Tomas Venclova. Laisvėjimo dienoraščiai, 1990 (XXXIII)

Ugnės Žilytės piešinys
Ugnės Žilytės piešinys

 

Birželio 12 d.

Neskubėdamas kopiu į Petřiną1. Cvetajevos kalną jame sunku atpažinti: tiesiog idiliška giraitė, o pačioje viršūnėje rožių sodas. Tiesa, čia įrengtos Kalvarijos – aplink kuklią barokinę bažnytėlę. Kadaise buvau pradėjęs studiją, kurioje bandžiau įrodyti, jog Marinos Ivanovnos [Cvetajevos] didžiosios poemos sukomponuotos pagal Kryžiaus kelio modelį: štai, ko gero, ir patvirtinimas. Labai ilgai klaidžioju tarp vilų, visiškai tokių kaip Žaliakalnyje, kol randu namus su Cvetajevos bareljefu. Žodžiai „tarybinė poetė“ jame neseniai pakeisti – dabar Marina Ivanovna, kaip ir pridera, vadinama rusų poete. Standartiškame amžiaus pradžios pastate žaliu skardiniu stogu – kažkokia medicinos įstaiga. Ant laiptų snūduriuoja juodas kaip degutas katinėlis. Didelis sodas nusidriekia nestaigiu šlaitu. Marina Ivanovna gyveno čia 1923–1924 metais, kai dar buvo gyvas ir Kafka: bet jie nesusitiko ir, matyt, nieko nežinojo vienas apie kitą.

 

Birželio 13 d.

Traukinyje į Varšuvą truputį nerimavau, ar mano dokumentai tvarkingi: šiuose Rytų Europos kraštuose atgyja policinės valstybės prisiminimai. Tačiau pasienietis praleido ir net pareiškė matęs mane televizijoje. Varšuva atrodo it varginga Prahos giminaitė (tiesą pasakius, Vilnius atrodytų vargingas Varšuvos giminaitis). Šeštą – vakaras PEN patalpose: žmonių apypilnė salė, pirmojoje eilėje sėdi, be kitų, Čekoslovakijos ambasadorė, jaunutė Marketa Fialkova. Daugiausia plojimų sulaukia Norwido „Bemo“ vertimas – tai malonu. Zygmuntas Kubiakas2 diskusijų metu sako, jog lietuvių kalbos skambesys primenąs naująją graikų kalbą.

 

Birželio 14 d.

Skambinu Milašiaus broliui. Česlovas jau apysveikis ir Amerikoje; bet jo negalavimas buvęs ne kas kita, o gangrena.

 

Birželio 15 d.

Daugmaž poilsis. Lietuvos situacija lyg ir gerėja.

Lankau muziejinę sinagogą geto rajone. Nors beveik viskas tesiekia XIX ir XX amžių, esama kažko karališko tuose skyduose, vainikuose, apdangaluose, primityviai viduramžiškose liūtų figūrose.

Beje, čia pat gatvėje keli vaikai klykia „Heil Hitler“. O ant sienos randu užrašą: „Praca i chleb w Polsce – tylko dla Polaków.“3

 

Birželio 16 d.

Prasideda Mrožeko4 festivalis; ta proga bokštas šalia Sukiennicų aprūpintas balta apykakle ir raudonu, truputį fališku kaklaraiščiu.

 

Birželio 17 d.

Paskutinioji diena – surenčiu šiokį tokį referatą AABS5 kongresui (apie Zalatorių).

 

Birželio 18 d.

Išskrendu apie šeštą ryto. Iš oro labai aiškiai matau tris miestus – Krokuvą, Budapeštą ir Vieną... Frankfurte persėdimas: turėdamas bene penkias valandas laisvo laiko, važiuoju traukinėliu į centrą, kuris, beje, visai arti. Esu čia kažkada buvęs, bet Europa neišsemiama, neišsemiamas ir Frankfurtas: jis, tiesa, beveik sunaikintas per karą, užstatytas dangoraižiais ir nejaukiomis akmens dėžėmis, o tai, kas likę, monotoniška, slegiančiai rusva ir vis dėlto... Katedroje elektorių koplyčia su gotikine tapyba, netoliese stebėtinas akmeninis reljefas – Švč. Mergelės mirtis: natūralistiškas, padažytas, vaizduojąs būtent mirtį, o ne dangun ėmimą. Keli fachverkiniai namai – netikri kaip Varšuvos senamiestyje: bet ateis laikas, kai ir jie įgis senovės kvapo, nes Europoje tokie skiepai nesunkiai prigyja.

Vokiečiai, be abejonės, sugebėtų atkurti ir Karaliaučių. Gal dar ir tai man teks pamatyti?

New Yorke leidžiamės vakare, stipriai žaibuojant. Įeinu į namus, praleidęs kelyje lygiai dvidešimt keturias valandas. Išgeriame su Tania šampano.

 

Birželio 19 d.

Namai, šį kartą savi namai. Vėlai to sulaukiau gyvenime, bet sulaukiau.

 

Birželio 20 d.

Iš Varšuvos skambina Jacekas Borkowiczius – „Gazeta Wyborcza“ žurnalistas, kuriam buvau davęs savo rank­raštį. Rankraštis, ačiū Dievui, Vilniuje, pas Martinkų.

 

Birželio 21 d.

Atsikėlęs ketvirtą, skrendu į Seattle. Truputį per daug jau tų kelionių: bet dienai baigiantis imu galvoti, kad verta. Iš lėktuvo matau reginį, neturintį lygių. Trys ugnikalniai – grandioziškas Mt. Rainier ir du mažesni – stūkso it piramidės Čiurlionio paveiksle; o kiek nuošaliau nuo jų baltumo, tarsi neryškus atspindys sename veidrodyje, dūluoja Mt. St. Helens. Dangus skaidrus, ir taip jau bus visą dieną.

Baltistų konferencija vyksta University of Wa­shington, šalia didelio, šiaurietiškoje žalumoje pasislėpusio ežero; anot vieno dalyvio, Seattle gerokai primena Druskininkus. Yra Štromas, Misiūnas, yra Avižienis, ką tik išrinktas Kauno universiteto rektoriumi. Vilniaus rektorius Kubilius – taipogi šičia. Ilgokai su juo šnekuosi: jis prisimena daugiausia mano ankstyvosios jaunystės disidentinius pokštus, pavyzdžiui, sienlaikraštį „Dvidešimt Šveikų“, dėl kurio anuomet vos neišlėkęs iš rektoriaus fotelio.

 

Birželio 22 d.

Vakare poezijos vakaras su Ivaskais6.

 

Birželio 23 d.

Skaitau savąjį pranešimą apie Zalatorių (priimtą geriau, negu vertas).

Kongreso pabaigoje – banketas, sakau jame trumpą kalbą. Pašnekesiai su vaikystės bičiuliu Vladu Bulavu (dabar Mažvydo bibliotekos direktoriumi ir Tumelio šefu) ir su Pedagoginio instituto rektoriumi Razma.

 

Birželio 24 d.

AABS valdybos posėdis ir ilgas grįžimas lėktuvu namo.

 

Birželio 25 d.

Poilsis. Skaitau Lietuvos spaudą, kurioje juntamas blokadinis pesimizmas. Mikelinskas baigia sumušti ksenofobijos rekordus.

 

Birželio 26 d.

Skambinu mamai. „Psichologinė nuotaika Lietuvoje labai bloga.“

 

Birželio 27 d.

Bandau grįžti į darbo ritmą, bet tai sunkoka, nes semestrą turėjau „prailgintą“ ligi birželio pabaigos ir varginantį.

 

Birželio 28 d.

Liuda Aleksejeva pagaliau buvo įleista į Maskvą. Jos įspūdžiai, apskritai paėmus, nėra blogi. Svarbiausi bene trys momentai: 1) žmonės „pasidarė geresni ir ėmė padėti vieni kitiems, lyg per karą, nes suprato, kad kitaip galas visiems“, 2) neformalų grupės demonstruoja aukštą politinę kultūrą, 3) eilinis rusas palaiko lietuvių, latvių ir estų siekimus – „imperialistų“ iš esmės nesimato.

„Prognozė: viskas judės maždaug tokiu tempu, kaip ligi šiol judėjo, be didelių katastrofų, sunkiai ir nuobodžiai, bet į priekį.“

 

Birželio 29 d.

Šiokios tokios naujienos moratoriumo klausimu. Parlamentas, „apačių“ spaudžiamas, už jį tikriausiai nenubalsuos. Ar tai klaida, šiandien dar neįmanoma pasakyti.

 

Birželio 30 d.

Ne, moratoriumas vis dėlto priimtas.

Laiškas iš Čekuolio: mano vedamasis apie nepriklausomybę, kurį parašiau „Metmenims“, taip pat nusiunčiau į Lietuvą, greičiausiai pasirodys „Literatūroje ir mene“.

Iš Kalifornijos skambina apysveikis Milašius. Pasak jo, Varšuvoje rodytos lietuviškos Vaitkaus „Vėlinės“: salė buvusi sausakimša, o spektaklis – geras.

 

1 Kalva Prahoje, aprašyta Marinos Cvetajevos poemose.

2 Zygmuntas Kubiakas (1929–2004) – lenkų rašytojas, klasikinis filologas.

3 Lenk. „Darbas ir duona Lenkijoje – tik lenkams.“

4 Sławomiras Mrożekas (1930–2013) – lenkų prozininkas ir dramaturgas.

5 Association for the Advancement of Baltic Studies – Baltijos studijų plėtros asociacija.

6 Ivaras Ivaskas (1927–1992) – estų poetas; Astrid Ivask (1926–2015) – latvių poetė, jo žmona.

Draugai