Tomas Venclova. Laisvėjimo dienoraščiai, 1989 (XXIV)

Ugnės Žilytės piešinys
Ugnės Žilytės piešinys


Lapkričio 16 d.

Pernakvojusį mano naujajame bute Timenčiką vedu į Beinecke Library – ten jis bent aštuonias valandas rausiasi Ivasko, Gulio ir kitų archyviniuose fonduose. Tokios klasės filologu niekad nebūsiu, o norėčiau.


Lapkričio 17 d.

Atsisveikinu su Timenčiku (įdomūs jo pasakojimai, liečią Achmatovos biografiją ir „tikrąjį „Poemos be herojaus“ herojų“, kurio substitutas esąs Kniazevas1).

Vakare skambina Josifas – mano angliškos knygos reikalu. Pats skaito savosios, Rusijoje spausdinamos knygos korektūrą. Užsimenu jam apie Timenčiko tyrinėjimus. „Ну, там Линденберг или не Линденберг, это неважно. Анна Андреевна действительно на­писала роман без героя, на месте героя пустота, или героев столько, что это равносильно пустоте. А роман есть.“

„Переводы Дианы Сенешаль я пошлю Марку Стрэнду. Ему я верю больше, чем самому себе.“2


Lapkričio 18 d.

Naujas svečias – Volodia Uspenskis, kaip visuomet mielas ir sąmojingas. Nemačiau jo daugiau kaip dvylika metų. Pusdienį praleidžiame kartu.

Skaitau Otaro Čiladzės romaną „Geležinis teat­ras“: bedieviškai imituojamas Faulkneris, o vis dėlto stipru – Lietuvoje tokio lygmens romano dar ilgai nesulauksime. Josifas: „Отар Чиладзе – хороший поэт. Если тебе его роман нравится – может, имеет смысл предложить его какому –нибудь здешнему издатeлю? Говоришь, покажется скучным западному человеку? Это уже хорошая рекомендация.“3


Lapkričio 19 d.

Ženia Reinas įklimpo Amerikoje – dėl įvairių nesusipratimų jam pritrūko pinigų lėktuvui ligi Londono: sumetame po šimtinę. Beje, anot jo, „Дружба народов“ dvyliktajame numeryje bus mano eilės, Josifo ir Gorbanevskajos verstos (iš „Kontinento“).


Lapkričio 20 d.

Latvių poezija – Vacietis etc. Apgailėtina.


Lapkričio 21 d.

Viktoras New Havene!!! Juodu su Terlecku išeivijoje niekam nepatiko. Man Viktoras atrodo koks buvęs – protingas, santūrus; mažai pakito net jo išorė. Apie Sąjūdį jo nuomonės visai įtikinančios. Yra ten ir mafijiškumo, ir patogių kėdžių vaikymosi, ir ne visada aiškių finansavimo šaltinių. Jei nepriklausomybės artimiausiais metais nebus, Sąjūdis greičiausiai pradės smarkiai kompromituotis. Jau ir dabar ten pilna tuščių ambicijų ir rietenų, o ilgainiui tatai gali virsti jo svarbiausiu bruožu. Viktoras: „Partija yra buferis tarp tautos ir Maskvos, o Sąjūdis – tarp tautos ir partijos.“ Nelabai pavydėtinas vaidmuo.

Dabar Viktoras dirba ekskursijų vadovu Katedroje, kurijos žinioje. Surengiu ir jam ekskursiją – po mūsų universitetą ir biblioteką.


Lapkričio 23 d.

Algirdo Sabaliausko skambutis. Gabus ir simpatingas tai vyras. Be ko kito, sakosi skaitęs mano disertaciją – gavęs iš Toporovo4.

Kiek tų lietuvių lankosi Amerikoje! Tiesa, vis dar trūksta Tumelio, Romo Katiliaus, Morkaus – tų, su kuriais daugiausia siejasi.


Lapkričio 24 d.

Ačiū Dievui, jau ir Čekoslovakija vaduojasi. Nuotaika it 1945 metais, griūvant Hitleriui.


Lapkričio 25 d.

Laikraštyje didžiulėmis raidėmis – „Dubcek Enters Prague“5, lyg tas Dubčekas būtų Žukovas ar Montgomery. Ir vis dėlto po Berlyno sienos tai jau antiklimaksas.


Lapkričio 26 d.

Iš TSRS grįžo V. R., išbuvęs ten apie dešimt dienų. Sakosi gerokai nustojęs optimizmo. „Šalis primena Kinijos imperiją amžiaus pradžioje.“ Juodoji rinka, valiutinė prostitucija ir panašūs dalykai visiškai nebekontroliuojami. Gyvenimą iš esmės tvarko įvairūs nevieši komitetai ir sambūriai, anaiptol ne visada liberalūs. Labai bijoma karinio perversmo ir juodašimčių. Pasak tenykščių, viskas turėsią išsispręsti 1990 metais.

Pabaltiečiai neretai agituoja Rusijoje ir kitur, bet laiškai iš Pabaltijo į Maskvą, Leningradą, juo labiau Ukrainą etc., esą cenzūruojami.


Lapkričio 27 d.

Gavau associate professor statusą. Tai tuo tarpu nėra nei finansinis pagerėjimas, nei nuolatinio darbo garantija, bet vis dėlto.


Lapkričio 28 d.

Sudarinėju eilių ir vertimų knygą Lietuvai.


Lapkričio 29 d.

Timenčikas New Yorke pametė visus savo honorarų čekius – apie tūkstantį dolerių! Tokia istorija ir daugumai amerikiečių būtų nesmagi, o ką jau bekalbėti apie tarybinį pilietį.


Lapkričio 30 d.

„Gimtajame krašte“ pagaliau gana taikingas susirašinėjimas tarp lenkų ir lietuvių. Lenkai pavartojo formulę „przebaczamy i prosimy o przebaczenie“6, kurią siūliau Romoje.


Gruodžio 1 d.

Skridimas į Chicago.


Gruodžio 2 d.

AABS7 valdybos posėdis. Prezidento pareigas teks perimti birželio mėnesį Seattle. Vakare į restoraną netoli O’Hare aerodromo atvyksta Liūtas Mockūnas ir Saulius Žukas, kurio diplominiam darbui kadaise vadovavau (Amerikoje lankosi vos su dvidešimčia dolerių kišenėje).

Iš naujienų: į Kauno universiteto senatą nepraėjo keturi asmenys, visi keturi gerai žinomi – Kavolis, Remeikis, Kelertienė ir Damušis. Juos „прокатили на вороных“8 čikagiečiai. Dėl skirtingų (kartais diametraliai skirtingų) priežasčių šitas ketvertukas su Chicagos lietuviškąja publika pykstasi.

Žukas: „Brazdžionio vizitas Lietuvon išvirto visišku grotesku.“

Nota bene, Lietuvoje beveik nebesiklausoma Vakarų radijo – vietos radijas ir televizija jį puikiausiai pavaduoja.


Gruodžio 3 d.

Iš ryto vis dar posėdis, kuriame dalyvauja ir vienas fizikas iš Latvijos. Šnekama apie respublikinių Mokslų akademijų demontažą („tai grynai tarybinis išradimas, kuris mokslo plėtotę tik trukdo“).

Grįžtu gerokai pavargęs.


Gruodžio 5 d.

Mamos laiškas (ji, vargšė, jaudinasi, kad triukšmauju dėl lenkų).


Gruodžio 6 d.

Yale skaito lingvistinę paskaitą naujas atvykėlis iš TSRS Aleksandras Strachovas, malonus, žiauriai mikčiojantis vaikinas. Jis Vakaruose jau geras pusmetis, tačiau šiandien pirmąsyk kapitalistiniame pasaulyje važiavo taksiuku ir buvo kavinėje. Darbo, pinigų ir perspektyvų jam nesimato. Ko gero, taip atsitiks beveik visai „ketvirtajai bangai“.


Gruodžio 7 d.

Collapse’as Rytų Vokietijoje ir Čekoslovakijoje. Berlyne, tiesą sakant, išsipildė sena mano ir visų disidentų svajonė: pusė politbiuro sėdi, antroji pusė laukia, kada bus pasodinta.

Kauno universiteto reikalais šnekuosi su Gediminu Kostkevičium – jaunu kompiuterininku, Irenos Kostkevičiūtės giminaičiu. Beje, kauniečiai kas mėnuo grąžina senus pavadinimus septynioms gatvėms. Grįžo I. Kanto ir A. Mapu gatvės; S. Nėries ir P. Cvirkos, matyt, liks („na, žinote, Nėris yra Nėris...“).


Gruodžio 8 d.

Vokietijoje beveik ginkluota revoliucija. Beje, anot atvykėlių iš Lietuvos, ir pas mus pilna ginklų – jie gaunami iš kareivių, ypač iš Karaliaučiaus srities. Hm. Taipogi vykstą pasitarimai su tarybiniais pulkininkais, kad jie liktų neutralūs, kai bus (kovo ar birželio mėnesį) atsiskiriama nuo imperijos.

Naujas „Sietyno“ tomelis, kuriame ant šakių kilnojamas (jei cituosime Karsaviną) Masionis ir spausdinami lėkščiausi jo dienoraščiai. Ne geresni ir Radzevičiaus, kuris, pasirodo, buvo Masionio bičiulis; bijojo saugumo, nors ne visiškai aišku kodėl – persekiojimo manija, ir tiek.


Gruodžio 10 d.

Baigiu knygą Lietuvai, kuri vadinsis kaip lenkiškoji – „Pašnekesys žiemą“.


Gruodžio 11 d.

Knygą išsiunčiau Krasnovui apdraustu paštu.

„Sintaksis“ paskelbė puikius Timuro Kibirovo9 eilėraščius.


Gruodžio 12 d.

Tania gavo užsienio pasą (atvykti rengiasi balandžio mėnesį).

Lektūra: Trubeckojaus10 euraziškieji, neretai šiurpą keliantys straipsniai. AntiČaadajevas.


Gruodžio 13 d.

Humoristinis (o gal ir nevisai) Taageperos11 pasiūlymas: Pabaltijo piniginis vienetas turėtų vadintis baltas, dalijamas į keturis litus, dešimt latų ir dvidešimt estų.


Gruodžio 14 d.

Chicago Alvydas Medalinskas, gana pesimistiškai bei ironiškai žiūrįs į nepriklausomybės perspektyvas.


Gruodžio 15 d.

Iš ryto skambutis: „USA Today“ prašo parašyti apie Sacharovą. Beveik linksmai atsisakau (neturiu laiko, išvažiuoju etc.). Tas linksmumas bus vienas sunkiausių mano gyvenimo prisiminimų. Tik po dviejų valandų sužinau: jie skambino todėl, kad Sacharovas mirė.

Ką gi, jis mirė laimėjimo akimirką – nors vis dar laimėjimo prieangyje. Kitos akimirkos ir negalėjo būti.

Jei kam tinka žodžiai anima naturaliter christiana12, tai pirmiausia jam. Tai jis išgelbėjo savo šalies garbę, o turbūt ir pačią šalį.

Esu matęs jį vieną sykį (ir netgi kalbėjęsis) – Liudos Aleksejevos maskviškiame bute. Labai trumpai, kaip ir popiežių. Bet to užtenka.


Gruodžio 16 d.

Suspėjęs atlikti devynias galybes darbų, skrendu į Miami ir ten persėdu į Limos lėktuvą. Aerodrome praleidžiu bene tris valandas. Viskas jame pietietiškai teatrališka, ypač moterys – mulatės, kreolės ir dievaižin kokios, arba idealiomis figūromis, džinsiniais kostiumėliais, arba netelpančios palaidinėse ir sijonuose. Koks jų procentas lengvo elgesio, nėra visiškai aišku, bet iš pirmo žvilgsnio didelis. Kalbama tik ispaniškai. Lauke palmės, baltutėliai taksi ir XXI amžius. Kurį laiką studijuoju Miami Beach prieškarinės architektūros parodą: grynas Žaliakalnis su „Pasakos“ ir „Dainos“ kinais, o architektai dažniausiai slaviškomis pavardėmis, tarytum irgi būtų žaliakalniškiai.


Gruodžio 17 d.

Naktis lėktuve. Skrendu virš Kubos ir Panamos, kurias pramiegu. Lėktuvas menkutis ir persenęs, turistų jame vos du ar trys. Tuoj po Chiclayo prasideda stebėtinas kraštovaizdis – smėlio dykuma ir pilki, mirtinai tušti, šešėliuoti kalnai, „a great and terrible wilderness“13 it Sinajus; į pakrantę plakasi Pacifikas, pro lėktuvo langą tematyti siauras jo ruoželis. Bet štai jau ir Lima.

Turbūt didesnę jos pusę sudaro beviltiški nedegintų plytų lūšnynai. Galybė moteriškių ir vaikų indėniškais veidais, rinkiminiai plakatai ir užrašai – visur raginama rinkti prezidentu Vargasą Llosą14. Ar Llosai pavyks ką nors pagerinti, labai abejoju.

Už vieną dolerį duodama 15 000 inti. Bet to čionykščio pinigo beveik nesimato, operuojama tik doleriais.

Nors ir bjauriai pavargęs, aplankau archeologinį muziejų – jame atstovaujamos visos Peru kultūros, inkai jų tarpe tik paskutinioji ir ne pati žymiausioji. Inkų skyriuje įsimena tiktai didžiuliai ąsočiai ir quipu – spalvoti siūlai su mazgaraščiu, sudėlioti į saulės figūrą. Dar kitame skyriuje (moche?) figūrėlės labai išraiškingais veidais, jų tarpe idiotai, nejaukiai ir stebėtinai primeną Velázquezo idiotus. Matyt, ispanų skiepas šičia galėjo neblogai prigyti – vietinė kultūra, sakralinė ir žiauri, buvo tam pasirengusi.


1 Vsevolodas Kniazevas (1891–1913) – poetas, kurio likimą Ana Achmatova mini „Poemoje be herojaus“.
2 Rus. „Na, Lindenbergas ar ne Lindenbergas, tai nesvarbu. Ana Andrejevna tikrai parašė romaną be herojaus, vietoje herojaus tuštuma, arba herojų tiek, jog tai prilygsta tuštumai. O romanas yra“ „Dianos Senechal vertimus nusiųsiu Markui Strandui [amerikiečių poetui, 1934–2014]. Juo tikiu daugiau negu savimi pačiu.“
3 Rus. „Otaras Čiladzė – geras poetas. Jei tau jo romanas patinka – gal yra prasmės pasiūlyti jį kokiam nors čionykščiam leidėjui? Sakai, pasirodys nuobodu vakariečiui? Tai jau gera rekomendacija.“
4 Vladimiras Toporovas (1928–2005) – rusų filologas, baltistas.
5 Angl. Dubčekas įžengia į Prahą.
6 Lenk. „Atleidžiame ir prašome atleidimo.“
7 Association for the Advancement of Baltic Studies (Baltų studijų skatinimo asociacija).
8 Rusiška idioma, reiškianti pralaimėjimą rinkimuose.
9 Timuras Kibirovas (1955) – rusų poetas satyrikas.
10 Nikolajus Trubeckojus (1890–1938) – rusų kalbininkas ir mąstytojas emigrantas, vad. eurazianizmo pradininkas (eurazianizmas – doktrina apie ypatingą Rusijos kelią, skirtingą nuo Vakarų).
11 Reinas Taagepera (1933) – estų politologas emigrantas.
12 Lot. Iš prigimties krikščioniška siela.
13 Angl. Didelė ir baisi dykuma.
14 Mario Vargasas Llosa (1936) – Peru rašytojas.

 

Draugai