius, rūgščius brangvynius, rūkė kvapnias vakarietiškas cigaretes. Viršydami greitį lakstė devintukais, aštuntukais, kai kurie – tada jau pradėjusiais atsirasti grakščiais folksvagenais, pailgomis, lyginant su įprastais žiguliukais bei moskvičiais, didžiulėmis audinėmis, o patys kiečiausi – triukšmingais BMW. Teko girdėti legendą apie patriotiškai nusiteikusį Kauno nuvorišą, Sausio 13-osios barikadose palikusį savo – vienų pasakojimu – mersedesą, kitų – prabangų sportinį poršą.


Vargšas Jurikas

Žodis „pučas“ ilgokai asocijavosi su alumi, nes apie Vokietijos nacionalsocialistinės darbininkų partijos bandymą užimti valdžią 1923 m. Miunchene buvau šiek tiek skaitęs ir matęs dokumentinių filmų. 1991-ųjų vasaros pabaigoje bavariško alaus kvapas iš šio žodžio išgaravo.

Atmintis linkusi kai ką šiek tiek iškraipyti, todėl galbūt klystu, tačiau, man atrodo, į Maskvoje įvykusį sovietinių konservatorių bandymą įvesti tvarką rimčiau reagavo jaunimas, kurio prie Aukščiausiosios Tarybos tomis rugpjūčio dienomis ir naktimis buvo daugiau negu metų pradžioje. Daugiau sutikau muzikinio pasaulio atstovų, daugiau ilgaplaukių, juodastriukių metalistų bei kitų neformalų, taip pat gerokai daugiau pažįstamų ne lietuvių tautybės žmonių.

 

Viena 1991-ųjų rugpjūčio pučo naktų. Vytauto Daraškevičiaus nuotrauka
Viena 1991-ųjų rugpjūčio pučo naktų. Vytauto Daraškevičiaus nuotrauka

 

Pagrindinis tų dienų blyksnis – vieno pažįstamo vyruko replika, išgirdus tuneliu vykusios karinės technikos gaudesį ir kai kurių budėjusių nerimo kupinus balsus, pranešusius, kad atvažiuoja tankai. „Pamanykit, tankai, – numojo jis ranka, – ko gi jūs visi taip išsigandote? Taigi lengvieji!“

Atmintin įsirėžė ir vienas patenkintas tuo, „kad pagaliau bus tvarka“, žmogelis – fotografijos mėgėjų būrelio vaikų klube vedėjas Jurijus, rodos, Andrejevičius, už akių vadintas Juriku. Savo pažiūras ir įsitikinimus maskuodavęs, į politines kalbas nesiveldavęs pagyvenęs grynakraujis rusas, įvykus perversmui, nebeištvėrė. Atlėkė į klubą švytintis, iškilmingai nešinas pilnu senamadišku sakvojažu svaigiųjų gėrimų ir nelengvu maišeliu užkandžių. Iškilmingai pasveikinęs kolegas pareiškė, kad yra labai laimingas, nes pagaliau baigsis „visa ta zavarūcha“ ir pasiūlė deramai atšvęsti pergalę. Kolegų pasiųstas po velnių, trenkė durimis ir dirbo nebeilgai. Apsiniaukęs, susiraukęs, niurnėdamas, kad žydai visur galutinai paėmė valdžią, išėjo į pensiją.


Atsivertimai

Nedaug teko sutikti į vargšą Juriką ar girtuoklį Miško Pasaką panašių personažų. Daugiau pasitaikė gudresnių, apsukresnių, gebėjusių sklandžiai prisitaikyti prie vykusių permainų.

Po 1991-ųjų praėjus geram penkmečiui viena kolegė nuoširdžiai atviravo, kad televizoriaus ekrane stebėdama Sausio įvykius, buvo siaubingai sukrėsta, jos sąmonėje įvyko esminis lūžis, nuvedęs tiesiai į bažnyčią. Apsikrikštijusi vakarykštė eilinė Lietuvos komunistų partijos darbo bitelė tapo tyrai tikinčia bei uoliai praktikuojančia katalike. Susipažinusi su A. Šapokos, V. Daugirdaitės-Sruogienės darbais, trem­tinių, GULAG’o kalinių, lietuvių ginkluoto pasipriešinimo dalyvių prisiminimais, ji subalansavo ir išgrynino savo požiūrį į Lietuvos praeitį. Jai girdint nebuvo galima ištarti nieko kritiškesnio nei apie garbiuosius viduramžių kunigaikščius, nei apie pokario partizanus, nei apie teisinguosius antikomunistiškuosius atkurtos Lietuvos politikus.

Buvusių partinių atsivertimai prasidėjo kiek anksčiau. Apdairiausi dar 1988-ųjų vasaros pabaigoje supratę, iš kur pučia vėjai, entuziastingai įsiliejo į sąjūdiečių gretas. Atsargesni įsijungė į Dainuojančios revoliucijos chorą šiek tiek vėliau. Man atrodo, 1991-aisiais pažiūras susireguliavo ilgiausiai svarstę ir labiausiai svyravę. Būtent 1991-ųjų vasarą, tėvui lankantis kaime, jo sesuo tiesiai šviesiai pareiškė: „Valdžia pasikeitė, niekur nedingsi ir pats. Turėsi eiti į bažnyčią!“

Terminas „megztosios beretės“ atsirado kiek vėliau, tačiau jau 1991-aisiais kaip reikiant erzino tulžingos fanatikės arba jas vaizdavusios moterėlės, tarp kurių buvo ir kūlversčiais atriedėjusių vakarykščių komunisčių.


Ant postamento

Vienu svarbiausiu 1991-ųjų įvykiu – tegul man atleidžia senųjų paminklų, nepaisant jų prasmės ir reikšmės, sergėtojai – laikau Lenino stovylos demontavimą Lukiškių aikštėje. Vienu įsimintiniausių blyksnių – savo trumpą pastovėjimą ant nebaigto ardyti postamento.

Susiruošėme tą dieną į Vilniaus džiazo festivalį. Ruošėmės nuoširdžiai ir apie pietus buvome kuo puikiausiai nusiteikę. Palikę kelis tuščius butelius, porą pilnų pasiėmę nulėkėme iki tada dar dažniau Lenino nei Lukiškių vardu vadintą aikštę ir atsidūrėme prie gerokai apardyto, bet dar gana aukšto postamento. Pamatęs, kad aplinkui nėra nei pareigūnų, nei darbininkų, užsikoriau ant viršaus ir išrėžiau triukšmingą, nerišlią prakalbą apie revoliucinės savimonės svarbą, ją baigiau leniniškai tiesdamas ranką bei kitos šalies darbininkų socialistų partijos lyderio viešo kalbėjimo maniera plyšaudamas: „Alle zusammen, maršyren į „Tauro ragą“ und daryti byrtrinken!“ Vienas kompanionų klūpojo ant kelių, šaukdamas: „Įvyko stebuk­las! Iljičius atgimė!“

O džiazo festivalis buvo puikus, nepaisant to, kad daugiau laiko praleidome bufete negu koncertų salėje. „Nereikia mums džiazo! Mes patys tarsi jisai!“ – pompastiškai reziumavo po keleto dienų gatvėje sutiktas vyrukas, su kuriuo Profsąjungų rūmų prieigose mojuodami vyno buteliais bei reikšdami protestą visuotiniam snobizmui, aistringai maurojome „Hello Dolly“.


Džiaziški metai

Įdomūs, spalvingi, žaismingi, vietomis skausmingi ir dramatiški buvo 1991-ieji. Palydėjome juos Nidoje drauge su svečiais iš Lenkijos. Jaunatviškai, triukšmingai, su dainomis, primityviu džiazavimu, nedarniais, bet nuoširdžiais gitaros ir saksofono garsais.

Prisimindamas nugyventus metus kartais lipdau jiems trumpus pavadinimus-apibūdinimus. 1987-ieji buvo „rokenroliniai“, 1988-ieji – „studentiškai kareiviški“, 1989-ieji – „švintantys bundantys“, 1990-ieji – „viltingai patriotiški“, o 1991-ieji, – be jokios abejonės, „džiaziški“!

Džiaziški ne tik todėl, kad tais metais kaip niekada giliai buvau pasinėręs į šio žanro muziką, bet ir todėl, kad viskas – pradedant staigiais buities ir kasdienio gyvenimo pokyčiais, baigiant įsimintinais politiniais įvykiais – tais metais vyko netikėtai, spontaniškai, triukšmingai, nelyginant patrakusio šiuolaikinio džiazo kolektyvo atliekamoje improvizuotoje kompozicijoje.

Draugai