Vida Girininkienė. Rasų kapinės, Juozas Lukoševičius ir „uodegos“

Rasų „uodegos“

J. Lukoševičiaus kapas Rasų kapinėse. 2017 m. Antano Grinčelaičio nuotrauka

1972 m., po istoriko Jurgio Ordos mirties, tapau pagrindine lietuvių vadove po Rasų kapines. Istorikas Juozas Maceika daug vaikščioti jau neįstengė, Vladas Drėma buvo „pamilęs“ Bernardinų kapines, kiti jomis nesidomėjo. Sovietmečiu Vilniaus turizmo-ekskursijų biuras pasivaikščiojimų po kapines, o juolab Rasas, neorganizavo. Turėjau gido pažymėjimą, po Vilnių vedžiojau vietinius ir svečius, bet į Rasas neužsukdavome. Nestovėjo tuomet prie jų lenkų turistiniai autobusai, nebuvo ir jokios prekybos. Rasos buvo nepageidautinas objektas ir akylai stebimos, ypač prieš Vėlines, Vasario 16-ąją, taip pat ir savaitgaliais. Ir ne mokslo tyrimo objektas, taip sakydavo Istorijos instituto vadovai, kai bandžiau ten patekti. Kaimo kapinaičių tyrimai buvo mokslas, etnografija, o štai Rasos – tai jau ne, nors Lenkijoje ne vienas tuomet gynėsi disertacijas kapinių tyrimo temomis. Reikia pasakyti, kad Rasos anuomet gerai tvarkytos ir prižiūrėtos, nuolat triūsdavo 5–6 darbininkai, buvo švaru, tvarkinga. Žinoma, pasitaikydavo paminklų vagysčių, metalo grobstymo, tačiau medžių nekirto, jie kažkodėl ir nelūždavo. Jos, kaip ir dera, priminė parką. Taigi vaikštinėtojų savaitgaliais netrūkdavo. Kartais pavienių, kartais būreliais. Jomis domėjosi baltarusiai, sutikdavai ir lenkų, gal ir tokias pat nelegalias, kaip ir mano, ekskursijas.

Mane rasdavo telefonu. Pavasario ir rudens dažną savaitgalį vesdavau ekskursijas. Jų dalyviai dažniausiai būdavo jauni žmonės, tad nustebdavo pamatę ir mane jauną, o neretai 3–5 val. užtrukę pasivaikščiojimai būdavo įdomūs ir net linksmi. Sutvarkydavome kokį apleistą kapą, paimdavome prie koplyčios išvežti padėtą tvorelę ir ją kur nors atstatydavome, pakeldavome nukritusius kryžius. Tačiau įsimintiniausios liko „kiaulystės valdžiai“, kaip tuomet sakydavome. Daugelį grupių, jei tik nebūdavo kokių „uodegų“, vesdavau į kalvelę rytinėje kapinių pusėje, už koplyčios. Nuo jos atsiverdavo ne tik gražus vaizdas, bet ir takelis į kapinių slėnį. Nežinau, kada čia įrengti pirmieji laipteliai, bet apie 1972 m. jie buvo padaryti iš antkapinių paminklų likviduotose Naujųjų žydų kapinėse Užupyje. Dažniausiai tai būdavo patys antkapiai, pailgi, siauri, panašių formų. Gulėdavo apversti į kitą pusę, užrašų nesimatydavo. Mano ekskursijų jauniems vyrams būdavo darbo. Nuo kalno viršaus stebėdavome, kaip jie kelia tuos paminklus, apverčia ir deda atgal. Na, kokius 5–6, kartais ir daugiau. Tada visi leisdavomės žemyn, studijuodavome pavardes, ženklus. Po kurio laiko, žiū, jie vėl kaip niekur nieko guli užversti toje pačioje vietoje. Kuo čia dėtas Juozas Lukoševičius, paklausite. O, jis buvo labai reikšminga figūra, vienas iškiliausių Stepono Batoro universiteto profesorių (apie tai kiek vėliau), tačiau tokiose nelegaliose ekskursijose prie jo kapo kalbėdavau ne apie tai. Kaip minėjau, dažnai paskui mus vaikščiodavo „uodegos“. Pamatydavo grupelę žmonių ir tuoj prisistato, mandagiai, iš tolo, lyg ko ieškotų arba domėtųsi. Ypač prie Jono Basanavičiaus kapo. Vieną tokį spalio šeštadienį vedu ekskursiją grupelei iš Kauno. Nepamenu jos pavadinimo, kažkaip siejosi su „Atžalynu“, „Ąžuolynu“ ar panašiai. Einame ramiai pagrindiniu taku, stabtelėdami prie Petrauskų ir kitų lietuvių, J. Basanavičiaus kapo link. Sustojame, kažkas uždega žvakelę, padeda gėlių ir, man dar net nepradėjus kalbėti, sutartinai užtraukia „Tautišką giesmę“. Negarsiai, bet vis dėlto. Matau, mūsų link artinasi jau anksčiau matyti vyriškiai. Kaip visada neskuba, žvalgosi. Žinojau, jei rimtai įkliūsiu, ekskursijos baigsis. Gal dėl išgąsčio iš rankų išslydo rankinė ir triukšmingai atsitrenkė į kapo aptvarą. Grupė nutilo, skubiai ją pakėliau ir labai garsiai pradėjau pasakoti apie J. Basanavičiaus laidotuves. „Uodegos“ prisiartina, suklūsta, greitai baigiu ir sakau, kad dabar aplankysime paties žymiausio šiose kapinėse profesoriaus kapą. Sukame atgal prie Petrauskų, o ten, priešais juos, kitoje tako pusėse, ir yra profesoriaus J. Lukoševičiaus kapas. O čia jau gali pasakoti apie vyresnįjį Lenino brolį Aleksandrą Uljanovą, narodnikus, darbininkus, pasikėsinimus, bombas etc. Dabar, manau, kad niekada neturėjau geresnių klausytojų, kaip ta grupė. Gerą pusvalandį jie buvo tarsi suakmenėję. „Uodegoms“ galop pabodo ir jos nuėjo, tačiau tikros ekskursijos jau ir nebebuvo. Visi buvome kiek sunerimę – girdėjo jie giesmę, ar ne.

„Uodegos“ tąsyk giesmės negirdėjo, tačiau mane vis dėlto nustatė. Po kurio laiko Istorijos archyvo, kur tuomet dirbau, direktorius Domas Butėnas gavo iš atitinkamų valdžios organų užklausimą, ar mano ekskursija buvo susijusi su darbu. Pasitaręs su manimi, jis atsakė, kad ji vyko ne darbo laiku, tačiau susijusi su organizuojama dokumentų pa­roda apie 1905–1907 metų revoliuciją, kad tai buvo grupelė istorijos mėgėjų iš Žemaitijos ir kad jis buvo informuotas. Viskas tuokart baigėsi gerai, tačiau iš tiesų turėjau parengti parodą apie tą revoliuciją, tiksliau sakant, to meto darbininkų demonstracijas ir streikus, žinoma, neminint Didžiojo Vilniaus seimo.

Maištingasis studentas

Šią vasarą Petropavlovsko tvirtovės Trubeckojaus bastione, t. y. kalėjime, ieškau J. Lukoševičiaus. Dabar šioje vietoje muziejus, parengti stendai apie čia kalėjusius asmenis. Atvirose kalinių kamerose geležinės lovos, tokie pat staliukai, naktinės lemputės. Palubėse – maži langeliai, duryse –­ sklendėmis užstumiamos angos valgiui paduoti ir kaliniui stebėti. Vieno ilgo koridoriaus gale pamatau narovolcams skirtą stendą su nuotraukomis. Vienoje jo pusėje – J. Lukoševičius. Jis gimė 1863 m. gruodžio 13 d. Bikiškės dvare Vilniaus apskrityje, mokėsi Vilniaus progimnazijoje ir I Vilniaus berniukų gimnazijoje. 1883 m. rudenį įstojo į Sankt Peterburgo universiteto Fizikos-matematikos fakulteto Gamtos mokslo skyrių. Visur labai gerai mokėsi, universitetas buvo numatęs jį palikti tęsti mokslinį darbą botanikos kabinete. Save laikė lenku iš sulenkėjusių lietuvių giminės. 1886 m. J. Lukoševičius su kurso draugais Piotru Ševyriovu ir A. Uljanovu įkūrė teroristinę „Narod­naja volia“ (narodovolcų) frakciją. Stende rašoma: „Kartu su A. Uljanovu vadovavo organizuojant pasikėsinimą į carą Aleksandrą III, turėjusį įvykti 1887 m. kovo 1 d. Sukonstravo visus sprogstamuosius reikmenis ir užsiėmė jų gamyba. Areštuotas policijai susekus pasikėsinimą. Tardant buvo laikomas Trubeckojaus bastione, per teismą –­ išankstinio kalinimo namuose. Teisme nustatytas jo tikrasis vaidmuo: jis buvo priskirtas ne prie „kurstytojų“, o prie „talkininkų“. Vėliau J. Lukoševičius rašė, kad A. Uljanovas prisiėmė didelę kaltės dalį ir taip išsaugojo jam gyvybę. Buvo nuteistas mirties bausme, ši vėliau pakeista katorga iki gyvos galvos, kurią atliko Šliselburgo tvirtovėje. Per 1905 metų revoliuciją katorga pakeista tremtimi. Prieš išsiuntimą į tremtį buvo atvežtas į Petropavlovsko tvirtovę. Po išlaisvinimo užsiėmė moksline veikla. Mirė Vilniuje.“

Juozo Lukoševičiaus prašymas Sankt Peterburgo universiteto rektoriui laikyti studijų baigiamuosius egzaminus ir išduoti pažymas apie jau išlaikytus dalykus. 1906 m. lapkričio 10 d. Sankt Peterburgo valstybinis istorijos archyvas

A. Uljanovas taip pat didžiulį dėmesį skyrė studijoms. Rašoma, kad dinamitą jis pirko pardavęs trečiame kurse gautą aukso medalį už mokslinį vienos kirminų grupės ištyrimą. Narodovolcai politines laisves manė išsikovosiantys teroru. Pasak istoriko Vytauto Merkio, A. Uljanovo grupė, organizuodama sprogmenų gamybą, palaikė ryšius su tada tame pačiame universitete teisę studijavusiu Juzefo Pilsudskio vyresniuoju broliu Bronislavu. (B. Pilsudskis prisidėjo užmezgant ryšius su Vilniaus Antano Gnatovskio vadovaujamu narodovolcų būreliu. Nuteistas mirties bausme, ši netrukus pakeista 15 metų katorga, kurią atliko Sachaline, ten pradėjęs ir etnografinius tyrimus.) Pats J. Lukoševičius pagamino knygos pavidalo bombų sprogdiklius ir dalį sprogstamosios medžiagos. Atsiminimuose jis rašė: „Bombai užmaskuoti nutariau ją pasidaryti knygos formos. Antikvariate nusipirkau gerą, tvirtai įrištą Grinbergo medicinos žodyną. Knygos lapų paraštes patepiau kleisteriu, padėjau po presu ir išdžiovinau. Po to išpjoviau visą knygos vidurį, palikęs tik lapų kraštus, –­ išėjo lyg dėžutė. (...) Iš plono kartono pagaminau ir į knygą įdėjau dėžutę, kurios dugną priklijavau prie užpakalinio viršelio taip, kad liktų vietos tarp dėžutės šoninių sienelių ir suklijuotų lapų kraštų kubo formos užnuodytų šratų sluoksniui. Į kartoninę dėžutę įdedama skardinė granata, jos viršus uždengiamas ir taip pat trimis varžtais prisukamas prie knygos lapų nuopjovų...“ Reikėjo tik atversti knygą, patraukti puslapius žymintį raištelį ir bomba būtų sprogusi. Kovo 1 d. suėmus A. Uljanovą ir kitus, J. Lukoševičius galėjo pabėgti į užsienį, bet to nepadarė, tikėjosi organizuoti antrą pasikėsinimo grupę. Nespėjo – naktį į kovo 3-iąją buvo suimtas ir uždarytas Petropavlovsko kalėjime. Iki universiteto baigimo buvo likę tik keli mėnesiai. A. Uljanovas kartu su kitais 4 narodovolcais, Sankt Peterburgo universiteto studentais, 1887 m. gegužės 8 d. buvo sušaudytas Šliselburge, Senojo kalėjimo kiemelyje.

Vaikštau ilgu koridoriumi pirmyn ir atgal. Prie narodovolcų stendo prieina ekskursija. Jauna vadovė trumpai apibūdina būrelio veiklą. Apie J. Lukoševičių nė žodžio, ir jau pasisuka nueiti. Užsimirštu, kad esu Piteryje, prieš akis – Rasos, ji nieko nežino, o juk yra rusų kalba išleisti J. Lukoševičiaus atsiminimai, kaipgi taip. Sakau, esu istorikė iš Vilniaus, ten jo kapas, jis buvo garsus profesorius, noriu papasakoti... Grupė pritaria ir vadovė sutinka. Paskui buvo gėda, improvizacija, nereikėjo... Besisukiojant praeina senyvas vyriškis su anūku. Stabteli prie narodovolcų ir sako: „Kokie niekšai, norėjo nuversti carą...“

Šliselburge

Petro I laikais Ladogos ežero saloje įrengtoje Šliselburgo tvirtovėje buvo įkurtas slaptasis kalėjimas neklusniems caro šeimos nariams, kurie kėsinosi į sostą. Jis veikė iki 1870 m. Po caro Aleksandro II nužudymo 1881 m. kovo 1 d. iškilo būtinybė izoliuoti pavojingiausius valdžios priešus. Tais pat metais caras Aleksandras III įsakė statyti modernų kalėjimą, kitaip tariant, – karstą naujiesiems revoliucionieriams, panorusiems gyventi be carų. 1882 m. lapkritį įrengtame Senajame kalėjime buvo laikomi nuteistieji mirties bausme. Šiame kalėjime 1887 m. gegužės 5 d. kaip mirtininkas buvo įkalintas ir J. Lukoševičius. Vėliau jis prisimins: „Liepė nuogai nusirengti ir čia pat vėl kruopščiai ir taip pat šlykščiai, kaip ir Petropavlovske, iškratė. Davė šiurkščius pilkus marškinius ir apatines kelnes su neįsivaizduojama daugybe spalių ir tokias siauras, kad, vos ne vos užsitraukęs, pajutau šimtus susmigusių dyglių. Dar davė kurpes, dviem būgnų tūzais bei spalvotomis raidėmis papuoštą chalatą ir su juodu kryžium kepurę blyną. Po to greitai koridoriumi nuvedė į patį galą, įleido į kamerą (Nr. 9, pačią blogiausią senajame kalėjime) ir greitai užsklendė.“ Tačiau ten jis neužsibuvo, jo malonės prašymas carui buvo patenkintas ir netrukus bausmė buvo pakeista katorga iki gyvos galvos. J. Lukoševičius buvo perkeltas į 1883 m. rugsėjį baigtą statyti naują dviaukštį raudonų plytų pastatą ir jame praleido 18,5 metų. Šio kalėjimo kameros mažai kuo skyrėsi nuo kitų: nedidelės, cementinėmis grindimis, su geležinėmis lovomis, stalu ir suoleliu. Tačiau buvo jau geležinis radiatorius, praustuvė su čiaupu, o kampe – klozetas, į kurį vamzdžiais tekėjo vanduo.

Narodovolcams skirtas stendas Petropavlovsko tvirtovės Trubeckojaus bastione. Kairėje – Juozo Lukoševičiaus nuotrauka ir kaltinimai. Dešinėje – narodovolcai, Sankt Peterburgo universiteto studentai, sušaudyti Šliselburgo Senajame kalėjime 1887 m. gegužės 8 d. V. Girininkienės nuotraukos

Naujajame kalėjime J. Lukoševičiui skirto stendo ar nuotraukos su biografija nėra. Nėra duomenų ir apie 10 metų čia kalintą Liudviką Janavičių. Tačiau yra stendai narodnikams Nikolajui Morozovui (vėliau garsus fizikas ir chemikas, Rusijos MA garbės narys, atsiminimų autorius), Verai Figner, narodovolcui Michailui Novoruskiui, kurie artimai bendravo su J. Lukoševičiumi. Senojo kalėjimo kieme – atminimo lenta lenkams „Šliselburgo kaliniams, kovotojams už laisvę ir nepriklausomybę“. Joje įrašytos J. Lukoševičiaus ir L. Janavičiaus pavardės.
Reikėjo išgyventi visiškoje vienumoje. „Kai mane įvedė į Šliselburgą, po visų išgyvenimų buvau visai be nuotaikos. Iš pradžių neturėjau knygų, nevedė manęs net pasivaikščioti, todėl gilinausi į vieną klausimą – kūnų kubatūrą“, – vėliau prisimins J. Lukoševičius. Tačiau tuo metu padėtis kalėjime buvo geresnė. Kalinių išprotėjimai, savižudybės, beldimai į sienas, šauksmai, bado streikai jau pasiekė aukščiausios valdžios ausis, pagarsėjo užsienio spaudoje. Čia įkalintieji nebuvo pavojingi, niekas iš čia negalėjo pabėgti, be to, Rusija didžiosioms Europos šalims visada siekė atrodyti humaniška. Padėtis labai pakito po Michailo Gračevskio susideginimo 1887 m. spalio 26 d. Senajame kalėjime, apsipylus benzinu. Caro nurodymu sąlygos kaliniams buvo sušvelnintos: matiniai langų stiklai pakeisti permatomais, leista vaikščioti dviese viename kiemelyje (kaliniai tuos kiemelius vadindavo narvais), darbuotis darže. 1887 m. jie pirmą kartą gavo rašomojo popieriaus. Laiškų rašyti artimiesiems nebuvo galima, tad atsirado daugybė dailininkų, poetų ir rašytojų. Esą tik J. Lukoševičius nesusigundė. Po kelerių metų buvo įsteigtos stalių dirbtuvė, knygrišykla, kalvė. Dar vėliau patys kaliniai maisto sąskaita galėjo kalėjimo biblio­tekoje užsisakyti mokslinių knygų ir žurnalų. Tačiau mokslo žmonėms svarbiausias buvo Kilnojamųjų mokymo priemonių muziejus, įkurtas Sankt Peterburge 1894 m. Per kalėjimo gydytojus nuo 1897 m. jis palaikė ryšius su Šliselburgo kaliniais. Muziejus skolino mineralogijos, paleontologijos, geologijos, fizikos, botanikos, zoologijos, geografijos ir kitas kolekcijas. Vėliau kaliniai pagal muziejaus užsakymus vidurinėms ir pradžios mokykloms gamino herbariumus, rišo žurnalus, knygas ir už tai net gaudavo atlygį. Negana to, buvo organizuojamos ir paskaitos. „5-am narve Lukoševičius drauge su Morozovu įtaisė piešiniams pačių pasidirbtą klasės lentą, o klausytojai galėjo būti gretimuose „narvuose“ ir daržuose. Ir taip išėjom mes visą bestuburių zoologiją“, – prisimins V. Figner. Su N. Morozovu ir M. Novoruskiu J. Lukoševičius rinko herbariumams sporinius augalus, nag­rinėjo fauną, augino gėles ir daržoves. „Kai ėjom geologijos kursą, Lukoševičius piešdavo puikius spalvotus žemėlapius, planus bei diagramas“, – pasakos V. Figner. Beje, neturėdamas raudonos spalvos, piešinius jis spalvindavo krauju. Buvo išeitas ir analizinės chemijos kursas. J. Lukoševičius su M. Novoruskiu savo darže buvo įtaisę net fontaną. Ir ne tik tai: „Išrašydamas sėklas, Lukoševičius kentėjusiems dėl stokos tabako rūkoriams kontrabandos keliu, paslėpęs lotynišku pavadinimu Nicotiana, įgabeno tabako sėklų ir paskum išaugino puikios rūšies tabako. Vėliau ir machorkos sėklų prasimanė. Išaugusio tabako lapus nuskynė, sudžiovino ir ėmė rūkyti iš pradžių slaptai, o paskum viešai. Neturėdami degtukų, perėjom visas stadijas, kurias žino žmonija ugnies gavimo istorijoj“, – girs draugą V. Figner. 1896 m. gydytojas Bezrodnovas teigė kalėjime apsilankiusiam vidaus reikalų ministrui, kad rūkymas apsaugo nuo cingos, ir ministras kaliniams leido rūkyti.

Šliselburgo kalėjimas Ladogos ežero saloje. 2017 m.

Šio pasakojimo baigtis netikėta. Kalėjime J. Lukoševičius parašė geologijos srities darbus – savo sumanyto daugiatomio mokslų filosofijos veikalo III („Neorganinis žemės gyvenimas“) ir IV („Biologija“) dalis. Po katorgos jam buvo leista tremtį policijos priežiūroje atlikti tėviškėje. 1906 m. pabaigoje jis grįžo į sostinę ir baigė universitetą. O toliau stebinanti mokslinė karjera. 1907 m. Sankt Peterburgo Piotro Lesgafto aukštuosiuose kursuose J. Lukoševičius jau skaitė bestuburių zoologijos paskaitas, 1908 m. išleido savo stambiausią mokslinį darbą „Neorganinis žemės gyvenimas“. Už šį veikalą Rusų geografų draugija 1909 m. jį apdovanojo P. Semionovo-Tianšanskio sidabro medaliu, o 1912 m. Mokslų akademija paskyrė M. Achmatovo premiją. Dirbo Geologijos komitete. Nuo 1916 m. dėstė geomorfologiją Aukštuosiuose geografijos kursuose, kuriuos 1918 m. pertvarkius į Geografijos institutą, tapo jo profesoriumi ir pirmuoju rektoriumi. Įsteigus Vilniuje Stepono Batoro universitetą 1919 m., jau palaužta sveikata, grįžo į Lietuvą. Nuo 1920 m. šio universiteto Matematikos-gamtos fakulteto profesorius. Įkūrė Fizinės geologijos katedrą, kristalogijos ir mineralogijos kabinetus, prisidėjo prie Mineralogijos katedros steigimo. Ypač vertingi J. Lukoševičiaus paleografiniai žemėlapiai. Jis laikomas pirmuoju Rusijos geologu, kuris paleografiją išskyrė kaip atskirą Žemės pažinimo sritį geologijos ir geografijos sandūroje. Mirė 1928 m. spalio 19 d., keli mėnesiai iki 65-ojo gimtadienio.

Naujasis Šliselburgo kalėjimas, kuriame ilgus dešimtmečius praleisdavo katorgai iki gyvos galvos nuteisti kaliniai, ir vienutė jame. 2017 m.

Atsiminimuose J. Lukoševičius rašė: „Su Šliselburgu susijęs trečdalis mano sąmoningiausio ir, galima sakyti, labiausiai įsimintino, sielą jaudinančio gyvenimo. Čia susipynė didžiausias džiaugsmas ir begalinis sielvartas. Čia gimė pirmoji gili meilė, laimės spinduliu apšvietusi mano sielą ir niūrią aplinką. Čia įsižiebdavo mano mokslinių ieškojimų naujos originalios mintys ir teikdavo džiaugsmo bei malonumo.“

Pirmoji meilė, be abejo, buvo V. Fig­ner, su kuria susirašinėjo visą gyvenimą. Prisimindama savo išėjimą iš kalėjimo 1904 m. rugsėjo 28 d., t. y. po 20 kalinimo metų, ji rašė: „Aš rankioju mažus popierėlius, perskaitau juos, turėdama galvoj, jog skaitau paskutinį kartą ir plėšau į mažus gabalėlius, kad lengviau degtų. (...) Aš juokiuos. – Štai Lukoševičius, mielasis Lukoševičius! Toks didelis ir toks geras, žėrinčiomis vaiko akimis ir tokia smulkutė smulkutė rašysena, kurią aš iš tūkstančio atskiriu. Atmintis – rugsėjo 17; pasveikinimas ir priedų dovana – gražus spalvotas geologinis žemėlapis su fauna ir flora. Va, kitas jo raštelis iš 1902 m. kovo mėn., toks jausmingas, taip aukštai iškėlęs mane. Argi ir jį degint? Mano akyse ašaros.“

Dabar svarstau: gal mano paskaitėlės Rasose prie J. Lukoševičiaus kapo – net ir iš reikalo – nebuvo labai jau nuobodžios...

 

J. Lukoševičiaus asmens byla. Sankt Peterburgo valstybinis istorijos archyvas, f. 14, ap. 3, b. 23390.
V. Girininkienė, A. Paulauskas. „Rasos“. – V., 1988.
J. Lukoševičius. „Atsiminimai ir laiškai“. Sudarė, įvadą ir paaiškinimus parašė V. Merkys. – V., 1982.
V. Figner. „Kai gyvenimo laikrodis sustoja (20 metų Šliselburge)“. – K., 1938.
V. Merkys. „Liudvikas Janavičius“. – V., 1964.