Snigti ima dar iš vakaro, tankiai, be spalvų, ir paskutinės minutės poreikiai grimzta melancholiškoje, kokia būna tik sekmadienio vakarą, vienspalvių snaigių ir spalvingų automobilių pūgoje. Atsikėlus 4 valandą ryto, šaligatviai ilsėsis po storu sniego sluoksniu, o lagaminą tempsiu Gedimino prospekto viduriu ir jei sutiksiu praeivių, jie bus pasirinkę tokį patį maršrutą. Jei prisiverti atsikelti anksti, gauni mielą dovaną, tikrą vizualią brangenybę intravertui – tuštutėlę, tylią erdvę ir miesto centrą, kur eiti jauku, kvėpuoti gera. Bet kai kartkartėmis pasiūlau aplinkiniams tą pamėginti savaitgalį, na, bent sykį – jie pasibaisi; miego saldumas į abejotinus eksperimentus nekeičiamas.

Jei skristume lėktuvu, šį paguodos prizą, vienatvę, netrukus aštriai sudrumstų, net ir kai visa nuščiuvę, žmonių pritvinkęs oro uostas, o su jais ir judesys, ryškios šviesos, garsai, o baisiausia, eilės. Dabar idilė išplevena tik tuomet, kai prospekto vidury prisireikia visgi eiti ant šaligatvio. Pūškuoju, pertenku prakaitu, kol per gilų sniegą nusinešu lagaminą iki Operos ir baleto teatro aikštelės. Vairuotojai pasirenka važiuoti per Lazdijus, ir šitaip apdairiai išvengia didesnės spūsties. Sniego siautėta visur, taip pat ir Šiaurės Lenkijoje, tad važiuojame lėtai ir Varšuvą pasieksime bene pora valandų vėliau, nei planuota. Sėdėti gauname gale, iš čia gerai matyti visas autobusiukas ir kas kada užsnūsta. Kuomet Vilnius po truputį kirsta snieguotuose pataluose, dalinasi nuotraukomis, šmaikštenybėmis ir laukia žinių apie viešojo transporto streiką, nelygus dardėjimas pagaliau priveikia ir mane. Antrasis rytas man prasideda jau tik kitoje sienos pusėje, kitiems vis dar miegant ir neatsakant į kelis šykščius, bet vis tiek mielus saulės pasisveikinimus.

 

 

Gidas prabyla tik visiems išsibudinus. Garsas puikus – nepraleisi nieko, nebent progą pasikalbėti su greta sėdinčiu. Kaip tik važiuojame per Palenkę ir, negalėdami išbandyti sniego dangos storio, gauname giliai niurktelėti į jos istoriją. Šioje kelionėje kaitaliosis kelios pagrindinės temos, tartum jos būtų galvoje įtaisyto instagramo filtrai: Lietuvos ir Europos istorija, krikščionybė bei Kalėdos. Manoma, kaip tik šiose vietose, „Rusios ir Lietuvos pasienyje“, galėjo užsibaigti šv. Brunono kelionė. Dabartinės vaivadijos ribos neatitinka istorinio regiono ribų, jos šokinėjo, priklausomybės keitėsi – pažįstama padėtis lietuviams. Dar pažįstama mums, bet rečiau – Lietuvoje apsigyvenusiems užsieniečiams, kaip P., – toji neišvengiama skaistykla, dienos trukmės važiavimas per Lenkiją, kol pasieki bet ką kita. Jos pabaigoje žmonės gali išvysti Jėzų, jei sustoja Sviebodzine, prieš keliolika metų pasistačiusiame didžiausią jo skulptūrą pasaulyje. O šit sustojame Varšuvoje ir pirmąsyk joje matau sniegą, kaip ir kitą gamtos reiškinį, žaibiškai, per beveik minutę atvažiuojantį pavežėją, kurį išsikviečiame trumpai atsiskirdami nuo grupės savais reikalais. Apie reiškinius ir kalbame – kiek snigo čia, kiek Vilniuje. „Juk greit atvažiavau, ar ne? Aš visada taip stengiuosi“, – šypso vairuotojas, matyt, pageidaująs ir žaibiškesnių komplimentų. Per visą kelionę taip ir nesusigaudysiu, ar greiti esam, ar lėti: autobusan paprastai su P. vis atlėksime paskutinę minutę, kitiems jau sėdint (ar tai todėl, kad jie geba greičiau susisiurbti įspūdžius, ar taurę palieka nenugertą, taip ir liks neaišku). Tą praktikuoti imame čia, Varšuvoje, kai vis dar laukiant ruošiamos zapiekankos, iš už kampo išnyra mūsų grupė, atsiranda autobusas, į kurį po truputį lipama, o mes trypčiojame ir prašome paskubėti – kitas pavalgymas tik vakare. „Labai gera virtuvė. Aptarnavimas nekoks“, – rašoma mums išplatintoje medžiagoje apie tą pasienio viešbutį, po kurio kirsime Oderį.

Tikrieji pačios kelionės skanėstai prasideda tik kitą dieną, kai, sužaidę Berlyno aplinkkelio loterijoje („visada didesnės ar mažesnės spūstys, žiūrėsim, kokios šįsyk“), atsiduriame Kvedlinburge. Skanėstai, pasirodo, besą dar šilti: randame miestelį apšviestą saulės, o ir spūstys ilgai neužlaiko. Kvedlinburgo analai, kuriuose minimas Brunonas, rašyti čionai, moterų abatijoje, prie kurios esančioje evangelikų Šv. Servacijaus bažnyčioje (su dėmesį atkreipiančia kaina už įėjimą) apsilankome pirmiausia, žvalgomės į relikvijas, atidžiai saugomas vis atsirandančio sargo, įspėjančio nefotografuoti, ir įtariai žiūrinčio į mūsų aiškinimą, kad telefono ekraną nukreipiame tik į vokiškus paaiškinimus, kad programa juos išverstų. Stebimės, kad nemažai kitų lankytojų, – vėliau patirsim, kad ir kiti miesteliai ne tokie jau tušti, kaip Lietuvoje. Kita vertus, Lietuvos mastais Kvedlinburgas irgi nebūtų miestelis – kvedlinburgiečių panašiai kaip kėdainiečių, o ir iš gido išgirstam apie miestelio istorinį pėdsaką užgimstant Vokietijos reichui. Moterų abatijai vienu metu vadovavo von Königsmarck, Lenkijos ir Lietuvos vadovo meilužė – antrasis su Lietuva susijęs pėdsakas. Šiuose pėdsakuose klampojame ilgai, paskui dar fotografuojamės terasoje, miestelio fone, ir gerokai atsiliekame nuo grupės, su kuria ryšys susiaurėja iki apsikeitimų SMS. Ypač traukia žvilgsnis vakaruosna: ten, tolumoje, pažymėtą stovinčiu siųstuvu ir dangstomą akinančios saulės įžiūriu Brokeną, Valpurgijos nakties raganų kalną, į kurį dar vėliau baksnosiu pro autobusiuko langą, kai artėsime prie Goslaro. Gerokai aptirpusį laiką – vaizduotėje stūkso smėlio laikrodis, kuriame byra snaigės, – sunaudojame eiti spėresniu žingsniu, aplenkdami pastolius ir tvoras, iki Rinkos aikštės, kurioje stovi XIV a. rotušė, jos siena apkibdyta žaluma; ja, kaip sužinome, siekta, kad „miesto dignitoriams (pareigūnams) būtų lengviau kvėpuoti“. Sieną saugo vienas jų, veik trimetrinis Rolandas, simbolizavęs miestų laisvę, – vienu metu abatė buvo pergalėjusi miestą ir šį vyriškį nušalinusi nuo pareigų. Kasdienes miesto detales gožia proginės – aikštėje įsitaisiusi didelė mugė, niekuo nenusileidžianti vilnietiškajai, jos marguma, regis, išblukina viską aplink, vaizdai ir kvapai vis verčia lėtinti žingsnį, galiausiai į autobusą tenka bėgti tekiniems, tikintis daugiau šios dienos išragauti Goslare. „Schnell, schnell“, – ragina paskutinis laukiąs bendrakeleivis; baigėme tą pačią mokyklą, ir vokiečių kalba, kuri pas mus buvo privaloma antroji, abiem siejasi su perdėtu griežtumu ir neišvengiamumu, paskatinusiu rezistenciją šioms pamokoms ir ribotas žinias; kažkodėl gramatikos principai samanomis apkibo menkiau nei žodynas.

Netrukus kertame praktiškai nebematomą Rytų ir Vakarų Vokietijų ribą (Brokeno raganų kalnas buvo pačiam rytų pakraštyje, ten įsitaisė kitokie nelabšiai, VDR kariuomenė, nebeprileidusi civilių) ir žengiame jau Goslare, tūkstantmečiame mieste, kur gyventa Šv. Romos imperijos valdovų, o miestas suklestėjęs kasant vario ir sidabro rūdą. Rezidencijų, tiesa, būdavę daug, valdovai per jas keliaudavo dažnai, ir tą laikinumą tartum bando atsverti prieš rūmus stovinčios bronzinės raitelių – Vilhelmo I ir Frydricho Barbarosos – skulptūros. Goslare gyventa ir Siemensų, kurių giminės dailus, juodos ir oranžinės (kažko prisimenu oranžinį apšvietimą savo pirmojo mobilaus, „Siemens“, ekrane) fachverkinis namas paženklintas lotynišku užrašu „Melskis ir dirbk“, o gimta – dar ir nesantuokinio minėtos abatės ir Augusto II sūnaus Moriso Saksoniečio, tapusio Prancūzijos maršalu. Kitą miestelio istorijos dalį, tą apie kalnakasius, suvaidina balkone priešais rotušę pasirodančios lėlės, tačiau žiemą jos į lauką kiša nosis rečiau, atėjus vienam iš vasarinio pasirodymo laikų, tepasigirsta grojimas. Vietoje lėlių, kurias lieka pasižiūrėti jutube, gyvai tegalime stebeilyti į dukatų žmogelio skulptūrėlę viešbučio fasade ir šiam iš pasturgalio byrančias auksines monetas, siejamas su neteisėtu pinigų skolinimu. Neatsisakytume aukso naršydami po mugelę ir rinkdamiesi, ką čia užkandus – kas vegetaras, kas vengia kiaulienos, kas nori prisėsti, kas apsipirkti – sunku suderinti visus pageidavimus, tad iškrinkame, paskui vėl susibėgame. Sulipame į aukštąjį bažnyčios bokštą, grožimės šurmuliu iš viršaus, leidžiamės apkurtinami varpo – būtino apsilankymo tokiose vietose akcento, P. įraito ilgą įrašą persų kalba į svečių knygą, o vietoje zapiekankos į kelią šįsyk nusistveriu Schneeball, suprask, sniego gniūžtę, iš tiesų – tokį į rutulį surinktą lyg ir žagarėlių lydinį, patogų dalintis su visu autobusiuku.

Sulig tamsa pasislepia ir saulė – vėlei ilgesniam laikui. Kitą rytą, įvažiavus į Prancūziją, vėl pilka, niūru, lietinga, prancūziškos romantikos tiek, kiek girdėti iš radijo, o išlipę Kolmare judame itin atsargiai – miestelį nugulęs plikledis. Pro Šermano tanką ant pjedestalo nušliuožiame iki turizmo infocentro, galinčio, be kita ko, turėti tualetų, mat prancūziškos degalinės mums, pasistiprinusiems kava, tapo didžiuliu komišku atradimu: vienoje jo nebuvo, kitoje neveikė, į trečią neįleido. Vis dėlto iki jo einame tik drąsiausieji – didžioji grupės dalis taip ir lieka stovėti: mūsų akyse ant stiklo lygumo ledo teškiasi ir vietiniai. Tualeto ir ten nėra, nebent popieriaus, įvairių turistinių lankstinukų forma. „Makulatūros prinešėt“, – apibendrina bendrakeleivis, o tada, plevėsuodami jais, it sparneliais, čiuožiam iki Unterlindeno muziejaus. Elzaso prancūziški ir vokiški sąskambiai yra labai pravartūs bendrakeleiviams, kurie šias kalbas pramoko vietoje anglų (pastaroji čia ganėtinai šešėlyje) – jie čia lengvai skaito paaiškinimus ir susišneka, regis, su visais, ne tik su tais, kuriems tai priklauso pagal pareigas. Muziejus garsiausias savo Izenheimo altoriumi, susidedančiu iš 3 dalių; prisiplūkiu, kol, ramstydamasis internetu, išaiškinu biblines reikšmes šiuose ir kituose atvaizduose, ir naršydami tarp salių, atskirtų peristiliško kiemo, man priminusio Solsberio katedrą, vėl beviltiškai atsiliekame nuo grupės. Visgi ne mažiau nei paveikslus įdomu matyti, kaip toli nuo krikščionybės visą gyvenimą nugyvenusi P. domisi šiais vaizdais ir gėrisi man dar vaikystėje atsibodusiomis bažnytinėmis giesmėmis.

Įdienojus grindinio trintis po truputį gerėja, žengiame grupės pėdsakais, vedusiais į dominikonų bažnyčią – ši trečiadieniais uždaryta, bet vėl visi pasklidę, o kur susitikti – koordinatės ateis žinute. Einame iki Mažosios Venecijos rajonėlio pietuose, ir ten išties – turistų gerokai daugiau nei kitur miestelyje; iš azijiečių grupelės nusignybiame, regis, kiek nuobodžiaujančią jų draugę ir ši padaro mums puikiausią nuotrauką. Bandau dėkoti japoniškai, mane pamoko korėjietiškai ir, regis, nuobodulio atspalvį iš jos veido šiek tiek nutrinu, pavardijęs aplankytus jos tėvynės miestus. Tada ganomės po suvenyrų parduotuvėles – Prancūzijoje gana nemažai kačių atvaizdėlių, braižome maršrutus po senamiestį, o pavalgyti stabtelime dengtame turguje, kur atrandu – o džiaugsme! – lęšių salotų, vaikystėje baisiai mėgtų ir būdavusių tik „Iki“ parduotuvėje. O senamiestyje staiga pridygsta policijos ir kareivių – panašu, kad jie saugo stilingą ir guvią žilaplaukę ir jos svitą, puslankiu apsuptą žurnalistų. Jos, keista, visiškai neatpažįstame (nusiunčiu nuotrauką ir draugui, kurio žmona prancūzė; neatpažįsta nei jie), o klausinėti ir neklausinėjame – policija suprantamai dirgli, žurnalistai užimti, o su kitais – kalbos barjeras.

Sakytum, Strasbūre išlipame ne mes – tai jis nusileidžia ant mūsų europinio kvartalo mūrais. Atstovime patikros eilę, kol patenkame į Europos Parlamento pastatą – kad ir kiek čia žmonių dirbtų, juos atskiedžia grupės ekskursantų. Žaidžiame interaktyviais ekranais, kuriuose yra ir lietuvių kalba, kol sulaukiame mokomojo filmuko, pabendraujame su keliais nariais iš Lietuvos. Pasifotografuojame salėje, gavę instrukcijas, kada galima, kada – ne. Parlamentas pastarosiomis dienom sujudęs – tik prieš kelias dienas suimta vicepirmininkė Eva Kaili, įtarta korupcija siekiant naudos Katarui. Vienas šiandien svarstomų klausimų kaip tik liečia Katarą, dalis europarlamentarų bando nagrinėjimą atidėti, balsavime nelaimi, iš salės girdėti balsai, frakcijos prieš balsavimus žvalgosi ženklų, ką galiausiai rinktis, balsuojama daugiausiai už numeriais pažymėtus klausimus. Vyksmas pašaliečiui primena kažką tarp koncerto ir programavimo, tačiau kartu yra gyvas – šūksniai, plojimai yra tikri, darnūs, tai gyvų žmonių, išmokusių dirbti komandose, darbas. Nepaisant greičio, čia rimtų klausimų nagrinėjimas trunka daugybę metų – didelės apimties derinimų ir ilgų kompromisų paieškų rezultatas.

Strasbūre valdžia keitėsi tarp vokiškos ir prancūziškos, architektūros stiliai maišėsi, taip pat protestantizmas ir katalikybė, o konkurencija vėliau specialiai paversta bendradarbiavimu – tad ir Europarlamento apsistota čia, nors daugelis posėdžių visgi vyksta Briuselyje, ir tos kelios institucijos – Europos Taryba, Europos Žmogaus Teisių Teismas, atrodo, nepaveikia miesto veido tiek, kiek tarnautojų ir politikų gausa (taip pat ir dėl buvimo šalies sostine) formuoja briuseliškąjį. Šviečia aukšta, iš rožinio smiltainio pastatyta katedra, teliūskuoja vanduo aplinkiniuose kanaluose, kuriuose ypač gera plaukti laivu – jis šildomas, puikūs audiogidai, apiplaukia visa, kas įdomu, ir netgi pastovi šliuze, priminusiame tokį plaukimą Augustavo kanalu Baltarusijoje. Klausomės apie čia palaidotą Morisą Saksonietį, apie Mažosios Prancūzijos kvartalą – dar vienas prasmės persivertimas, gražus, vaizduotę šiltai nuteikiąs pavadinimas, kilęs nuo prancūziškosios ligos, sifilio, nors kitos šalys vadindavo dažniausiai kaimynių vardais, panašiai, kaip įvairios šalys savo vardu nori vadinti baltą mišrainę. Vakarienė tenka įmantri – rauginti kopūstai su menke bei flambė, elzasiška picos alternatyva, kadaise naudotas krosnims testuoti.

Atsigręžę Lietuvos pusėn, pasirenkame labiau pietinį maršrutą – per Bavariją ir priešpiet pasiekiame Rotenburgą prie Tauberio – gynybinėse sienose įsisupusį miestelį – eidamas link jo prisimenu Rumunijos Alba Juliją, kai patraukiame viduje palei sieną žvelgdami į apsnigtus miškus ir tolius, galvoju apie Ribiškes Vilniuje. Jaunesni susidomi, kur čia filmuotas Haris Poteris (internetas patikslina – jei kas ir nufilmuota čia, į filmą nepateko), ar, dar tarpukario Disney’aus Pinokiu, kurį įkvėpęs čionykštis vaizdas palei Plönlein namuką. Galbūt dėl šio grožio miesto negriauti sutiko ir karo metais tolyn besistumianti JAV kariuomenė (tiesa, aviacija bombų numetė). Išmušus 12 valandai, pavyksta bent jau čia pasižiūrėti neilgą lėlių spektaklėlį – irgi apie miesto pasigailėjimą, išmelstą iš katalikų, įvykdžius pažadą vienu mauku išgerti tris litrus vyno Trisdešimties metų kare. Tamsą ir šviesą čia tarsi subalansuoja įkurtas Vokietijos kriminalistikos muziejus ir visus metus veikiantis Kalėdų muziejus-parduotuvė Vėliau užsikabiname medinį krepšelį – žaisliukai dedami į jį it prekybcentryje, ir šįsyk mūsų skubėjimo link autobuso sparta nulemta to, kad šios parduotuvės giliuose ir gausiuose koridoriuose paprasčiausiai pasiklystame.

Regensburgan įžengiame jau tamsoje. Metus sutikę su Dunojumi Vienoje ir Bratislavoje pabaigiame juos čia, Romos imperijos pasienio mieste (dar kartais vadinamame šiauriausiu itališku), o Šventosios Romos – savotiškam centre. Būtent čia, rotušėje, daugybę metų rinkdavosi jos dieta, savotiškas europarlamento pirmtakas. XII a. akmeniniu tiltu, ant kurio stovime, ir P. džiaugsmui, sulaukiame praeivių, besisiūlančių nufotografuoti („Sakiau, kad nepažįstamieji čia šiltesni!“), kadaise vaikščiodavo akmentašiai, laivų įgulos, katedros dirbtuvių darbininkai, ko gero, traukdami į istorinę dešrelių virtuvę, manoma, seniausiai veikiantį viešą restoraną pasaulyje. Kai pabandome užeiti, jame jau uždaras vakaras; tačiau labai mandagiai pataria paragauti jų produkcijos kalėdinėj mugėje. Dešrelės su kopūstais ir garstyčiomis vykusios, ir gaunu net užsakymą vieną porciją parvežti Lietuvon. Tiesa, nuo mugių ir dešrelių jau pradeda imti nuovargis – Rotenberge rastas derinys iš gruzdintų brokolių, pievagrybių ir saldžių bulvių masino netgi labiau. Grožimės penktadienio vakaro siausmu mieste, gotiška Šv. Petro katedra, įspūdinga net kai bokštas pastoliuotas, bandome įsivaizduoti čia studijavusius Naujalį, kitus lietuvių kompozitorius, o tada atsisveikiname su Regensburgu, paskutine iš tų nedidukių, bet retsykiais centrinių, gerai išsilaikiusių ir šitiek liudijančių Vokietijos, o anksčiau – imperijos mechanizmo detalių.

Paskui ilgai važiuojame iki Drezdeno, lytėto kadaise, per pirmą rimtą kelionę užsienin, rodos, senų senovėj; buvo rugpjūtis, dabar gruodis ir senamiesčio panorama nuo tilto per Elbę atrodo jau kitaip. Pradedame prie auksinio raitelio – paties Augusto II skulptūros (čia jis žinomas Augusto I vardu, kitaip nei Lenkijos-Lietuvos valstybėje), pasiklausome, kodėl Drezdenas margas it zebras – pastatams naudotas Elbės smiltainis per ilgesnį laiką pajuosta; po karo atstatytos dalys nėra pajuodusios. Paskutinįsyk išgirstame apie Kvedlinburgo analus – jų nuorašas saugomas čia universitete. Pailsime Drezdeno Dievo Motinos bažnyčioje, atstatytoje neseniai, tad turinčioje nebūdingai žavų interjerą. Drezdeno bombardavimą ji atlaikė, tačiau po poros dienų sugriuvo, konstrukcijoms neatlaikus siautėjančio ir tūkstantį laipsnių siekiančio karščio.

Kelionės vadovė perspėja vengti aplinkinių restoranų, ir šio priesako laikomės – susirandame vietnamietišką restoraną, čia gauname karšto maisto, P. išsiilgtų ryžių, o aš sugebu nuridenti ir sudaužyti gražų porcelianinį dangtį. Kur tokį begausime, skėsčioja rankomis padavėja, bet kai pasiūlau sumokėti, neįkainoja – užteksią šiek tiek arbatpinigių. Kaltę išperku pasirinkdamas aplankyti porceliano kolekciją viename muziejuje, o jam užsidarius, dar turime šiek tiek laiko apsipirkti – kol laukiu eilėje rūbų parduotuvėje, o P. ieško kažko daugiau, šalia stovi pora jaunikaičių, plepančių ir kikenančių, lyg ir persiškai, bet nesu tikras. Vėliau P. pasitemps mane į šalį: „Nesupratai, ką tie afganai kalbėjo? Labai nepadorias fantazijas apie merginą, stovėjusią eilėje prieš mus.“ Jos šokas visgi buvo stipresnis už kilusį norą sudrausti – tad pusiausvyrą atgauname pakeliui į autobusą iš širdies peikdami anuodu ir fantazuodami pamokomuosius dialogus.

Paskutinieji keisti pusryčiai Lenkijoje – dalis pusryčių stalo nemokama, dalis mokama; ką pasirinktum – sveriama; o ir dominuoja toks maistas kaip sunkios mišrainės ar karkos. Pakeliui namo baigiasi mobilusis internetas, klausomės kelionės vadovės paskaitos apie vynuogių rūšis, bendrakeleiviai bilsnoja ledukais taurėse laukdami, kol jiems įpils padegustuoti. Diskutuojame apie Kalnuozuolo knygą „Mane vadina Kalendoriumi“, kurią vieni perskaitėme iki kelionės, kiti – pakeliui, ir nors kabinėjamės prie įvairių detalių, rodos, daugeliui patiko jos atneštas jausmas, panašus, kokiu apgaubė ir visa kelionė. Kai po vidurnakčio išlipame, matome, kad andainykštis gilus sniegas jau sustumtas į krūvas, jį pakeitęs šaltis. Vairuotojų streikas – dar nesibaigęs.

Vytautas Juršėnas – kultūrinės spaudos bendradarbis laisvalaikiu. „Litmenyje“ nuo 2014 m. skelbia tekstus apie keliones.

 

Autoriaus nuotraukos