Vida Girininkienė. Dailininkas Antanas Zaleskis ir jo aplinka

Iš jubiliejinių 1863–1864 m. sukilimo paminėjimo darbų išskirtinę vertę turi Nacionalinio ir Šiaulių „Aušros" muziejaus išleisti albumai. Pirmasis – „1863–1864 metų sukilimas Lietuvoje", sudarytas Aldonos Bieliūnienės, Birutės Kulnytės, Rūtos Subatniekienės, išsiskiria gerai parengtų ir anotuotų dokumentų gausa. Antrasis, sudarytas Raimundo Balzos ir Virginijos Šiukščienės, kiek kitoks, labiau apibendrinantis. Sudarytojai jį įvardijo kaip katalogą, parengtą „Aušros" muziejaus eksponatų pagrindu ir 21 muziejaus (tarp jų ir Augustavo, Suvalkų krašto ir Gardino valstybinio istorijos ir archeologijos) pastangomis. Išaiškinta daugybė pavardžių, pateikta biografijų. Labai geri, reikalingi darbai, kaip reta. Tačiau mano herojaus, dailininko Antano Zaleskio šiuose albumuose nėra. Nėra jo ir 2013 m. Krokuvos nacionalinio muziejaus išleistame kataloge „Sausio sukilimas. 1863–1864" („Powstanie Styczniowe. 1863–1864"). Tačiau visuose yra jo artimiausias bičiulis ir mokinys, Vilniuje gimęs, bet po sukilimo savo gyvenimą Varšuvoje baigęs, italų kilmės dailininkas Mykolas Elvyras Andriolis (1836–1893). Ar tai minusas? Visko nesudėsi, tačiau Antano Zaleskio asmenybė verta didesnio dėmesio.

Jono Steikūno laidotuvių dalyviai prie Kasčiukiškių dvaro gyvenamojo namo. 1911 m. A. Žukovskio nuotr. Iš R. Lengvinienės albumo.

Kasčiukiškių dvarelis

Kaišiadorių rajone, gana nuošalioje vietoje, toliau nuo didesnių kelių yra dvarelis. Dvarelis kaip dvarelis: kiek aptriušęs medinis vieno aukšto gyvenamasis namas, du tvenkiniai, sodas, buvusių arklidžių, kluono liekanos. Mes žinome, kad čia gyveno dailininkas Antanas Zaleskis, todėl su Kaišiadorių muziejaus darbuotoju Vytautu Budvyčiu vaikštinėjame aplinkui, lyg laukdami šeimininko. Sulaukėm. Iš dvaro išėjo dabartinė jo savininkė Regina Lengvinienė. Kokiu mes reikalu? Reikalo kaip ir nėr, bet, pakviesti į vidų, pamatėme, ko nesitikėjome – 1911 m. buvusio pastato nuotrauką. Tokį ir įsivaizdavau šį namą – didžiuliais langais ir aukštu stogu. Nes tai erdvė, polėkis, nuotaika, kaipgi menininkams be to? Pastatas per Pirmąjį pasaulinį karą sudegė, atstatytas panašus, bet jau be tos erdvės ir didybės. Lengvinai ir Zaleskiai ne giminės. Išparceliuoto dvaro namą Mykolas ir Anelė Steikūnai, R. Lengvinienės tėvai, įsigijo po 1926 metų. Dabartiniai savininkai – ponia Regina su sūnumi Vaidotu domisi buvusio dvaro istorija ir maloniai paskolina nusikopijuoti retą nuotrauką. O istorija ne tokia jau papras­ta. Čia, tolėliau nuo sostinės, vadinasi, ir nuo pašalinių akių, buvo nedidelė intelektuali salelė, kurioje po vienu stogu tilpo ir dailė, ir literatūra, ir muzika, ir ne tik mene įsivaizduojama laisvos Tėvynės ateitis...

Dvaro savininkas Antanas Zaleskis

Antanas Zaleskis. Portretas pagal K. Bayerio nuotrauką. „Kłosy“, Nr. 1060, Warszawa, 1885, pażdzier.,10 (22).

Antanas Zaleskis (1824–1885), baigęs Florencijos dailės akademiją, Kasčiukiškių dvare apsigyveno 1847 metais. Netoliese, Zūbiškių dvare, gyveno jo brolis Ignotas. Abu broliai, garsaus XVIII a. švietėjo Mykolo Zaleskio anūkai, buvo neabejingi savo kraštui. Todėl ir abu dvarai tapo kultūros židiniais, provincijos salonais, kuriuose buvo daugiau veiklos nei sostinėje. Iki pat gyvenimo pabaigos M. E. Andriolis atsimins pasijodinėjimus ir išvykas ir, be abejo, savo mokytojo pastabas. Būtent Kasčiukiškėse jis nutapė A. Zaleskio dukrytės Juzefos portretą. 1860 m., įkalbėtas savo mokytojo, iliustruotame žurnale „Tygodnik ilustrowany" („Iliustruotas savaitraštis") pirmą kartą periodikoje paskelbė du eskizus Jurgio Laskario poemos „Anula" iliustracijai. 1885 m. spalio 10 d., sužinojęs apie A. Zaleskio mirtį Florencijoje, M. E. Andriolis žurnalo „Kłosy" („Varpos") nekrologe teigė, kad būtent jis „parodė mums kelią ir jį pramynė". Ne vienas to meto dailininkas, kaip ir M. E. Andriolis, pabrėžė A. Zaleskio įtaką kitiems. A. Volynskis 1885 m. „Tygodnik ilustrowany" lapkričio 7 d. rašė: „Jam turime būti dėkingi už pirmus iliustruotus kūrinius ir iš to kilusį meninį sąjūdį 1850–1870 metais." Konstantinas Tiškevičius 1857 m., keliaudamas Neries upe, aplankė, matyt, tuo metu Zūbiškėse gyvenusį (brolis Ignotas neretai ilgam apsistodavo Varšuvoje) Antaną Zaleskį, „kurio žinomas piešėjo talentas taip išgarsino gimtąjį kraštą..." Jis rašo: „Namų vidus Zūbiškėse – tai tikros menininko dirbtuvės. Aliejiniais dažais tapyti giminės portretai, dažniausiai jo paties darbo, puošia salono sienas. Kartonai, aplankai, albumai, pieštukai ir pradėti darbai, kurie taip puikiai užpildo jo laisvas akimirkas, visada po ranka."1 Jis pabrėžia dailininko pieštas nacionalines temas. Tuo metu A. Zaleskis jau buvo parengęs A. Mickevičiaus „Gražinos", „Konrado Valenrodo" ir „Ponios Tvardovskos" iliustracijas, jas aptarsime kiek vėliau. Kelionės aprašymų knygai jis nupiešė prie suakmenėjančio mylimojo verkiančią Veljaną ir titulinį puslapį.

Tikėtina, kad panašiai buvo įrengti kambariai ir Kasčiukiškėse, kurių aprašymų nerasta.

Ne mažesnės įtakos M. E. Andrioliui ir kitiems turėjo ir išsilavinusi, įvairiapusė A. Zaleskio asmenybė. Tame pačiame žurnale M. E. And­riolis rašė: „Jis savo laiką dalino į du: jaunuolio –­ linksminosi, medžiojo, važinėjo į užsienį, rengė avantiūrines išvykas arkliais; dailininko – atsitverdavo, dirbo, tobulino. Ir viena, ir kita jam kaip tai vienodai gerai pavykdavo." Kuris gi Zaleskis M. E. Andrioliui, jaunesniam už savo mokytoją 12 metų, buvo artimesnis. Be abejo, jaunesnysis. Tai patvirtins ir pats A. Zaleskis, 1884 m. kovo 23 d. laiške iš Florencijos M. E. Andrioliui: „Tik pagalvok, koks būtų malonumas plaukti iš Kauno į Veliuoną skaidriu Nemuno vandeniu, kur bemaž kiekvieną akmenį esi nupiešęs, ir visa tai parodyti savo mylimai žmonai. Raudondvaris, kur vaikystėje praleidai tiek malonių akimirkų, ta nuostabioji Veliuona, kur manoji Ziuta (duktė Juzefa, Veliuonos dvaro Gabrieliaus Zaleskio žmona – aut.) priims Jus kaip sesuo, o žirgužiai, o Lietuvos miškai, o jodinėjimas? O maudymasis Nemune!!!"2 O juk gotikinėje Veliuonos bažnytėlėje A. Zaleskis tuokėsi. M. E. Andriolio tėvas Pranciškus 1855–1860 m. dekoravo senosios Raudondvario bažnyčios interjerą, didžiojo altoriaus skulptūras, gipso liedinius, tad, be abejo, visi vieni kitus pažinojo.

 Ignoto Zaleskio tardymo byloje saugomo sukilėlių užkoduoto laiško faksimilė

Tarp draugų buvo ir dailininko Vincento Dmachausko sūnus Vladislavas (Władysław Dmochowski, 1838 ar 1841–1913). Nuolat čia sukinėjosi ir Zaleskių giminaitis poetas Jurgis Laskaris (1828–1888), ir aktorius Džiuzepė Achilas Bonoldis (Gussepe Achille Bonoldi; 1828–1888). Apie jį Vitoldas Rudzinskis rašo: „Vilniuje apsigyveno artistas italas, kuris tapo Moniuškos draugu ir ištikimu pagalbininku. Prieš porą metų grafas Lopacinskis (Ignoto Zaleskio žmonos tėvas, – aut.) tą keliaujantį artistą pasikvietė savo šeimos dainavimo mokyti. (...) Balsą turėjo malonų, ne per stiprų, bet dainavo taip patraukliai, kad jau žinomos Moniuškos dainos, jo atliekamos, įgaudavo naujo spindesio ir išraiškos. Jam Moniuška parašė daug naujų dainų."3 Beje, jis žinomas ir kaip fotografas. 1858 m. priešais generalgubernatoriaus rūmus atidarė savo fotoateljė, kurioje fotografavo ir sukilėlius, kuriuos pažinojo, nes buvo Lietuvos provincijos komiteto Vilniuje narys. Yra išlikusios dvi jo fotografuotos Konstantino Kalinausko, gyvenusio taip pat generalgubernatoriaus pašonėje, nuotraukos. Ant port­retinės, saugomos Šiaulių „Aušros" muziejuje, yra spaudas „A. Bonoldi, fotog". Pagal šią nuotrauką dailininkas Jonas Mackevičius 1935 m. sukūrė K. Kalinausko portretą. Moniuškos dainų adresatais minimas ir I. Zaleskis, ir jau minėtas dailininkas V. Dmachauskas. I. Zaleskis kūrė melodijas J. Laskario tekstams, A. Mickevičiaus „Krymo sonetams", dainavo bosu. Tikėtina, kad jie aplankydavo ir prie Neries prigludusias Zūbiškes. Taigi ratas tas pats, tik jis sukosi ne Vilniuje, o provincijoje, kur gamtoje džiaugsmo galėjo būti daugiau nei po pralaimėto sukilimo ir universiteto uždarymo liūdesio pritvinkusiame mieste.

Zaleskiai ir sukilimas

Antanas Zaleskis nuo 1862 m. rudens priklausė Lietuvos provincijos komitetui Vilniuje, dalyvavo jo posėdžiuose, buvo paskirtas Trakų apskrities apygardos viršininku. Abu broliai 1863 m. pradžioje teikė besitelkiantiems sukilėlių būriams maistą ir apavą, kvietė jaunimą burtis4. Tačiau 1863 m. sausio 26 d. A. Zaleskis buvo įskųstas, kažkodėl nuvežtas į Minską ir sausio 29 d. kartu su fortepijono meistru Jonu Beliavskiu įkalintas Vilniaus citadelėje. Įskųstas savų, mat dvare per daug renkasi žmonių. 1864 m. vasario 10 d. generalgubernatoriaus Vladimiro Nazimovo konfirmacija dėl gandų apie maištininkų būrių formavimą A. Zaleskis su nepilnamečiu sūnumi Mykolu (žmona Marija mirė 1860 m.) „kaip nepatikimi, visuomenės ramybei pavojingi žmonės" ištremti į Viatkos guberniją. Kasčiukiškės dvaras, kurį tuomet sudarė 7 kaimai (Ilgakiemis, Naujasodžiai, Pypliai, Slabada, Janušonys, Budnikai, Krivainiai), 1863 m. birželį sekvestruotas. Po Gadeono Zaštauto prašymų 1865 m. vasario 6 d. sekvestras nuimtas. A. Zaleskio likimu rūpinosi grafienė Sofija Mostovska iš Vilniaus, kuri 1867 m. vasario 12 d. prašė Vilniaus generalgubernatoriaus tarpininkauti dėl jo sugrįžimo. 1867 m. gegužės 17 d. caro įsaku A. Zaleskiui buvo leista grįžti, mėnesį praleisti Vilniuje sutvarkyti savo reikalų ir keliauti į Lenkijos karalystę. Gyveno Varšuvoje (antrą kartą vedė), Krokuvoje, Florencijoje. 1873 m. liepos 9 d. sūnus prašė caro leidimo iš Varšuvos grįžti į Vilnių, bet ar leidimas gautas –­ nežinoma. Kaip jau minėta, Kasčiukiškės išliko. Nors namas ir ne tas, bet įeiti vidun galima.

Poetas Jurgis Laskaris. Iš to meto periodikos

Panašaus likimo sulaukė ir kiek jaunesnis, apie 1839 m. Varšuvoje gimęs brolis Ignotas. Atrodo, jis labai aktyviai rėmė sukilėlius, bendravo su Trakų pavieto kariniu viršininku Feliksu Vislouchu. Jo būrys balandžio 30 d. lankėsi Zūbiškėse. Jame kovojo buvęs rusų armijos karininkas Eduardas Šulcas, į kurio būrį vėliau įsijungė J. Laskaris. Tąkart buvo parengtos valtys, o I. Zaleskis su žmona palydėjo sukilėlius į miške įrengtą palapinės tipo bažnytėlę, kur būrio kunigas atlaikė pamaldas. Šiame žygyje dalyvavo ir V. Dmachauskas. Visloucho būrys pas I. Zaleskį lankėsi ir gegužės 2 dieną. Tąkart būrio vadas dvare buvo apnakvindintas. 1863 m. liepos 21 d. I. Zaleskis areštuotas, liepos 28 d. apklaustas. Jo apklausos byla viena įdomiausių sukilimo istorijoje. Tardyti visi dvaro valstiečiai. Bet jie nepabūgo, išliko jų 1863 m. liepos mėnesio „širdingas, tvirtas, patikimas prašymas" pačiam Michailui Muravjovui. Generalgubernatoriaus, praminto Koriku, prašė, kad jų ponas „tylus ramus, ir toliau ramiai gyventų kaip kad gyveno". Pasirašė 63 asmenys iš Jočiūnų, 5 iš Šilonių, 3 iš Bučionių kaimo. Už beraščius pasirašė dvarininkas Ipolitas Jurevičius. Jo tardymo byloje yra ir retas dokumentas – šifruotas laiškas, kurio be kodo nei tada, nei dabar niekas neperskaitys. I. Zaleskis ir V. Dmachauskas 1864 m. balandžio 16 d. M. Mu­ravjovo konfirmacija išsiųsti į Nižegorodsko guberniją. Kartu ištremta ir I. Zaleskio žmona Ana. 1863 m. gruodį sekvestruotos Zūbiškės pateko Žiežmarių žydų draugijos žinion. Spirito varykla atiduota pirklių gildijos nariui Gdalemui Berliandui. Po daugybės raštų, prašymų ir, be abejo, aukštų pažinčių 1865 m. vasario 6 d. M. Muravjovo nutartimi Zūbiškės atleistos nuo sekvestro. Anos motina 1865 m. rugpjūčio 21 d. raštu prašė caro leisti dukrai sugrįžti iš tremties. „Nelaiminga mama, senatvėje išsiskyrusi su karštai mylima dukterimi, klaupiasi prie Tavo, maloningiausiasis valdove, kojų ir maldauja pasigailėti." 1867 m. I. Zaleskiui buvo leista trumpam sugrįžti ir parduoti dvarą pulkininkui Michailui Vasiljevui. 1868 m. gegužės 17 d. caro leidimu I. Zaleskis persikėlė į Varšuvą. Iš Zūbiškių dvaro nieko neišliko.

Likimai ir kūryba

J. Laskaris kovėsi Kletos Korevos, Antano Mackevičiaus, Zigmanto Sierakausko būriuose. Buvo suimtas, teistas, ištremtas į Viatką. 1871 m. gavo leidimą grįžti, gyveno Lenkijoje. Jam pavyko grįžti ir į Tėvynę. Įsikūrė Daubariuose (Dūkštų seniūnija), kur ir mirė.

Vladislavas Dmachauskas kovėsi savo giminaičio skulptoriaus Henriko Dmachausko būryje Dysnos paviete. Suimtas, ištremtas į Viatką. 1866 m. paleistas gyveno Varšuvoje, tapė akvareles, buitines kompozicijas, iliustravo „Kłosy", „Tygodnik ilustrowany". Vėliau gyveno Beniakainyse (Varanavo r., Baltarusija), kur ir mirė.

 

Dailininkas Vladislavas Dmachauskas (J. Wiercińska. „Andriolli. Opowieść biograficzna“. –­ Warszawa, 1981, il. 14)

D. A. Bonoldis 1863 m. vasarį po kratos, nors ir nieko įtartino nerado, kaip nepatikimas užsienietis išsiųstas iš Rusijos. Grįžo į Paryžių, iš kur ir atvyko. Dalyvavo Paryžiaus komunoje ir versaliečiai jį už tai sušaudė.

M. E. Andriolis kovojo istoriko Teodoro Narbuto sūnaus Liudviko būryje. 1863 m. gegužės 4 d. mūšyje prie Dubičių (Varėnos r.) buvo sužeistas (L. Narbutas tame mūšyje žuvo), bet pabėgo. Manoma, slapstėsi Zaleskių dvare Veliuonoje – tai liudytų jo tapytas paveikslas Veliuonos bažnyčioje. Spalį jį rado, suėmė ir įkalino Kauno kalėjime. 1863 m. pabaigoje M. E. Andriolis suorganizavo grupinį pabėgimą ir atsidūrė užsienyje. Gyveno Anglijoje, Prancūzijoje, tačiau be Tėvynės ilgai netvėrė. 1866 m. mėgino nelegaliai sugrįžti. Lapkritį prie Moldavijos sienos išduotas, suimtas, įkalintas Vilniuje, tardytas ir nuteistas 15 metų katorgos darbų. Tarpininkaujant įtakingiems asmenims, nuosprendis pakeistas tremtimi į Viatką. Po 1871 m. amnestijos, negavęs leidimo gyventi gimtajame Vilniuje, gyveno Prancūzijoje ir Lenkijoje. Mirė Varšuvoje. Vienintelis iš čia paminėtų dailininkų sukūrė visą ciklą darbų 1863–1864 m. sukilimo tema. Šį ciklą, pradėjęs 1864 m., tapė visą gyvenimą. Beje, žinomiausiais iš jų 1865 m. Pary­žiuje nupieštas paveikslas „Narbuto mirtis", kuriame vaizduojamas būrio vado išnešimas iš mūšio lauko. Vienas nešančiųjų yra jis pats.

Antanas Zaleskis iliustravo A. Mickevičiaus, Verleno Polio, Teofilio Lenartovičiaus, K. Tiškevičiaus ir kitų autorių kūrinius. Daug iliustracijų sukūrė Jono Kazimiero Vilčinskio „Vilniaus albumui". Kūryboje, kaip ir gyvenime, buvo romantikas, žmogaus esmę ir laimę siejęs su Tėvynės likimu. Daugelio jo iliustruotų kūrinių Lietuvos bibliotekose nėra. Gausus jo palikimas, iliustracijos „Vilniaus albumui" yra saugoma Lietuvos dailės muziejuje. Pats garsiausias jo kūrinys –­ A. Mickevičiaus baladės „Ponia Tvardovska" iliustracijos, kurias ant medžio atliko S. Lukovskis. Išleistas Poznanėje 1863 metais. Ar tuomet tremtyje šį leidimą matė –­ neaišku.

M. E. Andriolis išgarsėjo, tapo pripažintas visoje Europoje. Iliustravo daugelį A. Mickevičiaus ir kitų autorių veikalų. Pats žymiausiais jo darbas –­ A. Mickevičiaus „Ponas Tadas", išleistas Lvove 1892 metais. Iliustracijas šiam veikalui jis kūrė ilgus metus, jas matė ir A. Zaleskis. 1884 m. pastarasis rašė, jog ten pažino saviškius, gyvenusius tarp Paparčių ir Zūbiškių: Stribeiką, Murašką ir kitus savo gerus kaimynus. Be abejo, M. E. Andriolis juos taip pat pažinojo. 1886 m. sausio 18 d. iš Paryžiaus J. Laskariui rašė: „Visų pirma dėkoju Tau už nuostabų man paskirtą eilėraštį, kurį radau „Tygodnik Ilustrowany". Skaičiau jį ne kartą Antanui Zaleskiui, kurio netekties negaliu persirgti."5 Ir... 1892 m. rudenį atvyko į Lietuvą aplankyti tų pačių vietų...

Mykolas Elvyras Andriolis kalėjime. 1866 m. Lietuvos valstybės istorijos archyvas

1 K. Tiškevičius, „Neris ir jos krantai hidrografiniu, istoriniu, archeologiniu ir etnografiniu požiūriu". Parengė R. Griškaitė. – Vilnius, 2013.
2 J. Wiercińska, „Andriolli. Opowieść biograficzna". – Warszawa, 1981, s. 221.
3 V. Rudzinskis, „Stanislavas Moniuška". – Vilnius, 1993, p. 47.
4 Šiame darbe panaudotos Lietuvos valstybės istorijos archyvo fonduose Nr. 1248, 1177, 378 p. s., 525 saugomos bylos.
5 Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 1135, ap. 20, b. 413. l. 19.

A. Zaleskio piešiniai – čia