Vida Girininkienė. Emisaras Konarskis (II)

Simono Konarskio portretas sukurtas pagal litografuotą ir visoje Rusijoje platintą atvaizdą.  LVIA

Emilija

Jie vaikšto po didelį išpuoselėtą Kosciuškos karininko Fridricho Michalskio sodą. Sodyba kalvotoje Podolėje, Murovanos Verbkos (dabar Verbka-Murovanaja, Jarmolyncių r., Vakarų Ukraina) kaimelyje, kiek apleista, bet sodas gražus. Jis tyli, bet našlaitė Emilija, dėdės auginta ir lepinta, linksma, graži, nerūpestinga, jai tik aštuoniolika, prašneka pirmoji, taip netikėtai, kad Simonas krūpteli: „Kalbėjai apie Košarus. Galėtume ten gyventi.“ – „Galėtume, – pritaria Simonas, – bet ar ištversi? Juk matai, koks mano gyvenimas – šiandien čia, rytoj –­ ten, ir dar nežinia, kas laukia.“ – „Aš žinau, – sako Emilija, – viską žinau, tik gal tu manęs nebemyli?“ – „Nieko taip nemylėjau, net Paryžiuje, –­ pajuokauja, apkabina sužadėtinę ir tyliai taria: – Dievas mato, mano meilė stipresnė už protą. Apsivesim po metų. Nuvyksiu į Peterburgą, Memelį, Vilniuje pirksiu šriftus, ir į Košarus. Turėsiu namus, spaustuvę ir tarnaitę“, – šypsosi. „Viską išmoksiu, kad tik kartu...“ Ir ji tuoj pat pašoka, ištraukia iš kraitelės žydrą kepuraitę ir užmauna Simonui ant galvos. „Pati mezgiau, tinka tau, kad greičiau grįžtum...“ –­ „Grįšiu greitai, labai greitai, nė metų nereiks. Dėkui, dabar tai tikrai nieko nenutiks.“

Bet dėl savo pažadų nebuvo tikras. Tipografijos Pinsko ap­skrityje, Olmianų ir Košarų kaimuose, buvo tik svajonėse. Netoli Murovanos Verbkos, Kordušovkoje, gyvenęs Emilijos brolis Vilchelmas 1839 m. Kijeve veikusiai slaptai tardymo komisijai teigs: „Dėl silpno regėjimo dažnai vaikščiojo su akiniais. Gerai kalbėjo prancūziškai ir vokiškai, grojo fleita, beveik visada buvo linksmas, bet esant seseriai dažnai susimąstęs. Gerai rengėsi ir rodė, kad turi pinigų.“ Dėl patrauklių manierų, artistiškumo, gražaus kūno sudėjimo ir veido jį labai mėgo jaunimas, ypač Vilniaus, Kijevo, Tartu universiteto studentai.

*

„Man tai jau nieko nenutiks, – staiga suvokia Simonas, kur esąs, – o tave, sakė, uždarė Kijevo-Pečioros citadelėje, gal kankina, tardo...“

Bet yra dar vilties. Griebia plunksną ir rašo laišką Pirmojo žandarų korpuso viršininkui, Karo teismo komisijos pirmininkui Polozovui, rašo ne kaip mirti nuteistas nusikaltėlis, o kaip lygus lygiam:

„Generole! Galbūt aš įžeidžiu Generolą įteikdamas laišką, kuriame nesilaikoma susirašinėjimo su Generolu formos. To priežastis – mano nežinojimas ir įsitikinimas, kad Generolas mažai kreipia dėmesio į tas formas iš nuteisto mirti kalinio.

Generole! Aš kaltas dėl daugelio šeimų ašarų ir kančių. Ne man aiškinti ir nustatyti visų šių žmonių kaltę, tačiau yra viena šeima, kuri man labiau už kitas rūpi. Aš mylėjau Emiliją Michalską iš Podolės, aš buvau jos brolio Liucijono draugas. Fridrichas Michalskis, matydamas šį ryšį su savo šeima, neužtrenkė man savo namų durų. Generole! Emilija Michalska visai nekalta. Liucijonas ir Fridrichas Michalskiai, pirmą kartą susitikę su manim, nors ir buvo įtraukti į sąjungą, vėliau jai nepriklausė, o tik vadinosi nariais, ir bet koks mano bendravimas su jais buvo pagrįstas tik mano meile Emilijai ir draugyste su Liucijonu. Generole! Aš pasakiau tiesą ir savo mirties minutę nenoriu nuodėmės savo dvasiai.

Tikėdamas Generolo sąžine ir kilniaširdiškumu prašau jo užtarti nelaimingą Michalskių šeimą, mano paties įtrauktą į suklydimą. Kad ir kokios būtų šio mano prašymo pasekmės, ryžausi jį pateikti Generolui visiškai juo pasitikėdamas ir ypač gerbdamas.

Dar vienas žodis, Generole! Atleiskit už mano drąsą ir neatmeskit prašymo žmogaus, kuris mirštančiojo patiklumu kreipiasi į jūsų kilniaširdiškumą.

Turiu garbės likti su prideramu dėmesiu ir pagarba. Simonas Konarskis.“

Šis laiškas pateko bičiuliams ir buvo išplatintas. Archyve rastas tik jo vertimas į rusų kalbą. Jauni žmonės šį laišką, kaip ir anksčiau minėtą eilėraštį, nusirašinėdavo ir persiųsdavo vieni kitiems kaip Meilės ir Tėvynės simbolį.

Polozovas buvo padorus, kaliniai jį gerbė, vis dėlto jis privalėjo vykdyti įsakymus. Bet Emilijai tikriausiai padėjo. Tiesa, jaunystė buvo alibi, tačiau kiek jaunų, net vaikų, buvo ištremta 1824 m. ir vėliau. Užbėgant į priekį galima pasakyti, kad Emilija buvo išleista iš kalėjimo. Ji neištekėjo, nors ne vienas siekė jos rankos, gyveno Varšuvoje, palaidota Povonz­kų kapinėse. Konarskio organizacijos nariai Fridrichas ir Liucijonas Michalskiai buvo ištremti į Sibirą.

Pingvinų kolonija

Dar niekada profesoriaus Mikalojaus Mianovskio paskaita nebuvo tokia nuobodi. Mėgęs skeryčioti rankomis, artistiškais judesiais rodyti bet kurią žmogaus organo vietą anatominiame kiaute, šįsyk kažką murmėjo po nosim, vis knaisiojosi užrašuose, šokinėjo nuo vienos potemės prie kitos. Motiejus Lovickis matė – niekas jo nesiklauso, o ir pats profesorius tai žino. Buvo gal 10 valanda. Didžiojoje gatvėje pasigirdo sunkūs žingsniai, iš tolo atsklido trimito garsai. Visi sužiuro į Chodkevičių rūmų langus nesuvokdami, kad per vidinį kiemą jie nieko nematys. Mianovskis žvilgtelėjo į duris ir užvertė užrašus. Tai buvo ženk­las, kad paskaita baigėsi, nors ji buvo tik įpusėjusi. Visi pašoko ir aplenkdami vienas kitą išskuodė į kiemą. Studentai žinojo, kur bėgti, daug žmonių traukė į tą pačią pusę. M. Lovickis atsiliko nuo kitų ir ėjo neskubėdamas, pasižvalgydamas. Prie gatvės kampo pamatė rusišką skelbimą: „Šiandien aštuntą valandą ryto už tėvynės išdavimą mirties bausme (...) kas nori matyti teisingą bausmės vykdymą nusikaltėliui, gali ten nueiti.“ „Mulkina, kad labiau įbaugintų“, – pagalvojo ir pagreitino žingsnį.

Nuošaliame užmiestyje jau buvo minia žmonių. Lauko viduryje įkastas stulpas, šalia jo žiojėjo keistos formos duobė-šulinys, aplink kurią trynėsi žandarai, trimitininkai, pūpsojo keli būgnai. Buvo labai šalta diena. Visi stovėjo susitraukę, kiek palinkę į priekį, suglaudę kojas, susikišę rankas į kišenes. Juodomis skarelėmis ar kepurėmis apmaukšlintos galvos nukreiptos miesto pusėn, kiek palenktos žemyn, ir ta keista minia M. Lovickiui priminė pingvinų koloniją, pasisukusią jūros link ir laukiančią sugrįžtančiųjų. Jis pats, greitai įsitrynęs tarp jau anksčiau atskuodusių medikų, taip pat kaip ir visi kiti sustingo pingvino poza.

Tik apie pusę dvyliktos pasigirdo balsai: „Jau veža!“ Vyrai nusiėmė kepures, moterys stiebėsi ant pirštų galų. Grandinėmis apkaustytą kalinį vežė rogėse. Buvo jis labai gražus, su Emilijos kepuraite, prasisagstęs rūbus, tarsi vyktų į pasimatymą. Laisva laikysena, išsidraikę ilgi garbanoti plaukai niekaip nepriminė mirtininko. Netrukus sugriaudėjo dūdos, sutratėjo būgnai. Prie Simono priėjo trys pareigūnai, nešini mirčiai pasmerktojo marškiniais, baltu diržu ir skarele akims užrišti. Bevelkant marškinius nuo jo galvos nukrito žydroji kepuraitė, skubiai pats pasikėlė ir užsidėjo. Prašė neužrišti akių – ir neužrišo. Komanda, dvylika šūvių, dūmai... Minia sujudo, puolė prie sukniubusio vyro, plėšė jo rūbų skiauteles, jo kraujuje mirkė savo nosines. Kažkas nutraukė žydrąją kepuraitę. S. Konarskio kūnas tuoj pat buvo įmestas į duobę ir sulygintas su žeme.

Motiejui grįžęs užrašė: „Turiu prisipažinti, kad niekada nebuvau toks laimingas kaip tą dieną po Konarskio mirties, po tokios nuostabios mirties, tokio Žmogaus. Jis savo krauju įrašė Lenkijos istoriją į didelių tautų gretas. Papuošė jos karūną didvyriškos šlovės vainiku. Jis daugelio žmonių sielas pastatė ant kojų ir iškėlė aukštyn. Esu įsitikinęs, kad Jo mirties metu būtų atsiradę daug norinčių numirti vietoj Jo ir netgi numirti kartu su Juo! Taip pat esu įsitikinęs, kad šis įvykis bus šlovingas ir daugelio poetų aprašytas. Ir tegul aš būsiu prakeiktas, jeigu šie žodžiai neišsipildys.“

M. Lovickis neklydo. Didvyrio, kankinio už Lenkiją (Lenkiją suvokiant kaip Abiejų Tautų Respubliką) kultas buvo įtvirtintas tuoj pat po S. Konarskio mirties – 1839 m. balandžio 2 d. Strastburge vykusiame viešame posėdyje. Posėdžio nutarimai su poeto Severino Goszczyńskio Konarskiui skirtu eilėraščiu tais pačiais metais buvo išleisti atskira knyga („Pamiętnik obchodu ku uczczeniu prac i meczeństw Szymona Konarskiego rozstrzelanego w Wilnie“). O M. Lovickio užrašai „Duch Akademji Wileńskiej“ („Vilniaus akademijos dvasia“), parengti Wac­ławo Gizbert-Studnickio, buvo išleisti Vilniuje 1925 metais.

Legendos

Apie S. Konarskio kalinimą ir mirtį sklandė daugybė legendų. Viena jų, kad jis kalėjo toje pat celėje kaip ir Adomas Mickevičius. Nė viename dokumente, atsiminimuose ar rimtesnėje knygoje tokių „atradimų“ nėra. Jis kalėjo tik tame pačiame, antrame, aukšte. S. Konarskio celė buvo kairėje vienuolyno pusėje, o A. Mickevičiaus – dešinėje. Kasparas Moškovskis, Stanislovas Šumskis ir kiti šiame vienuolyne kalėję asmenys patikslino, kad Konarskio celė buvo viršutiniame aukšte, pirmajame numeryje. Kaip jau buvo minėta, po ja kalėjo S. Šumskis, o šalia buvo tardymo komisijos kambarys. Taigi S. Konarskio celė dar ir saugumo sumetimais buvo labai nuošaliame vienuolyno kampe, nes bijota jo pabėgimo, o toks iš tikrųjų bandytas organizuoti. Antra vertus, jei S. Konarskis būtų kalėjęs toje pat celėje kaip ir A. Mickevičius, visi būtų žinoję ir kalbėję. Juk tai dar vienas patriotizmo simbolis, o tokio neapdairumo tuo metu itin Sankt Peterburgo kontroliuojama Vilniaus valdžia negalėjo leisti.

Taip pat sklido legendos, kad S. Konarskio palaikai po trijų dienų ar rugsėjo mėnesį Antaninos Sniadeckos pažinčių ir pastangų dėka buvo iškasti ir palaidoti Evangelikų kapinėse ant Tauro kalno. Tačiau S. Konarskio byla buvo politinė ir jos eigą labai atidžiai sekė caras. Istorijos archyve Kijeve yra dokumentų apie Rusijos karo ministerijos ir paties caro požiūrį į emisaro veiklą. „Jo didybė imperatorius iš Vilniuje vykstančio emisaro Konarskio tardymo sužinojęs, kad jis, perėjęs sieną dar 1835 metais, tiek laiko gyveno Volynės ir Podolės gubernijose ir apie tai niekam nebuvo žinoma, įvardijo šias aplinkybes ypač keistomis ir aukščiausiai teikėsi įsakyti imtis priemonių, kad ateityje panašus žioplumas nepasikartotų“, – buvo priekaištaujama Ukrainos karinei valdžiai 1838 m. lapkritį ir vėliau. Tardymo smulkmenos tuoj pat pasiekdavo carą. Vilniaus komendantas Kvitnickis kitą dieną po egzekucijos pranešė generalgubernatoriui, kad nuosprendis įvykdytas ir „šio nusikaltėlio kūnas Vilniaus policmeisterio nurodymu užkastas žemėje mirties bausmės vietoje netoli Trakų užkardos“. Ta informacija tuoj pat buvo išsiųsta į Sankt Peterburgą. Politinių kalinių egzekucijų vietos buvo itin saugomos. Dažniausiai tą pačią naktį jų palaikus iškasdavo ir, kokioje nors nuošalioje vietoje įmetę į duobę, užpildavo kalkėmis. Ir sulygindavo su žeme, kad jokio atminimo ženklo neliktų. Apie tai niekur nerašydavo, viską atlikdavo žodiniu paliepimu, tačiau atsiminimuose galima rasti gan konkrečių užuominų. 1841 m. rugpjūčio 16 (4) d. Vilniaus gubernatorius gavo tokio turinio pranešimą: „Vilniaus zemstvos teismo atsargos tarėjas Jundzilas, atėjęs pas Vilniaus reformatų bažnyčios pastorių Lipinskį (beje, tą patį, kuris lydėjo S. Konarskį į paskutinę kelionę, – V. G.), grasino jį įskųsiąs, kad kūnas mirtimi nubausto emisaro Konarskio buvo iškastas ir pervežtas į kitą vietą karste, kuris jau iš anksto buvo pagamintas ir kurį Lipinskis slėpė.“ Vilniaus policmeisteriui buvo liepta Jundzilą ištardyti. „Per tardymą Jundzilas polic­meisteriui pasakė, kad apie Konarskio kūno perkėlimą į kitą vietą jis sužinojo iš dviejų suimtųjų tarpusavio pokalbio pilies kalėjime ir, norėdamas tuo įsitikinti ir apie tai informuoti vyriausybę, vaidindamas girtą nuėjo pas Lipinskį, bet jam negrasino, kaip buvo pranešta, o tik įsitikinęs, kad tos kalbos nerimtos, niekam apie tai nepranešė.“ Buvo liepta sužinoti, iš kokių suimtųjų nugirstas tas pokalbis, tačiau Jundzilas viską paneigė ir nieko nepasakė. Taigi šis dokumentas leistų teigti, jog viskas vyko pagal vienodą scenarijų. Po mirties S. Konarskio palaikai galėjo būti užkasti saugomoje Vilniaus pilies teritorijoje, o jau kiek vėliau, kai viskas nurimo, iš tiesų kas nors galėjo ieškoti ir rasti pažinčių ir būdų tinkamai jį palaidoti karste Evangelikų kapinėse, nes S. Konarskis buvo protestantas. Rastume ir daugiau užuominų apie egzekucijų aukų laidojimą. Ne vienas caro valdininkas buvo sukalbamas ir ėmė kyšius, tačiau S. Konarskio kapo vietą Evangelikų kapinėse, jei jį tikrai ten palaidojo, amžininkai visą XIX a. turėjo slėpti. Ji užsimiršo, o gal jos ten niekada ir nebuvo, tačiau žinia apie S. Konarskio kapą šiose kapinėse tvirtai prigijo visoje literatūroje.

Simono Konarskio egzekucijos vietoje įrengta memorialinė lenta minint jo 165-ąsias gimimo metines. Nuotrauka iš V. Girininkienės asmeninio archyvo

Kas jis – emisaras S. Konarskis?

Amžininkai, žandarai, caro valdžios pareigūnai S. Konarskį vadino emisaru. 1839 m. vasario 26 (14) d. viešai išplatintame skelbime buvo rašoma: „Šiuo skelbimu policija praneša, kad užsienio emisaras, Valstybės nusikaltėlis Simonas Konarskis už maištingą pasikėsinimą į Vyriausybę Karo teismo nuosprendžiu nuteistas mirties bausme, kuri bus įvykdyta rytoj, vasario 15 dieną 10 valandą 30 minučių po vidurnakčio, už Poguliankos užkardos.“ Tik vėliau S. Konarskis buvo įvardijamas sukilimo dalyviu, o sovietiniais laikais – politiniu veikėju ar revoliucionieriumi. Tačiau šios sąvokos ne visai tikslios. Dapkiškėse (Alytaus r.) gimęs S. Konarskis baigė Seinų pagrindinę ir Lomžos karo mokyklas, sekdamas savo giminės tradicijomis (senelis –­ LDK kariuomenės infanterijos generolas-adjutantas, tėvas – Kauno kavalerijos divizijos leitenantas, Tado Kosciuškos sukilimo dalyvis) 1826 m. įstojo į Lenkijos Karalystės pirmą šaulių savanorių pulką, kuris, prasidėjus sukilimui, perėjo į sukilėlių pusę. Su Dezyderio Chlapovskio vadovaujamu korpusu Konarskis atvyko į Lietuvą, dalyvavo mūšiuose su caro kariuomene ir gavo karininko laipsnį. Silpstant sukilimui, 1831 m. liepą, D. Chlapovskio korpusas netoli Klaipėdos perėjo Prūsijos sieną. Internuotas Rytų Prūsijoje, išgyvenęs pralaimėjimo kartėlį, kaip ir daugelis sukilėlių S. Konarskis ryžosi emigruoti į Prancūziją, kur matė geriausias sąlygas tęsti kovą. Pasimokę iš pralaimėto sukilimo ir naivaus tikėjimo, kad visi vilniečiai skuos į Panerių kalvas padėti sukilėliams (deja, skuodė tik Vilniaus universiteto studentėliai), lenkų demokratai nusprendė, kad sukilimui (tuomet manyta, kad vienintelis kelias išsikovoti laisvę yra ginkluota kova) visų pirma reikia parengti liaudį. Šiai misijai įgyvendinti nutarta siųsti į Lietuvą, Ukrainą, Baltarusiją emisarus, t. y. parengtus atsidavusius talentingus žmones, kurie gebėtų savo žodžiu rengti žmones būsimai kovai. Emisarai turėjo steigti demokratinius būrelius, ieškoti asmenų, galinčių jiems vadovauti. Emigracijoje paplitusios mesianizmo idėjos turėjo įtakos S. Konarskio pažiūroms ir jis sukūrė savo konspiracinės veiklos programą, kurią sudarė pirmiausia „moralinė kova“, vėliau ir partizaninis išsivaduojamasis karas. Į „moralinės kovos“ veiklą buvo stengtasi įtraukti ir moteris. Atsišaukimuose jos buvo raginamos prižiūrėti kaimo vaikus, bendrauti su paprastais žmonėmis ir juos šviesti. Parašytuose „Lenkų piliečio įsipareigojimuose“ S. Konarskis skatino atsigręžti į valstiečius, kurie yra „pagrindinė tautos jėga“, matyti juose „mums lygų žmogų, būsimos Tėvynės sūnų“. Siekė šlėktas įtikinti, kad tik pakeitus požiūrį, suteikus valstiečiams teisių ir žemės, galima sėkminga sukilimo baigtis. Skatino kaupti ginklus, rinkti topografinius duomenis. Buvo apgalvota ir išdėstyta partizaninio karo strategija ir taktika. Į kariuomenės būrius turėjo įsitraukti ne tik valstiečiai, bet ir smulkioji šlėkta, amatininkai, inteligentija, o ypač jaunimas. Emigracijoje susipažinęs su daugeliu iškilių politinių veikėjų ir mąstytojų, paskatintas Paryžiuje gyvenusio buvusio Vilniaus universiteto profesoriaus Joachimo Lelevelio, Krokuvoje 1835 m. jis įkūrė „Lenkų tautos sandraugą“, į kurią vėliau įsijungė daugelis Šiaurės Vakarų krašte veikusių organizacijų.

Be abejo, S. Konarskis yra vienas garsiausių, o gal ir pats garsiausias visų laikų emisaras, dabar sakytume, ir diplomatas, sugebėjęs per kelerius metus išjudinti visą Rusijos europinės dalies visuomenę. Po jo mirties kūrėsi naujos organizacijos, labai aktyvūs buvo Vilniaus medicinos-chirurgijos akademijos studentai. Prasidėjo didžiuliai medikų persekiojimai ir kratos, prisidėję prie šios Akademijos uždarymo 1842-aisiais. Su S. Konarskio vardu susijusios daugelio garsių žmonių šeimų biografijos. Viena jų – Simono Daukanto. Bet apie tai kitą kartą.