Agnė Gintalaitė: „Racionaliu protu prieš emocijomis varomą minią nepakovosi“

× Dovilė Dagienė

 

Maždaug tuo metu, kai pasirodė Agnės Gintalaitės fotografijų serija „Grožio reliktai“ („Beauty Remains“), su autore ir jos augintine Pita vieną rytą spontaniškai leidomės į žygį pėsčiomis po Vilniaus pakraščius. Tuomet užtrukome kelias valandas, nepamenu nei apie ką kalbėjom, nei įdomesnių nuotykių. Atmintyje išliko tik pats šio spontaniško veiksmo faktas – neužgniaužtas polėkis leistis į nežinomą kelią. Galbūt todėl Agnė, jos biografija ir kūrybinis kelias man visuomet asocijuojasi su polėkiu. Ir visai nesvarbu, ką ji daro: rašo tekstus, fotografuoja, tapo, iliustruoja knygas ar su šeima kraustosi gyventi į salą.

 

Agnė Gintalaitė: „Racionaliu protu prieš emocijomis varomą minią nepakovosi“
Agnė Gintalaitė. Eglės Rindzevičiūtės nuotrauka

 

Prieš kelerius metus pristatei fotografijų serijas „Be perspektyvos“ ir „Grožio reliktai“. Kaip gimė šios idėjos?

„Beauty Remains“ pavadinimą verčiu „Grožio reliktai“, tačiau tikslesnis semantiškai ir tiksliau paaiškinantis kūrinio idėją yra angliškas pavadinimas. Žodis „remains“ yra ir veiksmažodis „lieka“, ir daiktavardis „likučiai, reliktai, palaikai“. Šio kūrinio gimimo išvakarėse vyko aštrios diskusijos dėl Žaliojo tilto skulptūrų, žmonės nesutiko su kultūros ekspertų tvirtinimais, kad skulptūras verta išsaugoti, nes sąmonėje negebėjo jų atskirti nuo sovietinės ideologijos ir įžvelgti istorinės bei meninės vertės. Kolonializmo tyrinėtojai yra aprašę, kaip buvusios kolonijos užsiaugina emocingą nacionalistinį identitetą, tampantį ne tik statomąja naujos valstybės jėga, bet ir griaunamąja. O racionaliu protu prieš emocijomis varomą minią nepakovosi. Todėl kūrinyje taip pat panaudojau emocijas – ištrynusi kontekstą ir garažo duris sudėliojusi į harmoningas spalvines gamas priverčiau nustebti, aiktelti ir grožėtis sovietiniais reliktais. Norėjau parodyti, kaip stipriai besikeičiantys kontekstai ir ideologijos veikia žmonių matymą, ir kartu užfiksuoti specifinį, sparčiai nykstantį materialiosios kultūros reiškinį – garažų durų miestelių fenomeną bei įvairias susijusias istorijas, žmonių prisiminimus ir legendas. Dalį jų panaudojau rašydama romaną „Bloga veganė“.

Serija „Be perspektyvos“ atsirado tęsiant sovietinio paveldo temą. Kodėl skulptūras griauname, sovietmečiu suformuotus skverus ardome, o daugiabučių – ne? Juk jie taip pat sklidini įtaką darančios ideologijos. Gyvenamoji erdvė formuoja žmogų, jo charakterį, ugdo arba slopina tokius bruožus kaip iniciatyvumas, kūrybiškumas. Miegamųjų rajonų architektūrinius objektus fotografavau dronu, fragmentiškai ir vaizdus jungiau kompiuteriu siekdama panaikinti perspektyvą. Nuotraukose objektai yra be perspektyvos visomis prasmėmis. Čia, kaip ir „Beauty Remains“ serijoje, svarbi semantika, žodžių žaismas. Kokia šių namų perspektyva? Kokia ateitis? O kas laukia šiuose namuose gyvenančių žmonių? Kuo jų būtis skiriasi nuo sovietinių gyventojų, išskyrus kieme gerokai sunkiau randamą vietą automobiliui? Ar gyvendamas sovietiniame daugiabutyje, kad ir aprengtame renovacijos marškinėliais, nesi labiau sovietinamas nei eidamas pro istorinį monumentą, kurį gali sąmoningai kontempliuoti? Vienas iš serijos darbų – šviečiančių langų dėlionė, pats namas tik numanomas, jis visiška tamsa. Kėlėme droną naktį slapta, bijodami, kad kas nors neiškviestų policijos, nors tuo metu drono pilotavimo reglamento Lietuvoje dar nebuvo. Be proto norėjau pažvelgti į žmonių gyvenimus aukštutiniuose daugiabučių butuose. Sunku pasakyti, ką tikėjausi išvysti. Seksą? Vakarėlius? Žmogžudystes? O mačiau tik skirtingų dydžių televizorius ir prie jų palinkusius siluetus. Tie žmonės, kaip ir aš vaikystėje, tokiame pačiame sovietiniame name dūsta, mėgina savo sąmonę išskraidinti kažkur kitur, kuo toliau.

 

Agnė Gintalaitė: „Racionaliu protu prieš emocijomis varomą minią nepakovosi“

 

Koks Vilnius tavo ankstyvuose prisiminimuose?

Gyvenome Viršuliškėse, sovietiniame penkiaaukštyje, tačiau namie tik miegodavome. Visai mažytė kartu su mama, o vėliau, nuo kokių 10-ies, ir viena, sėsdavau į troleibusą ir beveik kasdien važiuodavau į miestą. Miestas man buvo ne Viršuliškės, o Senamiestis, jo viešosios erdvės. Miškais apaugusio Gedimino kalno slaptavietės, Vilnelės pakrantės su bebrų užtvankomis, Dominikonų bažnyčios rūsiai, kuriuose buvo galima apžiūrėti nuo maro mirusiųjų kaulų, Užupio kiemų labirintai, „Žalgirio“ stadionas, į kurį buvo galima įlįsti... Mano ankstyvuosiuose prisiminimuose Vilnius yra mišku apaugęs senovinis miestas, muziejus, lunaparkas, kuriame norisi tiesiog būti, vaikščioti, kuriame tiesiog susitinki žmonių ir su jais kalbiesi. Mano mamos kolegos menininkai kažin kaip turėjo kūrybai skirtas erdves, dirbtuves beveik visame Senamiestyje, nuolat eidavome į svečius, gerdavome arbatą, apžiūrinėdavome meno kūrinius. Laikas atrodė begalinis. Vilnius atrodė begalinis. 

 

Agnė Gintalaitė: „Racionaliu protu prieš emocijomis varomą minią nepakovosi“

 

Kaip Vilnius atrodo šiandien?

Apie 2015-uosius buvau aktyvistė, tekstais kovojau už žalių zonų, senų skulptūrų ir viešųjų pastatų bei kitų miesto erdvių išsaugojimą. Žaliojo tilto skulptūros buvo kaip ir galutinis taškas – su Rimu (Rimas Valeikis, dailininkas, iliustratorius ir A. Gintalaitės vyras, – red. past.) sutarėme: jei jas nukels, iš Vilniaus emigruosime. Tuo metu jaučiau tiesiog fizinį skausmą matydama niokojamas viešąsias erdves, dygstančius kičinius daugiaaukščius, kertamus medžius. Supratau, kad nieko padaryti negaliu, o stebėti šios agonijos nepajėgiu.

Šį pavasarį po pusės metų klajonių ėjau Rotušės aikšte žemyn, Pilies gatvės link ir spoksojau į skubančius, pernelyg mano tos akimirkos akiai išsipuošusius ir susirūpinusius žmones ir pasijutau lygiai taip, kaip prieš dvi dienas jaučiausi Paryžiuje ar prieš savaitę Sevilijoje: aš visam tam nepriklausau. Nežinau, kur tie žmonės taip skuba, kodėl susirūpinę, nežinau, ką išvysiu už kampo.

Naujos plytelės, trinkelės, atnaujinti fasadai, kičiniai á la senoviniai pastatai ir keistos formos sodinukai man nieko nebeprimena, jokių istorijų, jokių sentimentų, o juk šia gatve beveik kasdien vaikščiojau daugiau nei 30 metų.

Euroremontas miesto nepapuošia, kaip instagramo filtrai nepagražina senstančio žmogaus, tik liudija vidines problemas. Klausiausi per radiją interviu su mokslininke, kuri pasakojo, kad Vilnius, matyt, greitai praras UNESCO paveldo statusą, nes pagal naują detalųjį planą ribojimų praktiškai nelieka, o nauji, aukštesni, didesni pastatai ne tik naikina skverus, žaliąsias zonas, bet ir griauna nusistovėjusias erdves, keičia miesto peizažo proporcijas. Atrodo, Vilnius tampa vis mažiau draugiškas lėtam vaikščiotojui, bet vis dar patrauklus jaunimui, kuriam dar netrūksta jėgų ir parako dalyvauti žiurkių lenktynėse. Buvę prabangūs butai per sezoną tampa pelėsių saugyklomis su vaizdu į sieną. Džiaugiesi miesto panorama pro langą? Šast tau priešais daugiabutį, daugiaaukštį, o jei nori to paties vaizdo, teks keisti turimą butą į brangesnį, kitame aukšte, naujame pastate. 

Kartais atrodo, jog mano mylimo Vilniaus nebėra, o šį miestą užvaldė iš kaimo (mentaline to žodžio prasme) atsikraustę nepasotinamo apetito ir prasto išsilavinimo hipsteriai, nepajėgūs atskirti kultūros paveldo nuo bevertės butaforijos. Belieka palinkėti, kad po lietaus sukylantys, į kanalizacijos vamzdžius nebeįsitenkantys tūkstančių senamiestyje apsigyvenusių naujųjų vilniečių š... trinkelių nesugadintų. Bet neatmetu galimybės, kad esu pernelyg emociška, prisirišusi prie jaunystės miesto peizažo ir atmosferos, galbūt turėčiau žiūrėti objektyviau, pamatyti platesnę perspektyvą. Juk yra ir gerų dalykų, pavyzdžiui, MO muziejaus atsiradimas. Deja, daugiau nieko gero nepamenu, reiktų pasikalbėti su sūnumi, jis, grįžęs po studijų Olandijoje, negali atsidžiaugti Vilniumi.

 

Agnė Gintalaitė: „Racionaliu protu prieš emocijomis varomą minią nepakovosi“
Agnė Gintalaitė. Iš ciklo „Grožio reliktai“

 

Prieš kelerius metus kartu su vyru įsigijote namus saloje, kurioje praleidžiate daug laiko. Kokią įtaką kūrybai turi geografinė vieta? Ką tai reiškia jums, kaip menininkams?

Labai daug reiškia, kiekvieną aspektą narstant po kaulelį ir knygą galima sukurpti. Kai matai kalnus temstant, tuomet ne teoriškai, o praktiškai suvoki, kas yra spalvinė perspektyva. Kai matai, ką lavos upės karštis, vanduo ir vėjas nulipdė iš smėlio, supranti, kad Antoni Gaudí iš gamtos ne tik sėmėsi įkvėpimo, bet tiesiog ją kopijavo. Kelionėse suvoki: garsieji meno kūriniai sukurti tokie ne tiek dėl menininkų fantazijos, kiek dėl pasaulio, kurį tie menininkai matė. Įdomu tai pastebėti, suprasti, išdiskutuoti.

Tai, ką kuriu būdama čia, labai skiriasi nuo to, ką dariau Lietuvoje. Įdomu, kad gyvenant svetur lietuviškumai ima lįsti, kibti prie identiteto labiau nei būnant pačioje Lietuvoje, bet reiškiasi jie kitaip. Žodžiais sunku paaiškinti. Tarkim, stulbinantys gamtos vaizdai mano akiai nuotraukose atrodo pernelyg ryškūs, vulgarūs. Debesys per spalvingi, vandenynas per mėlynas. Man nepatinka, todėl tykau lietuviškos, įprastos prieblandos, spalvas nuplaunančio lietaus, laukiu, kol atslinks natūralus gamtos fotofiltras kalima – iš Afrikos atpustytų dulkių audra.

 

Agnė Gintalaitė: „Racionaliu protu prieš emocijomis varomą minią nepakovosi“

 

Tavo kūryboje gana aiškiai išreikštas tipologijos metodas, kurį bene nuosekliausiai fotografijoje plėtojo Bernhardas ir Hilla Becheriai. O kas tavo fotografijos mokytojai?

Prisimenu save mažą, su tėčiu užsidariusią sovietinio daugiabučio vonioje, paverstoje fotolabaratorija. Raudona šviesa, pusę kambarėlio užgriozdinantis didintuvas ir burtai ryškalų vonelėje, kai iš skysčio ir šviesos ant popieriaus ima ryškėti žmonių ir objektų sielos.

Mano senelis, pas kurį būdavau paliekama mėnesių mėnesiais, buvo senovinių meno kūrinių kolekcionierius. Jo pomėgis rinkti, rūšiuoti, ieškoti kažko panašaus ir viską tvarkingai sudėlioti tikriausiai man padarė įtaką – daug laiko praleisdavau su seneliu. Tačiau nemėgstu daiktų, esu alergiška dulkėms, todėl kolekcionuoju tik jų atvaizdus.

Paskui, daug vėliau VDA, nors studijavau menotyrą, fotografijos mokiausi kaip pasirinktino dalyko. Burtų – pas Gintautą Trimaką, idėjų perteikimo ir istorijų pasakojimo – iš Alvydo Lukio.

Mokyti nelabai kam leidau. Tikriausiai dėl nekonvencionalios vaikystės turiu bėdų su autoritetais. Augau menininkų šeimoje, bohemiškoje aplinkoje, miegodavau Parodų rūmų (dabar ŠMC) kavinėje, o žaisdavau parodų salėse, tarp meno kūrinių. Menas buvo visas gyvenimas, kalbos sukdavosi tik apie tai. Meno sąvoka, prasmė, kriterijai, skonis, viskas tarsi įgimta, tarsi ankstyvoje vaikystėje palindo po oda ir vėliau visą gyvenimą reikėjo tik pamatyti konkrečius pavyzdžius, išgirsti įžodintas idėjas, kurios niekad neatrodė naujos, viskas tik priminė, ką, rodos, visuomet žinojau.

 

Agnė Gintalaitė: „Racionaliu protu prieš emocijomis varomą minią nepakovosi“

 

Su kokiais išbandymais susiduri šiandien?

Kadangi 15 metų gyvenau kitame kontekste, jaučiuosi atitrūkusi nuo bendruomenės, nors priklausau Fotomenininkų sąjungai, bet man trūksta bendravimo su kitais kūrėjais, bendro minčių lietaus, bendrų koncepcijų, meno projektų. Buvę kursiokai vysto įsisenėjusias veiklas įvairiuose kontekstuose, jie solidūs, stabilūs. O aš jaučiuosi jauna menininkė, noriu ką nors veikti su kitais jaunais menininkais. Nervina, kad jauno menininko savivokoje egzistuoja realaus amžiaus kriterijus. Esu vienišė, trūksta atgalinio ryšio iš kitų kūrėjų, mano vizualinį projektą lydi tekstai, esė, garso įrašai ir kita medžiaga, ji dažnai lieka neeksponuota, nes man atrodo, jog viskas aišku iš paties kūrinio vaizdo. Man reikia, kad kas nors pasakytų, kiek virtuvės reikia parodyti. 

 

Agnė Gintalaitė: „Racionaliu protu prieš emocijomis varomą minią nepakovosi“

 

Kuo fotografija pranašesnė prieš kitas meno sritis? Kokią matai fotografijos ateitį?

Nesu linkusi lyginti meno sričių, gal net atvirkščiai: man patinka kai ribos tarp jų trinasi. Šiuolaikinė fotografija, kaip ir kitos meno rūšys, darosi sau nepakankama, įgyvendindami skirtingas idėjas menininkai renkasi skirtingas medijas, vis toliau nuklysta už tradiciškai suprantamos fotografijos ribos.

Kalbant technologiškai, galbūt šiek tiek prognozuoti galima. Įdomu stebėti, kur juda analoginė fotografija – kaip meno forma, ji stoja greta tokios pat sudėtingos ir archajiškos senovinės grafikos – ofortų, estampų, akmens ir medžio graviūrų. Tarpinė technika – polimeras. Senovinėmis technikomis sukurti šiuolaikiniai darbai yra atskira ir perspektyvi sritis, nes ne kiekvienas kūrėjas sugeba perprasti technikas, jos tampa savotišku kokybės ženklu, viliojančiu fotografijos meno gurmanus. O pačiai kurti man patinka šiuolaikinėmis technologijomis, buitiniais kasdieniais įrenginiais su kameromis, telefonu, kompiuteriu. Tačiau kaip tokiu būdu sukurtą kūrinį paversti muziejaus sienos vertu eksponatu, dar nežinau, eksperimentuoju. Nenoriu skaitmeniniu būdu imituoti analoginio formato, nepatinka dirbtiniai juostos efektai, filtrai, vengiu butaforijos. Nebandau slėpti technikos, o kaip tik ją išryškinti, paversti kūrinio dalimi. Todėl ėmiau eksperimentuoti... su tapyba. Tai, kas fotografijoje yra brokas, tapyboje – „legali“ išraiškos priemonė. Pikseliai, triukšmas, potėpiai.

 

Agnė Gintalaitė: „Racionaliu protu prieš emocijomis varomą minią nepakovosi“

 

Jei šiandien sutiktum save, ką tik studijas meno akademijoje baigusią merginą, ką patartum?

Liepčiau mokytis matematikos ir programavimo, dirbti 3 dienas per savaitę, o visą kitą laiką skirti laisvai ir nepriklausomai kūrybai, kuri neturi įtikti ar patikti nei klientams, nei pirkėjams, nei instituciniams kritikams.

 

Agnė Gintalaitė: „Racionaliu protu prieš emocijomis varomą minią nepakovosi“
Agnė Gintalaitė. Iš ciklo „Be perspektyvos“

 

Gabrielė Žaidytė. Sodas – tai nesibaigiantis performansas ČIA

Draugai