2022 m. MAMbo – Bolonijos modernaus meno muziejus – pakvietė pasinerti į tris paras trukusią ekspediciją po pasirinktus miesto muziejus ir, išsirinkus vieną arba kelis artefaktus, savo vaizduotės balsu bei pasirinkta literatūrine forma išskleisti Bolonijos miesto archyvą. Tekstas pasirodė dvikalbiame (anglų ir italų k.) leidinyje „The Floating Collection“, lydėjusiame tarptautinę muziejaus parodą tuo pačiu pavadinimu. Esė lietuvių kalba publikuojama pirmą kartą.

 

Įvairios vaisiaus vystymosi stadijos ir pozicijos, XVIII a. vidurys; Museo di Palazzo Poggi. Vaivos Grainytės nuotr.

 

Nuogirdos  

2022 08 19, Museo di Palazzo Poggi

 

Gal turi pleistro? Pritrynė basutės...

Man tai apps’as rodo, kad ta picerija už 3 min kelio!

Wow!

Aš nesuprantu, kodėl turim būtinai kviesti ir ją?

Čia ir smegenų dalis matosi, nervai visi?!

Ji tarsi išplėšta, parodyta, kas aplinkui, vidinei ausiai pavaizduoti reikėtų atskiro muliažo... 

Šedevras!

Po pandemijos pasikeitė muziejaus darbo valandos, deja...

Turiu tezes atiduoti jau sausį...

Mane vėl pykina, spaudžia pilvą...

 

 

Žiema, ausys ir „Ausis“

2022 08 28

 

Anna modelius lipdė žiemą, 

jos būdavo vėsios ir nuspėjamos,

palankios skrodimams, vaško procedūroms. 

Oras nevargino ir įkaitusios karnavalo minios:

sausis geriausias mėnesis mokytis anatomijos,

dirbti

ir lėbauti:

vieni buriasi aplink Apoloną, disciplinos ir tikslumo globėją,

kiti – leidžiasi į Dioniso siūlomą siautulį ir švenčia chaosą.

 

Skrosdama kūnus Manzolinių pora dirbo vienas šalia kito:

jaunoji žmona stovėdavo šalimais – kartais iš kairės, kartais dešinės –

nuolat dirstelėdama į vieną arba kitą gražiąją sutuoktinio ausį – kanalą, pro kurį buvo sutekėjusios visos anatomijos mokslo žinios. 

Anna atidžiai klausydavosi Giovanni žodžių, 

visa profesoriaus išmintis keliaudavo gilyn jos klausos tuneliu ir 

pasiekusi smegenis ten įsišaknydavo.

 

Niekas tiksliai nežino, tačiau, pasak išlikusios informacijos, 

„Ausies“ atsiradimo ir Giovanni Manzolini mirties metai sutampa – 1755 m.

 

Iki šios datos Anna ir Giovanni keturis kartus laidojo savo vaikus.

Tai reiškia:

keturios poros – aštuoni vienetai ausų – girdėjo šnabždamą tėvų sielvartą.

 

(Iš šešių tik dviems išlikusiems Manzolinių vaikams teko išvysti mamos Annos šedevrą.

Vaikai nekentė „Ausies“, nes po jos atsiradimo pasaulis ėmė vertis jų motinai.

Aistra darbui prarijo mamą ir išspjovė profesorę Anną Morandi:

visada užimtą, panirusią į visuotinį dėmesį, negyvėlių kūnų dalis, vašką ir skurdą.)

 

Po vyro mirties Anna veikė greitai ir tiksliai,

nešama Apolono energijos,

nepaslysdama ant potencialaus Bacho vynmaišio,

sielvartui neskirdama laiko. 

Ji nubėgo pas Benediktą XIV 

paprašyti leidimo tęsti žiemos ir skalpelio sesijas studijoj vienai,

skrodžiant kūnus ir rausiantis kraujagyslių peripetijose.

 

Popiežius Annos išklausęs nesudvejojo ir leido jai,

moteriai,

talentingai menininkei ir anatomei,

tęsti.

 

Jo didelių, išmintingų ir mokslui palankių ausų 

dėl žieminio galvos apdangalo – kamauro –

Anna negalėjo matyti,

tačiau ji jau buvo išstudijavusi keliasdešimt kitų klausos organų,

perpratusi juos laikančių nervų mazgus, raumenis ir kaulų struktūras.

Svarbiausia čia: 

Annos Morandi prašymas buvo išgirstas.

 

Taip atsirado „Ausis“ –

meno ir mokslo objektas,

nulipdytas iš 1755 m. galimai autobiografinio ausų vaško.

 

Anna Manzolini, „Ausis“, 1755; Museo di Palazzo Poggi. Vaivos Grainytės nuotr.

Silenas

2022 08 19, Museo Civico Medievale

 

Vaiko, o kartu ir senio veidas, keistas kūdikiško putlumo ir viduramžio gašlumo derinys. Veido raumenys rodo tingumo nulemtą apkūnumą, akivaizdus smagurio, malonumų mėgėjo, smakras. Kaklo nėra, nes švenčiantys gyvenimą nesidairo į šalis, neapsunkina savęs nereikalingais judesiais. Veido hedonizmą sustiprina išryškinti krūtinės riebalų maišeliai. Sukniubęs darinys Sileno glėby primena negyvo arklio galvą, pavargusius karčius, nors tai yra pusiau ištuštintas, praradęs formą vyno maišas*. Kita vertus, galimai įžvelgiami eikliojo gyvūno kontūrai turi logikos – vyriausiasis Dioniso svitos satyras Silenas neretai vaizduojamas būtent su arklio uodega. Ji greičiausiai padeda išlaikyti pusiausvyrą, nes šis vyno išminčius visada yra girtas. 

„Silenas su vynmaišiu“, marmuras, Roma (?), XVII a. pirmoji pusė; Museo Civico Medievale. Vaivos Grainytės nuotr.

 

„WhatsApp“ intermedija

2022 08 30

 

17.38

Labas, Erika, ar tu iš savo studijų Bolonijoj pameni, kad būtent sausio mėnesį dabar, šiais laikais, vyktų kokie nors karnavalai? Randu įvairių užuominų, kaip skrodimai Archiginnasio Anatominiame teatre sausio mėnesį sutapdavę su karnavalo laiku ir pritraukdavę dar daugiau žiūrovų. Beje, ačiū už rekomendaciją ten apsilankyti! Niekaip negaliu pamiršti Apolono skulptūros lubose.

 

18.05

Haha – dėl Anatominio teatro lubų. Hmmm, na nelabai karnavalas... Pala, paklausiu draugo italo. 

 

18.05

Ačiū!!!

 

23.56

Marco sako, kad sausio 6 d. italai švenčia vadinamąją „Befaną“. Pas mus Trys Karaliai, o pas juos tokia moteris vardu Befana geriems vaikams atneša dovanų, o tiems, kurie blogi visus metus, – anglies gabalą. Tik tokia jam žinoma tradicija visoje Italijoje, daugiau nieko neateina į galvą.

Asociacijų dionisija

 

Tuomet pati sau pasidarysiu karnavalą.

 

Kada: paskutinę vasaros ir pirmąją rudens dieną, iš gamtos lėtai traukiantis chlorofilui.

Kur: „Word.doc“ lape.

 

Silenas lipa žaliu kilimu aptrauktais laiptais – tokius matome užfiksuotus Alessandros Tesi fotografijoje „Verde“ (1996). Jo nekoordinuotas kūnas aplipęs vynuogių lapais, kurie krenta ant žalios dangos. Nukritę čia pat, atrodo, išnyksta, nes ir jie, ir kilimas yra to paties verde atspalvio. Silenas kopdamas laikosi už turėklų, jie čia atlieka arklio uodegos funkciją. Lipimo daug, nes reikia pereiti kelių šimtų metų laiko juostą, peršokti amžius – turėklai tikrai gelbsti. Almantis kilimo minkštumas kritimą daro malonų. Silenas žagsi, klumpa, juokiasi ir niekur neskuba. Galiausiai pasiekiamas tikslas – girtuoklis nusigauna į Museo di Palazzo Poggi salę – Sala di Camilla, kurioje išrikiuoti Akušerijos mokyklos  muliažai. Netinkamomis pozomis susirangę kūdikiai, iš gimdų bandantys išlįsti kojomis, šonu, – visokia ydinga akrobatika, dažniausiai reiškianti gyvenimo pabaigą įsčių savininkei arba jo nė nepradėjusiam vaisiui. Matydamas šiuos eksponatus, Silenas susivokia pakeliui pametęs savo vynmaišį – molinės gimdos, jų forma primena nuostolį ir išsiblaškymą. Nedidelė bėda: Dioniso mokytoju neretai vadinamam seniui sutelkus galią akušerijos muliažai prisipildo vyno – vaisius apsemia raudonas, svaigus gėrimas. Kūdikių supimasis dūkstančiame vyne vizualizuoja ir iliustruoja garsiąją Sileno ištarą, esą geriausia yra negimti, o gimus – anksti mirti. Vos išsipildžius šiai manifestacijai, iš kaimyninio kambario, Sala di Davide, suguža kadaise mokslininkų klasifikacijose pasiklydę koralai – nei gyvūnai, nei augalai, nei mineralai. Jie tiek prisikentėjo iš nuobodulio laukdami, kol juos tinkamai identifikuos, kad pagaliau rado progą atšvęsti savo palyginti naujagimę tapatybę. Jie apstoja svirduliuojantį, nerangiai šokantį Dioniso svitos išminčių ir ima siausti, džiugiai ošti – nuo vibracijų už stiklo kliurksi vynmaišiais virtusios gimdos. 

Bene ilgiausio gyvenimo trukme išsiskiriantys planetos gyvūnai (koralai) ir niekada negimę, vynuogių gėrime plūduriuojantys vaisiai – tarpusavy oponuojantys būviai, eksponuojami skirtingose Museo di Palazzo Poggi patalpose, stovi priešingose Sileno tezės pusėse. 

 

Popiežius Benediktas XIV iš pirmojo kambario, Ulisse Aldrovandi salės, iškelia dešinę ranką2 – ja XVIII a. laiminta mokslo pažanga, Annos Morandi Manzolini kelias. Šiandien, šiame „Word. doc“ fantazijos kambarėlyje (kur bandoma suteikti logikos stuburą sąsajoms, t. y. įterpti kiek nors Apolono į užgriuvusį informacijos kvaitulį), tai tegul reiškia ženklą „stop“.

 

Stop!

 

Archiginnasio Anatominio teatro „scena“, XVII a. Vaivos Grainytės nuotr.

* * *

2021 08 21 

 

Žalias kilimas sugeria nekoordinuotus minčių žingsnius: įspūdžių tirštumas atvirkščiai proporcingas vizito Bolonijoje laikui – trys paros. Žiūrėdama į įstiklintą A. Tesi „Verde“ dokumentaciją MAMbo muziejuje, regiu savo atspindį.

 

1 Visa žinoma informacija apie objektą: Roma (?), XVII a. pirmoji pusė, „Silenas su vynmaišiu“, marmuras.

2 Beje, popiežius dėvi ne savo mėgstamą žieminį galvos apdangalą kamaurą, o mitrą. Salės centre kabančiam portretui greičiausiai pozuota šiltuoju, žaliuoju metų laiku. Aplink Benedikto XIV ausis – žilų plaukų kuokštai: nugyvento laiko (ilgesnio nei vaisiaus ir trumpesnio nei koralo) ženklas.

 

Alessandra Tesi, „Verde“, 1996; nuolatinė MAMbo ekspozicija. Vaivos Grainytės nuotr.