Adomo Mickevičiaus Stambulas ir Burgasas
Kelionė nuo Nesebaro (Bulgarija) iki Stambulo (Konstantinopolio) turistiniu autobusu užtrunka apie 7 valandas, įskaitant sustojimus ir patikras pasienyje. Daugelis turistų, ypač rusai, į Stambulą vyksta ne vieną kartą, jie žino, kur apsipirkti ir kur ko ieškoti. Įsikūrę viešbutyje, iki nustatyto laiko jie palieka grupes ir eina kas sau. Tokius, tiesą sakant, Turkijos ekskursijų organizatoriai ne itin mėgsta, nes reikia jungti turistų grupes, kurių gidais pagal Turkijos įstatymus gali būti tik šios šalies piliečiai, papildomai atvežti ir išvežioti žmones. Šiemet rusų turistų Bulgarijoje itin daug. Stambulo viešbučiuose rusiškai susikalbėsi, o turguje ir prekyvietėse pasijusi it tarp giminių. Žinoma, yra ir pirmą kartą vykstančių. Tai aš. Noriu ne tik pamatyti šį dvilypį miestą, bet ir „susitikti“ su Adomu. Tiesą sakant, Adomo, kaip jau supratote, – Adomo Mickevičiaus, – ieškoti nereikia, jo pilna ne tik Lietuvoje ar Baltarusijoje, bet ir Maskvoje, Sankt Peterburge, Kryme, Odesoje, Paryžiuje, Krokuvoje, Varšuvoje... Ko gero dar 1822 m. prof. Joachimui Leleveliui skirtame eilėraštyje išpranašavo: „A tak gdzie się abrócisz, z każdej wydasz stopy, / żeś znad Niemna, żeś Polak, mieszkaniec Europy“ (pažodinis vertimas: „Ir kai tik atsisuksi, kiekviena pėda išduos, kad esi nuo Nemuno, kad esi lenkas, Europos gyventojas“). Arba, kiek vėliau, 1832 m. „Lenkų tautos ir lenkų piligrimų raštuose“: „Nes tas Lietuvos ir Lenkijos susivienijimas ir santuoka ženklina būsimą visą krikščioniškųjų tautų sąjungą vardan tikėjimo ir laisvės“ (Eduardo Piurko vertimas). Taigi ieškai Mickevičiaus, randi Lietuvą (mokėjo ar nemokėjo lietuviškai?), Europą (kas svarbiau: pilietinė ar tautinė valstybė?), ką tik nori, tačiau visada – ir save, nes jis tarsi pranašas bet kada užtvers kelią, privers sustoti ir dar primins: „Ieškau šiaurėj žvaigždės po pilkąsias erdves, / Ieškau tavo namų, Lietuvos ir tavęs“ (Kazio Binkio vertimas). Marilei skirtos eilutės yra Tėvynės įvaizdis. Į Tėvynę reikia sugrįžti.
Progos sugrįžti nebuvo, bet atsirado vilties. Rusijos karas su Turkija pažadino siekius atkurti lenkų legionus ir su jais, padedant Anglijai ir Prancūzijai, Rusijoje sukelti maištą ir atkurti Abiejų Tautų Respubliką. Siekti tikslo kliudė susivaidiję lenkų šlėktos Mykolas Čaikovskis ir Vladislavas Zamoiskis. Tačiau Adomas tikėjo savo misija – juos sutaikyti. Adomui Čartoriskiui tarpininkaujant gavo raštą, kad jis vienintelis lenkų emigrantų atstovas prie Prancūzijos vyriausybės ir kad su juo galima tartis lenkų, taigi ir legionų formavimo, klausimu. Tačiau tai buvo fikcija, Lenkija didžiosioms valstybėms nerūpėjo. Bet Mickevičiui tai buvo proga mėginti antrą kartą (pirmasis buvo Italijoje 1848 m.) atlikti savo pareigą ir tuo galbūt atleisti sau už nedalyvavimą sukilime 1831 metais.
Rugsėjo 11 d. Mickevičius iš Paryžiaus išvyko į Lioną. Pakelyje prisijungė jo sekretorius, žydų kilmės prancūzas Armand’as Lewy. Rugsėjo 13 d. vakarą su A. Lewy, Henriku Služalskiu ir A. Čartoriskio sūnumi Vladislavu Marselyje sėdo į „Taboro“ garlaivį ir išplaukė. Lewy dienoraštyje rašė, kad Mickevičius miega po žvaigždėtu dangum ant denio, susivyniojęs į apsiaustą. Vienas iš keleivių, anglų parlamento narys, jo paklausęs: „Ką tokio amžiaus senis nori surasti rytuose?“ Klausimas Lewy sugluminęs, juk Adomas viską turi, šovė mintis – „tikriausiai nori atjaunėti“. Kiti amžininkai šį jo gyvenimo etapą laikys antrąja jaunyste. Žinoma, 57 metų poetas nebuvo senis, tačiau žmonos Celinos mirtis tų pačių metų kovą ir našlaičiais likę šeši vaikai negalėjo užtikrinti nerūpestingos nuotaikos. Grįžimas į jaunystę buvo ir grįžimas į Tėvynę. Gal todėl elgėsi gan nerūpestingai, sakysim, jaunatviškai, gal tuo dangstė savo nerimą, o gal ir mirties nuojautą.
Kelias jūromis buvo ilgas. Apiplaukę Sardiniją, Siciliją, Maltą, Kretą, pasuko link Siro, Chijo, Lesbo salų. Rugsėjo 21-ąją įplaukė į Marmuro jūrą. „Dardanelų sąsiauris toks platus, jog sunku būtų patikėti, kad jį kas galės perplaukti, jei to mūsų laikais nebūtų įrodęs Baironas“, – rašė savo dukteriai Marijai. Rugsėjo 22 d., taigi po aštuonių dienų, jie jau buvo Konstantinopolyje. Su Služalskiu ir Lewy apsigyveno miesto azijinėje dalyje, lazaristų vienuolyno celėje Galatos kvartale. Trys vyrai ant čiužinių trijuose kampuose. Šaltomis naktimis apsiaustai virsdavo antklodėmis. „Viena skrynia buvo mūsų valgomasis stalas, kita, tavo tėvo, – sofa svečiams, o balnas – naktinis staliukas“, – rašė Lewy Mickevičiaus sūnui Vladislavui. Tačiau Adomas viskuo buvo patenkintas, o ypač kazokų ir lenkų vizitais.
Purvinos Stambulo gatvės jam priminė Lietuvą. O dar labiau Lietuvą priminė M. Čaikovskio žmona Liudvika Sniadecka, Vilniaus universiteto profesoriaus Andriaus Sniadeckio jauniausioji duktė, kitados Vilniuje nepagydomai sužeidusi Julijaus Slovackio širdį. Čaikovskis, 1831 m. sukilimo dalyvis, emigrantas, 1850 m. Turkijoje perėjo į islamą, gavo Mahmedo Sadyko pavardę ir įstojo į turkų armiją. Dar prieš karą suorganizavo kazokų pulką, pasižymėjusį kovose 1854 metais. Jis tikėjo Turkija, nes ši valstybė protestavo prieš Respublikos padalijimą. Sadyko Pašos mediniai namai buvo taip pat azijiniame Konstantinopolyje, ant kalvos palei Bosforą.
Galėtume pasakyti, kad prieš mirtį Mickevičius gyveno Azijoje.
Sutaikyti konfliktuojančiuosius nesisekė. Poetas rėmė Sadyką Pašą, netoli Burgaso (Bulgarija tuomet priklausė Osmanų imperijai) formavusį legionus, kuriuose tarnavo bulgarai, italai, ukrainiečiai, lenkai, vengrai, žydai. Su Lewy galvojo ir apie atskirą žydų dalinį, galėsiantį prisidėti prie Lenkijos legionų veiksmų. Sužinojęs, kad V. Čartoriskis antrajam Burgaso kazokų pulkui turi nuvežti mundurus, pasiprašė draugėn ir spalio 4 d. vakare jis jau anglų laivo „Patrikas“ denyje. Ir vėl nakvynė po atviru dangumi dar atviresnėje jūroje. Po 24 valandų, spalio 6 d., pasiekė stovyklą, kuri buvo už pusės mylios nuo Burgaso. Bulgarų istorikų manymu, ši stovykla galėjo būti šalia miesto esančioje įlankoje, iki šiol vadinamoje „Čigonų prieplauka“ (на Ченгене скеле). Ūsuoti, avikailio kepurėmis, auliniais batais, ietimis ir bunčiukais apsiginklavę kazokai buvo labai artimi Mickevičiaus dvasiai. Stovykloje, gamtos prieglobstyje, poetas atgijo. Viskas jam priminė jaunystę. Turėjo savo arklį, pramintą Krokodilu, ant kurio sėsdavo nuo krėslo, mat nuo Kauno laikų, kai jodinėdavo Marilės dovanotu žirgu, buvo praėję jau keli dešimtmečiai. Niekuo niekam nenusileido, kartu medžiojo, jodinėjo, vakarojo. Prie jo prijunkęs šuo niekur vieno nepalikdavo, visur paskui ir naktį palapinėje šalia. Sadykas Paša juokavo, kad šis kurtas tikriausiai turi lenkų bajoro dūšią. „Gyvenimas laisvėje labiausiai atitinka jo prigimtį“, – rašė Lewy V. Mickevičiui. Tarp kazokų buvo grojančių smuikais, mušančių būgnais, dainuojančių. Pirmojo pulko kapitonas ir Sadyko Pašos žentas Petras Suchadolskis nupiešė iš natūros škicą, kuriame Burgaso stovyklos palapinių fone pavaizduotas grįžtantis iš medžioklės Mickevičius (su burka), šalia – Sadykas Paša ir Služalskis su kazokiška kepure. Sadyko Pašos pasiuntinys Mahmetas rankose laiko nušautą kiškį. Šalia jojančio poeto, atsukęs į jį galvą, be abejo, jo šuo. Kituose šaltiniuose nurodoma, kad tarp medžiotojų buvo ir V. Čartoriskis. „Vakarais skambėdavo muzika, ukrainiečių dainos, atsirasdavo net mėgėjų pašokti“, – atsimena Služalskis. Tačiau naktys palapinėje, plonas paklotas ant žemės ir užklotas, nereguliarus ir tinkamai neparuoštas maistas padarė savo. O virškinimo sutrikimais nuo seno skundėsi. Pasijuto blogai užvalgęs troškinio su riebia aviena ir nešviežiu saliamiu. Jau sirgdamas spalio 17 d. austrų laivu „Persija“ nuplaukė iki Varnos, o iš ten – prancūzų „Perikliu“ kitą dieną grįžo į Stambulą. Tačiau tebegyveno stovykla. Spalio 25 d. Zofijai Šymanovskai rašė: „Esu sveikesnis. Tai buvo įprastas silpnumas, stovyklinis, visi jį ten išgyvena. Praėjus tam silpnumui ilgiuosi aš stovyklos.“ Spalio 25 d. parašė ir A. Čartoriskiui: „Sadyko stovykloje viešpatauja tvarka, o tuo pat metu gera nuotaka ir linksmybės. Kariai labai ištikimi vadui, į karininkų korpusą surinkti puikūs žmonės. Yra ten ir senų kareivių, ir jaunų patriotiškai nusiteikusių iš Poznanės krašto ir Lenkijos. Visi gerai sutaria ir gyvena broliškai. To gyvenimo dvasia ir tonas tolimas nuo grubaus kareiviško triukšmo ir nuo saloninio ištižimo. Man atrodė, kad buvau tėvynės prieglobstyje ir jei ne staigi negalia, būčiau vargiai ištrūkęs iš tos stovyklos.“
O grįžus gyvenimo sąlygos pasikeitė. Služalskis siauroje Peros kvartalo gatvelėje surado mažą namelį su vaizdu į Bosforą, kuriame kiekvienas turėjo jau po atskirą kambarį. Mickevičiaus kambarys buvo tamsus, drėgnas, namelio nebuvo galima apšildyti, tačiau kambaryje buvo stalelis, kelios kėdės, netgi lova. Ir vėl nesilaikė jokio režimo, valgė valgyklose, gėrė vyną ir kavą, kaip visada rūkė. Prasidėjus ūmiems skausmams gydytojai nebegalėjo padėti ir lapkričio 26 d. dienos vakare poetas mirė. Teigta, kad mirties priežastimi galėjo būti cholera. Anot Lietuvos medicinos daktaro Sauliaus Špokevičiaus tyrimo rezultatų, poetas mirė nuo skrandžio ar dvylikapirštės opos perforacijos. Po ilgų vargų 1856 m. sausį jo palaikai buvo parvežti į Paryžių ir palaidoti lenkų kapinėse Monmoransi šalia iš Per Lašezo kapinių ekshumuotos žmonos. Bet neilgam – 1890 m. jo karstas pargabentas į Vavelį.
Mano Stambulas ir Burgasas
Šeštadienį mėginu nuvykti į Adomo Mickevičiaus muziejų. Adresą žinau, todėl viešbučio administratoriaus prašau iškviesti taksi. Jis tokio muziejaus ir pavardės nežino. Įtikinėju, skambina savo pažįstamam taksistui. Šis viską žino, ir po 15 minučių taksi jau čia. Ir vėl iš Europos į Aziją. O čia jau kitas Stambulas – siauros ir šiukšlinos gatvelės, būdeles primenančios parduotuvėlės, nepasibaigiantys žmonių srautai. Ilgai raičiojamės siaurutėmis gatvelėmis, kurias it tiltai jungia spalvotos džiūstančių skalbinių girliandos. Pagaliau taksistas priveža prie pastato, prisiglaudusio prie gerokai aukštesnio namo. Atidžiai apžiūrinėju paminklines lenteles jo fasade. Vienoje parašyta: „Šis namas pastatytas atminimui vietos [namo], kur 1855 m. lapkričio 28 d. mirė Adomas Mickevičius.“ Toje pat lentelėje prancūzų kalba parašyta, jog jis lenkų poetas. Tai pirmojo šio namo savininko pagaminta lentelė, šiuo metu atminimas ir jam, ir nesvarbu, kad klaidingai parašyta poeto mirties data. Kitoje lentelėje bareljefas ir tekstas: „1855–1933. Mūsų pranašui Adomui Mickevičiui. Mirties suvienyti Stambulo lenkai.“ Ir tas pats tekstas turkų kalba. O apačioje data: „26 XI“. Trečioje lentelėje užrašas: „1855–1955. Muziejus atidarytas didžiojo lenkų poeto Adomo Mickevičiaus mirties metinėms“. Ir tas pats tekstas turkiškai. Apačioje data: „Varšuva, 1955 lapkritis.“ Kol apžiūrinėju ir fotografuoju gatvių sankirtą ir namą, gatvė sujuda. Prisiartina keli turkai, apsupa vaikai. Lenkiškai pasisveikinu, pakalbinu. Visi atrodo draugiški ir smalsūs, nes besidomintys čia tikriausiai nedažnai užsuka.
Spaudžiame skambutį. Duris atidaro jaunas policininkas, nemokantis nei angliškai, nei lenkiškai. Kitų darbuotojų nėra, jis vienas. Pati kalta, nesitariau, o dar šeštadienis. Žinau, kad ši ekspozicija įrengta 1984 m. Varšuvos Adomo Mickevičiaus literatūros muziejaus darbuotojų pastangomis (scenarijaus autorius Piotras Prasuła). Iš tiesų šio trijų aukštų namelio patalpos gan mažos, tai ekspozicija parengta naujoviškai. Ji vientisa, neblaškanti, pritaikyta individualiems lankytojams, o ne grupėms. Tiems, kuriems maga pasėdėti, nusiplėšti nuo sienos kurį nors simbolinį kalendoriaus lapelį su poeto tekstais lenkų ir turkų kalbomis. O tų kalendorių visa siena, yra ko pasirinkti. Tačiau, gal tik sutapimas, beveik visa vaizdo ir garso aparatūra tuo metu neveikė ir apsaugininkas niekuo negalėjo padėti. Antrojo aukšto sienoje mano jau aprašyto P. Suchadolskio paveikslo kopija. Autentiškiausia dalis – kenotafas pirmame aukšte, pastatytas toje vietoje, kur stovėjo poeto karstas. Prie jo kryžius ir Mickevičiaus globėjos Dievo Motinos paveikslas. Žinau, čia saugoma ir poeto pomirtinė kaukė, bet jos tądien nebuvo. Gal irgi sutapimas, šeštadienis. Kaip jau supratote, tai kitas pastatas, o ne tas, kuriame mirė poetas. Pirmasis sudegė per 1887 m. kovo 19 d. gaisrą. Mickevičiaus sūnus Vladislavas siekė išpirkti šį žemės lopinėlį, tačiau jam teko laukti, kol bus sureguliuotos sudegusio kvartalo gatvės, o tai užtruko 10 metų. Jam už akių užbėgo Peroje apsigyvenęs Józefas Ratyńskis, kuriam pavyko išpirkti žemę. Žadėjo čia pastatyti paminklą ar koloną, tačiau pastatė namą. Jo sūnus fasade įmūrijo minėtą lentelę lenkų ir prancūzų kalbomis. Spaudoje minima, kad po gaisro 1870 m. buvusi lentelė su poeto atminimą įamžinusios gatvės pavadinimu – Adam-sokag (Adomo gatvė). Ji buvusi pažymėta ir to meto miesto plane. Apvaikščiojame aplinkines gatveles, laukiame taksi, grįžtame ir, o stebukle, gatvės apie A. Mickevičiaus namą nušluotos, jokios šiukšlės. Vėl fotografuoju, apšvietimas nebe tas, vaizdas bus blogesnis, tegul, bet užtat Adomo gatvė švari.
Burgase žinau, ko ieškoti. Pajūrio parke, tarp kitų ten gyvenusių ar viešėjusių žymių žmonių skulptūrų yra ir paminklas Mickevičiui. Pasuku vienu iš pagrindinių parko takų prie jūros ir štai – palei taką paminklas. Didelis akmuo kiek primena antkapį, tačiau erdvė apie jį sumažina šį įvaizdį. Pastatytas 1949 m., skulptorius Georgi Kiselinčevas. Tiesiai ant paminklo vos ne raudonomis raidėmis bulgarų kalba užrašyta: „Adomas Mickevičius (1798–1855), didysis lenkų poetas ir revoliucionierius, kovotojas už laisvę ir slavų vienybę. Gyveno Burgase 1855.“
Komentarai nereikalingi. Patraukiu skulptūrų parko takeliais toliau, ieškau pažįstamų ir... Ogi va, centrinėje dalyje stovi išdidus ir temperamentingas Aleksandras Puškinas. Puiki vieta, įspūdinga bronzinė natūralaus ūgio poeto skulptūra ant granito postamento. Ji buvo iškilmingai atidengta 1952 m. vasario 22 dieną. Laikoma viena geriausių poeto skulptūrų apskritai. Skulptorius Petko Zadgorskis už ją pelnė ne vieną aukštą apdovanojimą. Įspūdinga, tačiau nežinau, ar Puškinas lankėsi Burgase. Laikomas Burgaso simboliu, tačiau nespėjau išsiaiškinti, ką jis simbolizavo to meto Bulgarijoje. Abu poetai vėl netoliese, kaip ir Adomo tremties metais Maskvoje ar Sankt Peterburge. Jų bendravimas anuomet buvo puikus. Tačiau sukilimas vienam buvo kova už laisvę, o kitam karas su Rusija. „Žinia apie lenkų sukilimą mane galutinai sukrėtė. Taigi mūsų amžini priešai veikiausiai bus pagaliau išnaikinti“, – rašė Puškinas vienam iš amžininkų 1830 m. gruodžio 9 d. Jo pažiūras atspindi ir keturi eilėraščiai, tiesiogiai susiję su šiuo sukilimu. „Ko, liaudies gražbyliai, jus šitoks pyktis ima? / Ko sviedžiat Rusijai grėsmingą prakeikimą? / Kas jus įaudrino? gal Lietuvos maištai? / Nustokit: tai seni naminiai slavų ginčai, / Likimo pasverti nesyk, ir jūs, išminčiai, / Jų neišspręsite, – palikit visa tai“ („Rusijos šmeižikams“, V. Bložės vertimas).
Paliekam... Stovi jie ir žiūri į jūrą. Tik šįkart ne tos pačios, o skirtingų valstybių piliečiai.
A. Mickiewicz. „Wiersze“. T. 1. – Warszawa, 1975, s. 95.
A. Mickevičius. „Lyrika. Baladės. Poemos“. Sudarė J. Marcinkevičius. – V.: „Vaga“, 1975.
A. Mickiewicz. „Księgi narodu polskiego i pielgrzymstwa polskiego. Lenkų tautos raštai ir lenkų piligrimų raštai. The Books and the Pilgrimage of the Polish Nation“. – Warszawa: Wydawnictwo Sejmove, 2008.
W. Mickiewicz. „ Żywot Adama Mickiewicza podług zebranych przez siebie materyalów oraz z własnych wspomnien“. T 4. – Poznan, 1895.
„Adam Mickiewicz. Upominek jubileuszowy“. – Warszawa, 1898.
Fr. Rawita-Gawroński. „Adam Mickiewicz na Wschodzie (1855)“. – Lwów, 1899.
M. Jastrunas. „Adomas Mickevičius“. – V.: „Vaga“, 1965.
R. Šalna. „Priešingose barikadų pusėse“. – V., 2014.
И. Карайототов. С. Райчевски, М. Иванов. „История на Бургас“. – Бургас, 2001, с. 104.Dėkoju Burgaso istorijos muziejaus darbuotojui Vladimirui Anignostovui už galimybę pasinaudoti šia knyga ir konsultacijas.
A. Puškinas. „Raštai“. T. 1. – V.: „Vaga“, 1954.
J. Šlekys. „Rusų literatų reakcija į 1830–1831 m. sukilimą Lenkijoje ir Lietuvoje“, Devynioliktan amžiun įžengus (Senoji Lietuvos literatūra, kn. 3). – Vilnius: „Pradai“, 1994, p. 65–112.