Vytautas Landsbergis. Atsitiktiniai spaudos užrašai ir kt.

Ugnės Žilytės piešinys
Ugnės Žilytės piešinys

 

Juozas Girdžius. Kryžkalnio Motinos paminklą susprogdino Šustauskas su draugais V. Lansbergio nurodymu ir apmokėjo už darbą V. Lansbergis.

„Delfi.lt“ skaitytojų nuomonės.
2019-10-07, 11:12:26

/ / /
Žiaurus liūdesys,
kai pagalvoji.

2019-10-14


Prerijų aidai

Avantiūristas ir skalpų medžiotojas, iš prigimties romantikas Džo Siaubsas ypač vertino juodai juodus, net blizgančius kaip Donecko anglis, jaunų indėnių skalpus.
Jo svajonė ir slapta aistra buvo sumedžioti ir nuskalpuoti Minehahą.
Savo ruožtu, gražuolė vadė Minehaha – Juoko Vilnys – ilgo nemigo naktimis mergiškame grizlio kailio guolyje vis regėdavo tą patį stebuklingą sapną: kaip ji nulupa dar gyvo Džo Siaubso skalpą ir gėrisi jo kraujuota kaukole minėdama savo vargšes seseris feminas... Girtuoklį sadistą Motorolą jau buvo sutvarkiusi.
Ir štai kartą...
[Tiek įžangos. Gal grįšiu pratęsti.]

2019-10-14


Antkapėlis su prierašu

[Iš senojo Vilniaus universiteto bajerių.
Kažkur aptikęs cituodavo mano tėvas]
Tu spoczywa Jan parobek.
Pan postavił mu nadgrobek.
[ir prierašas ranka:]
Już nie jesteś jego panem.
Ucałuj go w dupę. Amen.

Koja

Kruvinas mėsgalis su vienu batu.
Tą prisiminsiu keliaudamas pas protėvius, o dabar tik viena mintis per paskutines minutes – pabaigti darbą!
Pabaigti įrašą, nes žurnalistas laiko mikrofoną netoli burnos, ir ji dar kalba. Dar neužtemo sąmonė ir gal gyvybė. Kažkas lyg pasakojęs apie tokį kūno fenomeną: kai skausmas nebepakeliamas, jis dingsta. Mažas tarpelis laiko, kol tu dar esi. Įsiropštęs ar įtemptas į vagoną, nes iš jo kažkas dar sugriebė tave už rankos.
Filmukas vis pralekia ir pralekia kartodamasis, svarbiausioji gyvenimo atkarpa. Bėgimas peronu paskui pajudėjusį traukinį. Į konferenciją Minske, kur turėjęs pasakyti kalbą. Apie branduolinę jėgainę, kuri užmuš Lietuvos gyvybę.
– Kodėl broliai, darote mums tokią kiaulystę, tokią niekšybę? Kuo nusidėjome?
Susidėstę faktai, duomenys, argumentai ir net įtaigios – taip rodės – citatos. „Za vašu i našu svobodu“, o gaida iš ukrainiečių himno: „Za našu svobodu!“ Za peremogu! Juk laisvė ir gamta – tai tas pat. Užnuodija gamtą – užnuodija laisvę.
Jam naiviai, gal fanatiškai atrodė: turiu viską pasakyti, ir vieni išgirdę supras, kiti susijaudins, gal priims rezoliuciją; dalykai dar gali pasikeisti.
Todėl būtina suspėti į traukinį, jau pajudėjusį. Link Minsko! Šiandien atsirask ligi pietų. Rytoj nebebus kam kalbėti. Kodėl amžinai pristinga kelių minučių?!
Taip ir bėgo peronu laikydamas vienoj rankoj tą juodąjį prancūzišką aplankėlį su kalbos apmatais (važiuodamas dar sutvarkys), kitoj rankoj bilietą ar banknotą (nusipirks iš palydovo), trečioj – laikrodį. Traukinys kelios minutės po devynių, niekad neprisimindavo tiksliai kiek. Bet kaip tik yra kelios po devynių. Beveik suspėjo. Šoko ta artimesne koja ant nutolstančio vagono laiptelio, vargšė koja paslydo, ir todėl toks prakeiktas šūdas. Nesėkmė. Bet visa, ką reikia pasakyti, yra aišku; daromas įrašas. Galės ten konferencijoje paleisti – skubėjusio ir žuvusio paskutinį žodį. Gal ir ta aplinkybė pagelbės, kad vis dėlto išgirstų.
Nors šiaip tik juokdavosi. Ir dabar eina peronu būrys bernų pro kruviną mėsgalį – koją su vienu batu – ir juokiasi. Net žvengia! Kaip tie, kurie Breste pastatė Vytauto Pociūno kraujo baloje, jau nunešus kūną, išgerto alaus butelį. Lietuvos karininko atminimui.
Ir nufotografavo, liko fotografija.

2019-10-18


Vanago simfonija

Kai Jonas buvo mažas, mokėsi griežti smuiku.
Močiutei Gražinai akompanuojant, jie gražiai muzikuodavo. Kartais ir mudu su Jonu.
Kai jau nebuvo mažas, jam smuikas tapo per mažas. Jonas nutolo nuo smuiko, bet ne nuo muzikos. Ši ragana jo jau nebepaleido. Jonas girdėjo ir darė muziką savais, naujaisiais būdais.
Nūnai pasirodęs Jono tėvo filmas „Vanago portretas“ patrauklus ir turiningas, apskritai teisingas daug kuo, bet štai muzika. Ji lieka atminty net esmingiau negu pasakojimas ir vaizdai. Muzika veža, tu ją girdi ir girdėsi.
Susimąsčiau, ar iš tos geros kino muzikos galėtų būti parengtas autonomiškas garsų meno veikalas koncertui. Stiprus, ko gero. „Vanago simfonija“.
Galėtų, bet ar bereikia?
Pritinka jai ten skambėti kartu su girių bei žmonijos dramų vaizdais, būti dalimi visumos-visatos, kurios nekausto filharmonijos mūro erdvės.
Gyvenimas didesnis už filharmoniją, net už įrašų dėžutę.
Tegul byloja mums tiesiai – garsais nežinia iš kur.
Dabar jau iš atminties.

2019-11-14

 

Tikrai ne genocidas

Paimkim kokį Rytprūsių kampelį prieš 75 metus.
Vietinių vokiečių pavardės Naujoks, Gudač, Maurušajtis. Daug to karo pabėgėlių, bet ir vietiniai – jau benamiai.
Daugybė griuvėsių, degėsių. Krašte viešpatauja Raudonoji armija.
Pas invalidą tėvą, gal bekojį, atbėga verkdama jaunutė mergaitė.
– Tėveli, jau temsta, jie vėl ateis. Jie trečią sykį nusitemps mane į savo kareivines. Tik rytą leis eiti namo. Tėveli, aš negaliu taip, aš nenoriu gyventi! Nušauk mane, tėveli...
Ir tėvas išsiima paslėptą ginklą ir nušauna savo dukrą.
Jos pačios prašymu.
Joks užkariautojas ar išvaduotojas neįsakė to daryti. Todėl tai priskirtina pačių vokiečių nusikaltimams.
Ir ne genocidas, nes nepatenka į sovietų padiktuotą genocido apibrėžimą.

2019-12-10

 

Sąveikos mįslė ir „istorinė“ simbiozė

Romantizuojama komuna kaip idėja, o štai jos vadų cinizmas ir sadizmas.
Kaip tai derėjo? Dera? Supuvusiuose postmoderno protuose, vis dėlto kaip?
Ogi taip.
Nuo Marato į Kapsuką, Hitlerį, Ježovą. Net Salomėja įsimylėjo Staliną.
Jei norite – riedėjom ir į Pol Potą, Che Guevarą.
Romantizuojama komuna – vardan tariamo „Žmogaus“ didžiąja raide ir tuočės toleruojama, pateisinama tironiškas nužmogėjimas:
Milijonų kirbėjusių žmonelių paniekinimas, išniekinimas ir žudymas.
Tuščia jų.
Artėja pagirios. Antai mažoji Greta jau sukilo.

2019-12-13

Draugai