Dalios Truskaitės vardas dažniausiai siejamas su efemeriškais nepaprastai gražaus stiklo kūriniais, apsimetančiais popieriumi ar plonu audinu ir įsimenančiais dėl švarios minimalistinės formos bei atlikimo meistrystės. Vienas tokių, rodytas LDS kvadrienalėje, – kūrinys „Neprisimenu“ (2023, matintas stiklas, popierius). Šiais metais Japonijoje, tarptautinėje stiklo parodoje garsiajame Tojamos stiklo meno muziejuje, jis atnešė menininkei aukso apdovanojimą. ​„Darbas sudarytas iš dviejų dalių. Ant lentynėlės rikiuojasi popieriniai lankstiniai (laivelis, lėktuvėlis, vėduoklė „diena-naktis“ ir pakelis saldumynams). Kūrinio aprašyme jie įvardijami kaip paprasti šiaurietiški origamiai, kuriuos vaikystėje lankstydavome savo vaikiškiems žaidimams. Antroji kūrinio dalis – dideli matinio stiklo lakštai, suformuoti taip, lyg turėtų lenkimo žymes ir būtų savotiškos tų popierinių lankstinių išklotinės. Tai darbas apie vaikystę, apie paprastą realybę ir dideles svajones“, – sako D. Truskaitė.

 

Dalia Truskaitė, „20/20“

 

Kitas menininkės projektas, apkeliavęs nemažai tarptautinių parodų ir prestižinių erdvių, – „Uždengti“ (2020). Jis specialiai sukurtas prabangiems Venecijos Loredanų rūmams, kurie lankytoją pribloškia tapytomis lubomis ir sienomis, venecijietiškais veidrodžiais auksiniuose rėmuose bei ištaigingomis teraco grindimis. Venecija pilna istorijos, kultūros, meno ir prabangos. Pasak D. Truskaitės, „žvelgiant šiauriečio akimis, net ima atrodyti, kad vienam miestui visko tiesiog nedovanotinai per daug... Kuo galima nustebinti Veneciją? Niekuo. Joje jau buvo visko su kaupu. Šioje istorijos ir meno vertybių persotintoje erdvėje bandau įterpti pauzę – uždengti mažą gabalėlį praeities“. Todėl ant žemės nugulė menininkės pagaminti į ploną šilko draperiją panašūs matinio stiklo lakštai, sudarydami lyg vėjo atneštą vientisą audinį.

Vėliau kūrinys keliavo į Lenkiją, Baltijos šalių stiklo festivalį „Melting borders“, kur buvo eksponuotas Krupos galerijoje Vroclave. Galiausiai jis parodytas Vilniuje, galerijoje „Kairė-dešinė“. Ši lyg besvorė draperija, kaip ir išlankstytos vėduoklės („Atidirbę“, 2024) ar užsirietę A4 popieriaus lapeliai („Nepasakyti“, 2017), ArtVilnius meno mugėje atnešę autorei geriausios instaliacijos apdovanojimą, nėra vien tik nepaprastai gražus stiklas. Menininkės kūryba yra nuolatinis konceptualus dialogas su erdvėmis, kurį ji mezga ne vien stiklo kūriniais.

Su D. Truskaite arčiau susipažinau 2018 m. gana juokingomis aplinkybėmis. Pamėnkalnio galerijoje tuo metu buvo rodomas jos kūrinys „Vieta“. Ši ekspozicinė erdvė yra patogioje kryžkelėje šalia dailės prekių parduotuvės ir poliklinikų, nuo čia prasideda Senamiestis, tad parodoje atsidūriau neplanuotai, tiesiog bėgdama pro šalį užsukau pagauta impulso. Tai, ką išvydau, sunku pavadinti ne tik paroda, bet ir instaliacija, – parodinėje erdvėje, kur dominuoja šešios masyvios kolonos, D. Truskaitė tiesiog sukūrė dar keletą jų, lygiai tokių pačių.

„Eksponuojami ne dailės kūriniai, bet pati vieta, atsisakant meno kaip grožio objekto ar prekės sampratos. Griežtą kolonų ritmą parodoje palydi minimalistinis garso takelis“, – buvo rašoma parodos anotacijoje. Pasikalbėjusi su ten vaikštančia labai matyta moterimi (negali gi išsiduoti, kad nepameni pavardės), nustebau, kad ji ir yra autorė, nes buvau įsitikinusi, kad šis kūrinys yra kokio jauno ar jaunos konceptualios menininkės projektas. Pasak autorės, tokia kūrinio forma atsirado iš komplikuoto santykio su vieta: „Daugelis galerijų yra tokios, kuriose įsiveli į nesibaigiančias klampias diskusijas – ginčus su erdve. Šį kartą mano diskusija baigėsi taip. Visišku fiasko. Nepavyko įsprausti jokio kūrinio. Neatrodė, kad erdvėje trūktų kokio nors meno. Ji jau buvo beveik užpildyta. Neliko nieko kito, kaip baigti ją pildyti.“

Po pokalbio pažintis prasitęsė, kaip dažnai būna, punktyrais – neplanuotais ir tuoj pamirštamais susitikimais, prasilenkimais per renginius, pasilabinimais gatvėje. Galiausiai tai virto įpročiu kartais susiskambinti vakarais, o kalbamės iš esmės apie tą patį – apie erdves. Arba apie kūrinių įkūnijimo vargą. Kartais man atrodo, kad D. Truskaitė kasdien deda į krosnį arba iš jos išima savo stiklus, kabina juos parodose ar nuima, pakuoja ir neša sunkias dėžes.

Tiesa, ji taip pat pasakoja, kaip atkakliai ir sunkiai dirbo, kol projektams, kuriems sukurti naudojamas stiklas, pavyko įsiterpti į šiuolaikinio meno lauką, kaip komiškai, paskutinę naktį, rašė paraišką parodai Japonijoje, kur galiausiai buvo apdovanota. Dauguma mūsų meną kuria ar paraiškas pildo vakarais baigę paskaitas, kitokius darbus, lenkiami nuovargio. D. Truskaitė dėsto Justino Vienožinskio dailės mokykloje, tad meditatyvus, efemeriškas jos kūrinių stiklas gaminamas radus laiko tarp kasdienių rūpesčių – mokinių, augančių vaikų, į amžinybę besigręžiančių tėvų.

Darbų ratas, įsukantis gyvenime ir mintyse, dažnai ne nužudo gabių menininkų kūrybiškumą, o paskatina refleksiją ir naujas idėjas. Geras pavyzdys galėtų būti D. Truskaitės „Investicija“ (2011–2019) – darbas, kurį sudaro dviejų jau beveik suaugusių menininkės sūnų fotografijos ir lydytas vaikiškų tyrelių bei sulčių buteliukų stiklas, suformuotas aukso luitų pavidalu. Visai neseniai Kaune, Meno parko galerijoje, buvo rodomas menininkės projektas „Akimirka“ (2024), kurį galbūt reikėtų laikyti dviejų anksčiau minėtų kūrinių lydiniu. Į salę užsukę nustebę žiūrovai irgi nerasdavo jokio kūrinio, iš pirmo žvilgsnio salė atrodė visai tuščia, kaip ir Pamėnkalnio galerijoje. Tik atidžiau pažiūrėję pastebėdavo langus atkartojančius ypač skaidrius stiklus ant priešingos sienos. Atspindžiai sienų betone ir autorės mamos prisiminimų garso takelis. Nykstančios atminties blyksniai, mūsų šmėkštelėjimai laike.

Atspindžiai, bet jau visai kitokie, pavadinimu „Iš aukščiau“ (2023) buvo eksponuoti „Arkos“ galerijoje vykusioje parodoje „Suiten. Kintančių suvokimų erd­vė“. Menininkė vėl ilgai klausėsi, ką kalba, kaip kvėpuoja palėpėje esanti galerijos salė, kaip šnara pro stoglangius krintanti šviesa. D. Truskaitei pasirodė, kad taip krinta lietus, ant grindų palikdamas iš veidrodžio padarytas balas. Tačiau čia magija tik prasideda. Pritemdyta patalpa, o joje blykčioja lietaus brūkšniai – iš tiesų į veidrodį nutiestos vielos. Iki migrenos atpažįstamos vasaros atostogų, rudens, Kalėdų ir visų kitų iškilmingų progų lietaus čiurkšlės.

Galime ir toliau sekti lietaus šuorus – vielas, kurias menininkė atsineša iš kitų kūrinių, tarkim, iš „20/20“, kur jos virto didžiuliu tinklu, užėmusiu visą „Meno parko“ galerijos Diuseldorfe erdvę, vėliau Krupos galeriją Vroclave ir „Artifex“ patalpas 2023-iaisiais. Žiūrovui lieka nebent pritūpus lįsti po siūbuojančiu kilimu, nes visą salės erdvę iki pat durų užima vielos tinklas, primenantis vandens paviršių ir neleidžiantis net įeiti. Taip, teisingai pastebėjote – ir vėl atspindžiai. Net jei nėra stiklo. O jei jis yra, dažniausiai būna nepanašus į save, virstantis audiniu, popieriumi, cukraus pudros paviršiumi. Virstantis mūsų vaikystės lankstiniais arba daugybe išlankstytų vėduoklių, padengtų „atidirbusiu“ mašinų tepalu. Vėduoklės taip ir vadinasi – „Atidirbę“ (2023).

Mūsų vakarinių telefoninių pokalbių blykstelėjimai, trumpi susitikimai ir minčių tinklai leidžia tik spėlioti, apie ką galvoja menininkė. Neabejotinai ji kalbasi su erdvėmis, kurioms bus skirti kūriniai. Bando papasakoti mums, kad apskritai nėra lengva kalbėti, nėra lengva patylėti, prisiminti, išlaikyti vaikišką tikėjimą atmintimi, kaip sunku auginti vaikus ir kurti meną. Tą liudija ne tik kūrinių pavadinimai, bet ir jų idėjos. Tirpstantys prisiminimai ir kūryba ne visuomet randa vietą ekspozicijų salėse, ne visuomet būna pastebėti žiūrovų. Menininkė aiškiai parodo, kad šnabždesys, atšvaitai, net pauzės tokios pat reikšmingos, o ir labai gražios. Deja, galerijoje neparodyti parodos, neįleisti į erdvę žiūrovų iš tiesų reikalauja nepaprastai daug pastangų ir darbo. Gal todėl D. Truskaitė yra viena iš nedaugelio, su kuria galima ramiai aptarti, ko mes negalėjome, nepadarėme, kas nepavyko ar kam pritrūkome jėgų. Iš šių neiginių jai pavyksta sukurti naujus meno kūrinius.