Iš ciklo „Atminties stalčiai“

 

Valdas Ozarinskas. Gintauto Trimako nuotrauka.

 

Valdo Ozarinsko retrospektyva jau atidaryta. Kęstučio Kuizino kvietimu turėjau sakyti vieną atidarymo kalbų. Deja, Eimunto Nekrošiaus mirtis viską pakoregavo. Bet yra esmiškų, šiuo atveju „eimiškų“, paralelių. Sinchroniškai su Ozės reikalais ŠMC’e priešais Filharmoniją atsistojo patriarchas Basanavičius, kurio trakto Palangoje vengiu kaip maro. Tai štai: daktaras žvelgia (ir žengia!) tiesiai į buvusios europietiškiausios Vilniaus kavinės „Pauzė“ vitriną, už kurios, regis, dar taip neseniai stovėjo ir Valdo staliukas. Personalas laikė jį pogrindiniu „lokalo“ šeimininku. Lenkų maldininkai, leisiu pajuokauti, taip pat. Jei patriarchas pakeltų akis dešinėn, jo žvilgsnis atsimuštų į Nekrošiaus senojo buto langus. Kavinėje Eimis dažnai prisėsdavo prie Valdo, kurį vadino dūšios žmogumi. 2014 m. gruodžio 13 dieną Ozė atidarė savo paskutinę parodą Antano Mončio namuose-muziejuje Palangoje: „Tai didžiulės (137 x 300 cm) fotografijos. Šiek tiek socializuotas projektas: juk kiekvienas turime savo filtrą ir savaip žiūrime į gyvenimą. Mano darbai šiuosyk bus beveik juodi, daugumos jų akys – užmerktos. Fotografuodamas naudojau suvirinimo darbams skirtus filtrus. Iš pirmo žvilgsnio šie atvaizdai – juodos dėmės. Bet geriau įsižiūrėjus galima pamatyti, kad toji juoda spalva nėra grynai juoda, ji – su niuansais, menkomis kitų spalvų užuominomis. Ne veltui manoma, kad juodos spalvos gradacijų yra tūkstančiai...“

 

Valdas Ozarinskas. Gintauto Trimako nuotrauka

 

Tą šeštadienio vakarą pajūryje aiškiai suvokiau, kad gyventi jam liko nedaug. Kažkur visai čia pat, ant amžinai žalių, elastingų samanų, mindžikavo kažkokia sukumpusi čigonėlė su dalgiu. Vienintelis gelbėjimosi ratas buvo Eimis – savas žmogus Santarose. Sutarėm, kad jis išveš Valdą ten tą pačią akimirką, kai Valdas leisis išvežamas. Nesileido, nors draugams jau buvo apsiskelbęs, kad atvažiuosiąs Režisierius ir trauktis nebebūsią kur. Eimis prie Valdo studijos durų braižėsi keletą kartų. Paskutinįsyk – kelios valandos prieš Ozės mirtį gruodžio 17 dieną. Pro žaliuzes matė įjungtą kažkurį rusų TV kanalą. Vėliau ilgai stebėjo studiją pro priekinį visureigio stiklą. Išlipęs kumščiu beldė į langą. Pagaliau nuvažiavo. „Be šansų“, – pasakė man telefonu. Nuojauta kužda, kad šiandien būtų atėjęs į atidarymą. O gal ir buvo, tik mes apsimetėm, kad jo nepastebim – kaip visada. Kaip nepastebim ir tų juodos atspalvių – savo nesibaigiančioje pilkumoje.

 

Valdas Ozarinskas. Gintauto Trimako nuotrauka

 

Valdas Ozarinskas. Gintauto Trimako nuotrauka

 

2019–2020

 

Valdo Ozarinsko retrospektyva „Architektas be architektūros?“ ČIA

 

Goda Aksamitauskaitė. Nonkonformisto paradoksai ČIA