Agnė Kuzmickaitė: „Dažnai įkvėpimu tampa kasdienybėje pasitaikantys objektai“

× Aistė Marija Grajauskaitė

 

Agnė Kuzmickaitė tiek Lietuvoje, tiek užsienyje geriau žinoma kaip mados dizainerė, o ne menotyros mokslų daktarė (o keista, nes tokių kaip ji – vienetai). Nesename videopokalbyje projektui „Dizaino dokumentika – trumpametražiai pasakojimai apie šiuolaikinį lietuvišką dizainą“ mados dizainerė kalbėjo ne tik apie dizainą ir mados sampratą, bet ir apie kultūros politiką, dizaino politikos vystymą. Tęsiant minėtą mudviejų dialogą šįkart pasikalbėjome apie tai, kodėl Agnė pasirinko dizaino kelią, koks jis, kaip kasdienybė susijusi su kūrybiškumu, kodėl mados dizainas Lietuvoje vis dar nesuvokiamas kaip lygiavertė kultūros politikos dalis.

 

Agnė Kuzmickaitė: „Dažnai įkvėpimu tampa kasdienybėje pasitaikantys objektai“
Tomo Juškevičiaus nuotrauka.

 

Kokie didžiausi jūsų pasirinktos profesijos privalumai?

Apie mados dizainą svajojau nuo vaikystės ir dirbti šioje srityje man tiesiog smagu. Jei kalbame apie kitus privalumus, mados dizainas labai plati sfera, apimanti daug įvairių krypčių nuo kūrybos iki gamybos – tai ir kostiumai spektakliams, filmams, reklamoms, fotosesijoms, – tad visada galima pasirinkti tą atšaką, kuri labiau atitinka nuotaiką, polinkį ar kurios tuo metu yra didesnis poreikis.

 

Kokie dalykai įkvepia kuriant bet kokį mados objekto dizainą?

Man patinka ieškoti įkvėpimo pažįstamoje, artimoje aplinkoje. Siekiu, kad įkvėpimas ar inspiruojantis veiksnys būtų pačiai gerai žinomas – tik tokiu atveju galima sukurti ką nors autentiška, kas jaudins aplinkinius ir nebus paviršutiniška. Tad dažnai įkvėpimu tampa kasdienybėje pasitaikantys objektai, pvz.: mano vaiko piešiniai, spalviniai deriniai ar eksperimentai, žaislai ir pan.

 

Kokie įgūdžiai būtini norint tapti sėkmingu mados dizaineriu Lietuvoje?

Didžiausias išbandymas norint tapti sėkmingu dizaineriu yra ne tiek kūrybinis, kaip talentas ar jo stoka, kiek aplinkybė, kad dizaineris turi pats sau susikurti darbo sąlygas. Turėkime omenyje, jog Lietuvoje itin mažai įmonių, kurios ieško ir gali kiekvienais metais įdarbinti naujų mados dizaino absolventų. Vadinasi, kiekvienas dizaineris, norintis dirbti šioje sferoje, darbo vietą turi susikurti pats, o tai ir yra didžiausias išbandymas. Toks tikslas reikalauja ne tik kūrybinio talento, bet ir organizacinių, vadybinių, kitokių sugebėjimų bei įgūdžių. Taip pat mados dizainas labai susijęs su investicijomis – tad kiekvieno dizainerio iššūkis, matyt, ir yra suderinti kūrybinius ir finansinius aspektus, kad būtų sukurta galimybė kūrybai. Ir tai daryti reikia nuolatos. Na, ir, žinoma, visko pagrindas turi būti talentas.

 

Viena priežasčių, kodėl mados ženklas „Agnė Kuzmickaitė“ itin gerai atpažįstamas, – tai pasirinktas strateginis žingsnis – repetatyvaus atpažįstamo simbolio panaudojimas kūryboje. Ar nekyla noras jį keisti? Galbūt ateis (o gal ir jau atėjo) laikas, kai kūryba tiesiog išaugs „drugelių sparnus“?

Šis „strateginis žingsnis“ susiformavo pamažu, jis nebuvo iš anksto apgalvotas. Bet pastebėjau, kad tai pasiteisino ir atrodo, jog kūrybos braižo atpažįstamumas yra viena iš sėkmingo dizainerio sąlygų. Kita vertus, ne visa mano kūryba yra paženklinta drugelių, pvz.: priešpaskutinė kolekcija, sukurta iš perdirbtų padėvėtų drabužių, buvo visiškai be jų. Drugeliai Lietuvoje labai siejami su mano prekių ženklu ir jų nebuvimas kolekciją padaro tarsi ne tokią autentišką. Žmonėms būtent drugeliai ir patinka, man jie taip pat patinka, tad keisti jų neketinu, tačiau kolekcijose visada paraleliai egzistuoja ir modeliai be jų. Paradoksalu, bet būtent objektai be drugelių nesulaukia tokių reak­cijų kaip su jais. Galbūt drugeliai yra jau pernelyg atpažįstami ir bet koks naujas simbolis bus neatpažįstamas, turės iš naujo susirasti gerbėjus – tokie procesai užtrunka. Jei paminėsime bet kokį žinomą užsienio prekių ženklą, kiekvienas jų turi savo atpažįstamą detalę ar logotipą, nekintantį dešimtmečiais, – tiek gatvės mados ženk­lai – „Adidas“, „Nike“, „Converse“, tiek ir aukštosios mados ženklai – „Chanel“, „Dior“... Atpažįstamumas yra būtinybė. Kita vertus, tai tik ženklas, kuris manęs neriboja dirbti su gaminio konstrukcija ar forma, faktūra, padeda tik atkreipti dėmesį.

 

Agnė Kuzmickaitė: „Dažnai įkvėpimu tampa kasdienybėje pasitaikantys objektai“
Audinio fragmentas iš Agnės Kuzmickaitės naujausios kolekcijos, pristatytos 2021 m. Londono mados savaitėje.

 

Jūsų apgintos menotyros krypties disertacijos tema – „Kasdienybė, kaip kūrybos inspiracija“. Kokie kasdienybės veiksniai suteikia galimybę sukurti kažką originalaus? Ką įdomaus atradote rašydama disertaciją?

Tokią temą pasufleravo mano pačios kūrybinės strategijos, sutampančios, kaip pastebėjau, su pasaulio mados scenoje vykstančiais procesais, kurių pirmame plane atsiduria būtent kasdienybės elementai. Jie dažnai tampa mados dizainerio svarbiausia kūrybine inspiracija. Be to, būtent kasdienė apranga jau kurį laiką dominuoja daugelio garsiausių prekių ženklų (pvz.: „Balenciaga“, „Acne“, „Saint Laurent“) asortimente – marškinėliai, džemperiai su užrašais tampa pagrindinėmis prekėmis. Tad kasdienybė yra inspiracija, taip pat ji daro įtaką ir pačiam kūriniui, t. y. jis tampa daug kasdieniškesnis ir paprastesnis. Kasdienybės ir inspiracijos tema man buvo aktuali, nes supratau, kad sukūrus šeimą ir turint vaiką didelė dalis laiko pranyksta buityje, todėl reikia išsikovoti laiko kūrybai. Nusprendžiau ne kovoti su kasdiene buitimi, o pasielgti atvirkščiai – paversti ją tyrimo objektu bei inspiracija. Juo labiau kad pastebėjau panašių dėsningumų ir platesnėje dizaino scenoje. Disertacija leido plačiau tyrinėti priežastis ir procesus, sudariusius sąlygas kasdienybės temai tapti svarbiai dabartiniame meniniame kontekste.

 

Kaip suvokiamas mados dizainas Lietuvoje? Dažnai išgirsi klišę, jog mados dizaineris yra paviršutiniška asmenybė, pernelyg mėgstanti glamūrą, nesidominti pasaulinėmis problemomis ir susifokusavusi tik į save... 

Mados dizainu Lietuvoje labiau domimasi kaip populiariosios kultūros dalimi arba kaip jau įsitvirtinusios meno krypties dalimi, pvz., teatro ar operos. Tai, kad mados dizaineris ir pati mada patenka į populiariosios kultūros lauką – nuotraukos glianciniuose žurnaluose, įžymybės, vilkinčios vieną ar kitą drabužį ir pan., – kai kuriems „rimtosios kultūros“ atstovams gali atrodyti nerimtai ir paviršutiniškai, nors asmeniškai nebuvau su tuo susidūrusi. Džiaugiuosi galimybe bendradarbiauti su garsiausiais teatro žmonėmis kurdama kostiumus spektakliams. Kita vertus, nemanau, kad mada visada turi būti traktuojama labai rimtai – juk ji yra savotiškas žaidimas. Vis dėlto teiginys, jog mada yra atitrūkusi nuo didžiųjų pasaulio problemų, nėra teisingas. Viena mados ypatybių ir yra, kad ji atspindi savo laikotarpį, o tai jau savaime verčia domėtis tuo, kas vyksta aplinkui. Kitu atveju ji tiesiog prarastų aktualumą.

 

Tai, jog mada yra begalę dėmesio pritraukianti ir pinigų generuojanti sritis, aišku kone visiems, tačiau tai ne dabartinės Lietuvos scenarijus... Ko trūksta šiandienėje kultūros politikoje, kad valstybė galėtų save reprezentuoti per mados dizainą?

Sutinku, mada generuoja daug dėmesio, bet kiek ji generuos pinigų – jau priklauso nuo prekių ženklo sėk­mės. Tai nevyksta savaime, mados dizainas reikalauja daug išlaidų, o koks bus pelnas – visada paslaptis. Be to, pelnas nebūtinai gaunamas iš karto, tiesiogiai. Kai kurie prekių ženklai yra net nuostolingi, tiesiog funkcionuoja kaip didelio koncerno, generuojančio pelną kitose sferose, dalis.

Didesnę Lietuvos mados dizaino sklaidą labai paskatintų užtikrintas kultūros projektų tęstinumas. Jis yra gyvybiškai būtinas norint nuolat reprezentuoti šalį svarbiausiose pasaulio mados savaitėse. Pavyzdys meno pasaulyje galėtų būti Lietuvos dalyvavimas Venecijos bienalėje.

 

Ar lietuviškas mados dizainas unikalus, išsiskiria Europos kontekste?

Kol kas, deja, nemanau, bet šia kryptimi dirbama. Šioje labai konkurencingoje rinkoje esame gana nauji žaidėjai. Kryptingas darbas ir bent minimalus valstybės palaikymas padėtų susiformuoti braižui ar unikalumui, nes tam reikia begalės laiko. Dabar viskas dažniausiai vyksta tik kiekvieno dizainerio iniciatyva. Pavyzdžiui, visos garsiausios mados savaitės – Paryžiaus, Londono, Milano – pirmiausiai skirtos pristatyti būtent tos šalies dizaineriams. Tarp patekimo prioritetų ir sąlygų labai svarbus faktorius, kurioje šalyje kaip verslo vienetas ar juridinis asmuo yra registruotas prekių ženklas, tad jau vien dizainerio iš kitos šalies patekimas į tokią mados savaitę – iššūkis, o galimybė ten nuolat pristatinėti kolekcijas reikalauja dar daugiau pastangų ir finansinių resursų. Pastaruoju metu bendradarbiauju su Britų mados taryba, kuri mane yra įtraukusi į savo dizainerių sąrašą.

Nuolat gaunu informaciją, kokius sprendimus dėl paramos, skirtos mados dizaino prekių ženklams, priima Didžiosios Britanijos vyriausybė, ataskaitas, kiek ir kokių mokesčių sumokėjo mados dizaino sektorius, o kiekvienais metai geriausius britų dizainerius apdovanoja pati karalienė. Tai rodo rimtą politikų požiūrį į šią sferą. Lietuva pasaulio mados žemėlapyje labiau žinoma tik dėl gamybos galimybių – daugelio pasaulinių prekių ženklų produkcija gaminama Lietuvoje.

 

Dizaino dokumentika. Mados dizainas ČIA

Draugai