Jurgis Mačiūnas. Nuotrauka iš Jono Meko vizualiųjų menų centro Fluxus kolekcijos

 

Jurgis norėjo būti kaip visi.

Bet jis negalėjo būti kaip visi.

Net jei visi Jurgiai būtų panorėję tapti kaip visi, net milijonai Jurgių, susivieniję šiame pasauly dirbtiniuose miestuose, nebūtų įstengę to pasiekti.

Tad kam pastangos?

Iš čia ateidavo giluminis liūdesys.

Jurgis jį savyje triuškino žaisdamas, neva labai linksma.

Antai jis troško turėti Dievą, juo tikėti, žaisdavo net popiežių ir šventąjį sužadėtinį, kuris tartum vedęs; bet negalėjo įgyvendinti nė šio paprasto žaidimo-troškimo, nes pats buvo Dievas.

Apie tai kalbėjomės, kai Jurgis jau buvo miręs. Jis atvyko ir vaikščiojo po Vilnių, ir ieškojo, kur dar prilipdyti savąjį pašto ženklą. Galbūt kas nors kur nors toli gaus žinią.

O vaikščiojo jis ant milžiniškų medinių kojūkų, maždaug tokių kaip mūsų bažnyčių bokštai. Žinoma, būdamas vaikas norėjo būti didelis. Mane ėmė baimė, kad gali pulti, kristi ir labai susikulti. Bet jis tik juokėsi ir pasigamindavo dar aukštesnius. Kodėl ne? Būtų dar linksmiau.

Bet kai prispyriau, kad iš tiesų tai velniškai nelinksma, Jurgis bjauriai supyko ant manęs. Griovėjo! Net pasiuntė visą mane savo paštu velniop. Taip nežaidžiama!

Turėjau jo pavedimą išsiųsti sau pats tą rūstų laišką paprastame eiliniame voke, bet negalėjau rasti markės. Kadaise jas rinkdavome Kaune, paskui jis atsiųsdavo man iš Amerikos dideliais blokais savo Fluxpost markių, o kai prireikė, nė vienos negalėjau rasti.

Likau labai kaltas.

2023 01 14