Valentinas Sventickas. Uosialapiai klevai

Iš gurinių

 

Apie korupciją

 

Nupjoviau uosialapį klevą. Augo jis prie tvoros, per keletą metrų nuo pirtelės kertės. Neatrodė didelis. Bet kai nupjautas atgulė ant kiemo žolės, pasidarė neaprėpiamo dydžio. Šakos ir atšakos susiraizgiusios, gumbuotos, išsilanksčiusios be jokios suprantamos tvarkos, ataugas reikėjo ir pjūklu pjauti, ir kapoti, ir sodo žirklėm karpyti. Liemens nuopjova irgi stebinanti – šerdis to invazinio medžio turi kraujo raudonumo rievių. Pamačiau, kad šaknis, kiek jos kyšo paviršiuje, storesnė ir standesnė už pagrindines šakas.

Kodėl aš pjoviau tą uosialapį klevą?

Beveik neįtikėtina priežastis.

Kai kasinėjau žemę pirties statybos pamatams, jau seniai, aptikau iš plytų sumūrytą šulinėlį. Kastuvas atsitrenkė į skardą, o po ja ir buvo ta, kaip man pasirodė, slėptuvė. Gal naminukės, gal nelegalių medžioklių grobio. Palikimas yra palikimas, jį dera įprasminti. Kai pusbrolis, talkinęs pirties statybos darbams, pasiūlė tą „bunkerį“ panaudoti kaip pirties vandens nuotekų šulinį, nedvejodamas sutikau.

Per kelioliką metų visa tai pamiršau.

Bet kas atsitiko? Vanduo iš pirties ir joje įrengto dušo pradėjo vis prasčiau nutekėti. Kokia pirma mintis? Kad šulinys prisipildė vandens. Atidengiu. Vandens nė lašo! O visą bunkerio ertmę okupavusi šaknų šaknelių kūtvėla. Prisikasu prie nutekėjimo vamzdžio galo – toji kūtvėla įsibrovusi jo vidun, ir ji gyva, auganti, nes šaknelių tinklas ateina iš apačios, iš žemės, kuri, nuolat drėkinama, prisišaukė uosialapio klevo šaknis šakneles. Jos įveikė maždaug penkių metrų atstumą. Ir kamštis! Tikra invazija.

Tai ir nupjoviau. Ir kelmą dabar žudau.

Dalia Grybauskaitė, išrinkta prezidente, tarp svarbiausių savo užduočių minėjo kovą su korupcija. Taigi turėjo pamatyti korupcijos medžio šakų, šaknų ir šaknelių susiraizgiusį tinklą, jo painias neįtikėtinas pajėgas. Tinklo kūtvėla pasiekė ir jos pačios veiklą, kalbu apie žiniasklaidos atskleistą telefoninį trilerį.

Kaip veikia korupcijos sistema?

Prašom skaityti šią tikrovišką pasakėčią dar kartą.

 

Mardasavas, 2019 m. rugsėjis

 

 

Išlikti

 

Lietuva yra Europos Sąjungos narė.

Užsimojusi į ją stoti, privalėjo uždaryti atominę elektrinę, norėjo to ar nenorėjo, – tai buvo viena iš sąlygų. Reikalavimas. Dabar jau, kai Vladimiras Putinas, pasinaudodamas šiuo įvykiu, sugalvojo Astravą, galėtume svarstyti, ar reikalavimas buvo toliaregis. Šaukštai popiet.

Bet ne apie tai. Ne tik apie tai.

Lietuvos, kaip Europos Sąjungos narės, priimami įstatymai turi sutikti su Europos Sąjungos normomis, direktyvomis ir pan. Kaskart kalbama apie įstatymo derinimą su ES.

Derinimas yra švelnus, dabartinėms valdžioms priimtinas žodis.

Bet aštresnis žodis, ištartas, pavyzdžiui, Vilniaus forumo atstovo, galėtų būti prisitaikymas.

Kada, apie kokį laiką kalbant tas žodis dažniausiai sakomas?

Tataigi. Ir kur bezdėsime, nedidukė valstybė.

Manau, kad kitaip ir neįmanoma išlikti.

 

2019 m. lapkritis

 

 

Sąvokos

 

Kalbantieji ir rašantieji apie politinius procesus jau bemaž dešimtmetis (Lietuvoje) nacionalizmo sąvoką stengiasi vartoti kaip neutralią, akcentuojančią tautiškumą, ir tiek.

Yra bėdų. Dėl neigiamų konotacijų, įdiegtų per sovietmetį. Ir nėra paprasta jų atsikratyti. Ir dėl šios sąvokos supratimo kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Vokietijoje, išgyvenančioje dėl nacizmo laikotarpio.

Kadaise dekadanso sąvoką bandžiau vartoti kaip neutralią, tiesiog apibūdinančią krizinę kultūros būseną. Nieko man neišėjo. Sąvoka nudažyta neigiamo vertinimo spalva. Ir viskas.

 

2019.XI.18

 

 

Atsitiko

 

Matai kasdien, o pasitaiko žvilgtelėti...

Pakilau nuo kėdės, stovinčios prie rašomojo stalo, degė tik stalinė lempa, akys sustojo prie vienos kambario sienos, prie lentynų, į kurias sudėtos lietuvių poezijos knygos.

Ir kas gi čia atsitiko?

Plonytės, mažutės tos knygos, sugrūstos į dvyliką lentynų. Ir kitur dar prikaišiota. Aukšlės, kilbukai, smulk­mė. Ką aš dariau su jomis šitiek metų, kodėl, kas iš to?

Balkonas, cigaretė, vėjas ir lietus, vandens srautas gatve.

Grįžęs degu šviesą, tiesiu ranką. Kristijono Donelaičio „Raštai“, 1909 m., 88 puslapiai. Putinas, „Tarp dviejų aušrų“, 1927 m., 104 puslapiai. Salomėja Nėris, „Diemedžiu žydėsiu“, 1938 m., 70 puslapių. Sigitas Geda, „26 rudens ir vasaros giesmės“, 1972 m., 64 puslapiai. Jonas Juškaitis, „Mėlyna žibutė apšvietė likimą“, 1972 m., 124 puslapiai. Donaldas Kajokas, „Žeme kaip viršūnėmis“, 1980 m., 64 puslapiai.

Gana.

Jau aišku, kas atsitiko. Kad atsitiko.

 

2019.XII.7

 

 

Juozo Baltušio metafora

 

„Sakmės apie Juzą“ skaitytojų yra daug, plačiau pasakoti vieno epizodo kontekstų nebūtina. Tik šiek tiek reikia priminti.

Juza savo sodyboj Kairabalėje slapsto žydų Konelių šeimyną. Jo mylimosios Vinciūnės sūnus Stonkiukas, neseniai irgi jo slapstytas, dabar turbūt baltaraištis (karo metai), kartu su savo parankiniais suranda tuos slepiamus žydus ir išveža. Sušaudyti, ne kitaip. Juza po šio įvykio gyvena „lyg sapnuodamas“, „lyg pro rūkus“ prisimena Konelio žmoną ir dukras, vaikščiojančias jo sodyboje tarp avilių.

 

gyčio norvilo paišas
gyčio norvilo paišas

 

Ir pamato vieną rytą, kad pakraštinio avilio bitės mirusios.

„Taip ir stovėjo Juza, pakėlęs avilio stogą, imdamas ir nesuimdamas galvon, kad bitelių nebėra, mirė bitelės. Visa korių apačia kiaurai jų išvalgyta, kruopelės nebelikę, o pačiam avilio dugne šiaudų išpūkintų pasukta. Palietė išpūkimus Juza, o iš tenai pelytė. Pilka, žvitri, drąsi, kaip retai būna pelė šalia žmogaus.“*

Juza, susiradęs žąsiasparnį, švelniai sušlavė biteles į sietą. Ir palaidojo ten pat, kur buvo palaidojęs ruso ir vokiečio kaulus, rastus jam kasant šulinį, ir Karusę, kuri jį mylėjo ir pasiskandino Kairabalėj jo atstumta.

Taigi – tarp avilių vaikštančios gražuolės žydės, pakraštinis avilys su mirusiom bitelėm, jo dugną okupavusi pelė („drąsi“ – Stonkiukas baugino Juzą su šautuvu ir pistoletu), jos išperos, bitelių laidotuvės. Greta kitų istorijos veikėjų. Apie kuriuos čia pasakoti, kaip pradžioje sakiau, nebūtina. „Skalsu kalbos“.

Vienas sakmės epizodas apie visą sakmę viską papasakoja.

Ne vienas jis toks.

Ir kritikui būtų priklu Baltušio metaforą racionaliai išskleisti. Net jei imtųsi daryti tai, – niekaip negalėtų jos išsemti. O skaitytojai, kaip ir skaitantis kritikas, – gali.

 

2019.XII.17

 

 

Prisiminti ir pacituoti

 

Kartais gana ką nors prisiminti ir paprasčiausiai pacituoti, taigi išskirti, pasiųsti skaitantiesiems. Iš Marcelijaus Martinaičio straipsnio „Penkiasdešimt tremties ir nevilties metų“, spausdinto žurnale „Pergalė“ (dabar „Metai“) 1990 metų biržely: „Kaip paaiškinti, kad daugiausia dainuojama ir eiliuojama niekam nežinomų žmonių kaip tik sunkmečiais, kai žinomi poetai nutildomi arba tyli? Niekada tiek dainų negirdėjau, kaip kruvinais pokario metais. Dabar vėl girdžiu tas dainas per radiją, mitinguose, susibūrimuose, gatvių eitynėse, lyg būtų grįžusi vaikystė, jos patamsiai, kuriuose stovėdavo apsikabinę vyrai ir dainuodavo, o mes verkdavome. Gal nesuklysiu sakydamas, kad mano kartos žmonėms tos dainos ir dainavimai daugiausia įdavė arba perdavė. Nežinau – ką, bet perdavė ko negalima išduoti, parduoti, atsisakyti nepavirstant išgama.“

Reikia pakartoti: straipsnis spausdintas 1990 me­tų vasarą.

 

 

Sugadino

 

Redagavau Algimanto Baltakio knygą „Skrynelė dvigubu dugnu“.

Yra joje eilėraštis „Senių paradas“. Paantraštė: „Hu­moreska“.

Štai kaip buvo parašęs, du pirmieji posmai:

 

Vienas – šleivas, kitas – kreivas,

Tam – atvėpus lūpa.

Tas į smuklę mikliai smunka,

Ans – bažnyčioj klūpo.

 

Vienas – brazda. Kitas – bezda.

Trečias girtas guli.

O ketvirtas, vis dar tvirtas,

Dėbso į mėnulį.

 

Antro posmo pirmą eilutę taip pataisė:

 

Vienas – dirba. Kitas – birbia.

 

Sakau poetui:

– Kam gadinat?

– Kad Ramutė sugėdino.

Vis pasikalba telefonu su poete Ramute Skučaite, paskaito jai naujų eilėraščių.

Tai ir sugadino abu senių paradą.

 

2019 m. gruodis

 

 

Dėl W

 

Vis pasakoma ir parašoma, kad tokios raidės lietuvių rašto kalboje nebuvę.

Tad prašom.

Mikalojaus Daukšos „Katekizmo“ viršelyje parašyta, kad knyga išspausdinta Wilniuie 1595 metais. Priminsiu, kad tai pirmoji Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje išleista knyga lietuvių kalba.

To paties Daukšos „Postilės“ vertime į lietuvių kalbą rašoma

 

Wieƥpaties

 

Spausdinta 1599 m. Vilniuje.

Konstantino Sirvydo „Punktuose sakymų“ (spausdinti 1629 m. Vilniuje) yra, pavyzdžiui,

 

wireʆnibes

 

Simono Daukanto rankraščio titulinis puslapis:

 

Darbay

senuju Lituwiu

yr

Ƶemaycziu

 

Antano Baranausko eilėraščio „Saulėtekis“ (iš jo ankstyvosios kūrybos) rankraštyje:

 

Wirszus ju blizga cziapat

 

„Anykščių šilelio“ pirmoje publikacijoje (Lauryno Ivinskio 1860 m. kalendorius):

 

Kur ramus jusu użimas no wejo,

Kaj bolto miszko lapelej szlamejo

 

Nesunku įsivaizduoti, kaip viską paaiškintų senosios mūsų raštijos specialistai. Taigi taip ir reikėtų – sakyti viską. O ne rėkti, kad toji W nematyta negirdėta. Beje, citatose matėte ir kitų garsų užrašymo kitaip. Irgi buvę.

 

2019.XII.20

 

*      Juozas Baltušis. „Sakmė apie Juzą“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017, p. 255.

Draugai