Apie meno kūrinių eksponavimą parodose.

Paknopstomis, kliūdami už įsipareigojimų ar smegdami nuolat išsiveržiančioje dokumentų lavoje bėgame nesibaigiančių darbų rate, bandydami iššokti iš jo ir apžiūrėti įdomias parodas, apie kurias daugiau kalbama, keliančias klausimus, skatinančias aštresnius nuomonių susikirtimus. Arba skubame žiūrėti mėgstamų autorių kūrinių. Kartais galvoju, ar tai nėra perprodukcija? Bet manau, kad ne, tai – tik labai aktyvus kultūrinis gyvenimas ir arši konkurencija. Tokiomis sąlygomis už dėmesio greitkelio ribų lieka ne tik mažiau kūrybingi ar šiltuose garbės spinduliuose užsnūdę menininkai, bet ir rutina apsikrėtusios galerijos. Kam eiti į parodą, jei žinai, ką rasi? Pakanka fotografijas telefone paskrolinti. Ir savo laiką atiduoti kitam, įdomesniam kultūros įvykiui.

Anksčiau menininkui pakakdavo atvežti savo kūrinius į galeriją ir (priklausomai nuo jų rūšies) sustatyti ar sukabinti toje erdvėje. Nors net sovietmečiu buvo rūpinamasi, kad, tarkim, tapybos darbai, pakabinti parodoje, nekenktų vienas kitam, neužgožtų vienas kito spalvomis ar dydžiu, sudarytų kompoziciją. Dabar parodos (ypač muziejų) konkuruoja išmoninga architektūra, įdomių formų ar medžiagų etiketėmis, aprašais ir ekskursijomis. Ar bus netikėta, jei pasakysiu, kad garsesni Lietuvos menininkai puikiai supranta, jog iš gerai pažįstamos patalpos sukūrę nematytą, naują erdvę, sukuria ir scenografiją „solistams“ – savo meno kūriniams? (Tiksliau, ne meno kūriniams, nes kūrinys yra visa paroda, o atskiri paveikslai ar objektai – tik „tenorai“, „baritonai“ ar „sopranai“; net „dirigentas“ šiuo atveju būtų ne menininko atitikmuo, o tik kūrinio dalis.) Neįmanoma pamiršti Dainiaus Liškevičiaus „Labyrinthus“, įkurdinto viduryje didžiosios ŠMC salės (2014) ar Žilvino Landzbergo „Paslėptos Saulės“ POST galerijoje (2018). Meistriškai ŠMC erdvę buvo įvaldęs ir Donatas Jankauskas-Duonis parodoje „Sekmadienis“ (2013). Beje, gal net dar efektingesnį, sapnišką labirintą neseniai jis sukūrė galerijos „Medūza“ požemiuose (skulptūrų paroda „Metų laikai“). Meno meistrai, ar tai būtų Gediminas ir Nomeda Urbonai, ar „Pakui Hardware“, visuomet atidūs erdvei ir apgalvoja viską iki etikečių bei užuolaidų. Kartais gali neatsiminti atskirų smulkesnių parodos objektų, bet į atmintį įsirėžia kuriama atmosfera, nuotaika.

Tas pats taikytina ir kuratoriams, ypač jiems, nes parodą, sudarytą ne iš vieno autoriaus kūrinių, itin sunku suvaldyti nepasitelkus parodos architektūros ir vienijančio plastinio pasakojimo. Tarkim, trijų menininkių Malle Leis (1940–2017), Maijos Taba­kos (g. 1939) ir Marijos Teresės Rožanskaitės (1933–2007) parodoje „Neįrėmintos: Leis, Tabaka, Rožanskaitė“ (kuratorės Anu Allas, Laima Kreivytė, 2024) sienų spalvos vertos „Oskaro“ už geriausią antraplanį vaidmenį. Prisiminkime ir 2013 m. L. Kreivytės kuruotą T. Rožanskaitės retrospektyvą „Rentgenogramos“ Nacionalinėje dailės galerijoje su didžiule lenkta, persmelkiančios geltonos spalvos siena, tapusia vartais į menininkės pasaulį. Taigi, tapybai taip pat scenografija tinka. Nuostabaus atidumo tiek visumai, tiek detalėms nepristigo parodoje „Liudas Truikys. Menas yra auka Kosmoso lygsvarai“ M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (kuratorės dr. Radvilė Racėnaitė, Rasa Bieliūnaitė, Rasa Ruibienė, 2024). Ypač įspūdingos buvo etiketės, sukurtos lyg vienspalvės teatro programėlės.

Tiesa, pasitaiko, kad norintys sukurti ypatingą įvykį muziejai ir kuratoriai persistengia. Kažkodėl kartais smegenyse užsiblokuoja net pradinukams aiški tiesa, kad kuriant meną (ar parodas) neverta daryti to, ką darė tavo kolega, ypač jei tai – labai madinga strategija. Pastaruoju metu parodų rengėjams galvas susuko kvapai ir parfumerė Laimė Kiškūnė. Jos aromatai puošė Liudo Truikio retrospektyvą, Antano Sutkaus parodą „Saldus (nomenklatūros) gyvenimas“ (2024), kur buvo imituojamas grindų skuduro su chlorke kvapas. Net jauna autorė Ieva Maslinskaitė neatsilaikė ir šių metų balandžio mėnesį veikusioje parodoje „Terpti sausume“ (Vilniaus fotografijos galerija) naudojosi L. Kiškūnės sukurtu pelėsio kvapu. Jei ne tas (ne)kvapnus mados dvelksmas (nieko nusikalstamo, tik tas visą parodos intrigą griaunantis noras „būti kaip visi“), šią parodą būtų galima minėti kaip takią, procesualią, kai darbai sukurti su kolegomis pelėsiais (kaip sakė parodos kuratorė Nunilo Rumbutis, „autorė pakvietė bendradarbiauti grybus“). Be to, menininkė sienas padengė šviesai jautria medžiaga (cianotipijos mišiniu), kuri nuo saulės pamažu keitė spalvą į cianotipijai būdingą ryškiai mėlyną. Parodon pakliuvau jau jai užsidarius, kai dauguma paveikslų buvo nuimti, o ant sienų likę tik šviesiai žalsvi stačiakampiai. Net nežinau, kuri parodos versija (su paveikslais ar be) efektingesnė, bet abiem atvejais veikė magiška entropijos ir pelėsio augimo estetika.

Yra autorių, kurių santykis su erdve kitoks – antagonistinis. Ankstesni Mindaugo Navako kūriniai su aplinka turėjo specifinį, konfliktišką santykį  – pavyzdžiui, daugumos mūsų taip mėgstamas „Kab­lys“ (1994), veikiantis lyg įžūli, o kartu ir linksma prieštara neoklasicistiniam pastatui. Tokie yra ir kiti, neįgyvendinti „Vilniaus sąsiuvinio“ (1981–1985) projektai, kur skulptūrų tūriai prieštarauja ar net tarsi išjuokia architektūrą, veikia lyg chuliganiški maištautojai, stypsantys netinkamiausiose vietose. Menininko „Trys dalykai“, kadaise (2013) įsitaisę legendinėje galerijoje „Malonioji 6“, jau buvo gerokai nuosaikesni, elgėsi taip, tarsi būtų kiek ekstravagantiški, bet nuolatiniai šio medinio namelio gyventojai. Tačiau visai neseniai vykusioje parodoje „Karpis ir drakonas“ galerijoje (AV17) autorius nusprendė su kūrinio eksponavimo erdve nutraukti bet kokius santykius (tiek draugiškus, tiek konfliktiškus), nes atremti kažką į sieną dar nereiškia tą sieną laikyti savarankiška ar bent jau dėmesio verta veikėja. Išnaudoti nereiškia suteikti balsą. Galerijos centre pastatyti porceliano gigantai, skirtingai nei „Keturi nesavarankiški“, čia atrodė net labai savarankiški, bet jie buvo absoliučiai abejingi aplinkai, žvilgsnį nukreipę į save pačius.

 

Donato Jankausko-Duonio paroda „Metų laikai“ galerijoje „Medūza“. Lauryno Skeisgielos nuotr.

 

Po „Karpio ir drakono“ apsilankiusi dar keliose iš eilės parodose galerijoje (AV17), pradėjau matyti ne kūrinius, o baltas sienas. Grindis. Tą pačią ir taip pat organizuotą erdvę. Matyt, tapyba ar skulptūra vis dar įsitikinusios savo pakankamumu, tarsi meno pasaulis suktųsi apie jas. Taip, menas ir šiais laikais gali būti neįvietintas, įžūlus, net arogantiškas, bendraujantis tik su žiūrovu, o ne su aplinka (koks tik nori, svarbu, kad nenuobodus), gali būti net chamiškas, užgožiantis architektūrą, bet kelintą kartą parodose atradusi save įsimylėjusį kūrinį, norom nenorom pradedu galvoti, kodėl jo autoriaus nedomina šios nuostabios erdvės?

Panašiai atrodė ir minėtoje galerijoje šiais metais veikusi Rafalo Piesliako paroda „Mano mažoji apokalipsė“ – abiejų kambarių daugmaž centre pastatyti metalo, šviesos ir pramoninės keramikos objektai. Pernai mačiau šio menininko parodą „Konversija“ Tauragės pilies menėje (Tauragės krašto muziejus „Santaka“), kur iš balto auksuoto porceliano, metalo ir šviestuvų (paprasčiau sakyti – lempų) sukurtos skulptūrinės improvizacijos išryškėjo raudonų plytų skliautų bei tokių pačių grindų fone. Menininko darbai tiek konceptualiai, tiek per plastiką kalbėjosi su pilies istorija, jie pokštavo, komentavo, antrino, suprato vienas kitą iš pusės žodžio. „Rafal Piesliak eksperimentuoja jungdamas skirtingus šviesos šaltinius su įvairiomis skulptūrinėmis medžiagomis ir formomis, tokiu būdu analizuodamas tiek jų tarpusavio, tiek santykį su aplinka. Pasitelkdamas apšvietimą, autorius keitė ir pačios erdvės atmosferą. Objektų skleidžiama šviesa kūrė ryšį su žiūrovu, suteikdama kitokį mus supančios erdvės potyrį“, – sakoma parodos anotacijoje. Galerijoje (AV17) sienos, betono grindys, židinys, net dviejų kambarių sąjunga ar antagonizmas liko už borto, čia menininkas atsisakė keisti erdvės atmosferą, o gaila. Suprantu, kad jam norėjosi dėmesį atkreipti į aprūdijusio metalo „skalbinius“, tačiau baltos sienos niekur nedingo, jas matai, nori to, ar ne.

Tad eidama į Rimanto Milkinto parodą „Atotrūkis“ jau nešiausi didžiulį lūkesčių maišą, kad bent jau šis autorius bendradarbiaus su DVIEM kambariais ir prieškambariu (kurį, nors tai ir paradoksalu, dauguma menininkų kažkodėl išnaudojo išradingiau nei pagrindines ekspozicines erdves). R. Milkinto „laiveliai“ ar peilių ašmenys vienoje iš dviejų ekspozicinių salių įsitaisė taip, kad iš tiesų buvo galima jausti jų menamą čiuožimą per galerijos grindis. Menininkas čia vaikščiojo ant peilio ašmenų, tačiau nenuslydo, kažkokiu būdu įtraukdamas veikti ir erdvę. Deja, kitame kambaryje esantys objektai, nors gražaus metalo ir gerai pagaminti, liko užsidarę savyje ir nekomunikavo su aplinka; skulptūros tiesiog buvo pastatytos patalpoje. Rodos, girdėjai, kaip dūsauja niekam neįdomios betoninės grindys, ką jau kalbėti apie tuščią židinį, kurį daugelis autorių mielai sunaikintų visai. Nuo ekspozicijos panašumo į buvusias net ėmė gelti sąnarius.

Panašų jausmą patyriau po ŠMC rekonstrukcijos atidarytoje Baltijos trienalėje. Įėjus į didžiąją salę, ištiko déjà vu: gerai pažįstama milžiniška erdvė, kurioje kaip smulkūs taškeliai išdėlioti kūriniai. Ne, aš nesiginčiju dėl kūrinių, tik dėl eksponavimo strategijos, nes dar 2017 m.  rodytas Elenos Narbutaitės „Klestėjimas“ ar Lauros Kaminskaitės „Double double“ (2021) taip pat rėmėsi didžiulės salės tuštumu. Be abejo, tokią erdvės jėgą, kokią turi ŠMC architektūra, sunku surasti, bet kiek galima! Gal verta papiktnaudžiauti perpildymu? Nors Augusto Serapino „Kūno kultūros“ objektai lyg ir bando tai daryti, tačiau iš tiesų tik išdidžiai stypso erdvėje, apgaulingai siūlydami savo paslaugas žiūrovui (neliesti, nes naudoti pavojinga, nestabilūs), abejingi sienoms ir erdvei, susirūpinę tik vienu – kaip galima daugiau kartų pasikartoti.

Sakysite, čia vis kalbama apie skulptūrą ar šiuolaikinio meno objektus, nors E. Narbutaitės paroda buvo arčiau grafikos (kopijavimo aparatu daryti atspaudai), bet gal sienos įdomios tapytojams? Manau, klystate, nes jie dažniausiai mielai pareikalautų, kad tos išlaikytų kabančius kūrinius, tačiau tuo pačiu metu ir neegzistuotų. Bandau prisiminti, kuris iš tapytojų galvoja apie sienas. Į galvą ateina Vidas Poškus, jis tai nukloja sienas piešiniais, užrašais ir tapyba nuo grindų iki lubų lyg XIX a. Paryžiaus salone („ArtVilnius“ mugė, 2021), tai eksponuoja kūrinius siaurame koridoriuje ar rūsyje, versdamas tiesiog skaityti piešinį po piešinio siauroje erdvėje kaip nuoseklų pasakojimą. Galima sakyti, kad jubiliejinėje parodoje „Žmogaus kelias“ galerijoje „Tsekh“ menininkas taip pat sėkmingai susitarė su erdve, gal per daug ir nedėdamas pastangų (nes toks eksponavimo būdas jau gerai įvaldytas). Tačiau jei vėlesnė paroda (Vidai, ar girdi?) bus vėl paremta ta pačia strategija, vargu ar tai atrodys kaip nuotykis ir netikėtumas. O kam lankyti parodas, jei tai tampa darbu, pareiga, o ne atvėrimais? (Ne ne, jokio spaudimo, aš tik siūlau.) Dar norėčiau paminėti neseniai „Titanike“ vykusią Ievos Mediodios parodą „Atsiranda ir nutrūksta“, kur erdvės centre ji įkurdino kažką – lyg objektą, lyg instaliaciją, o gal plonais permatomais sluoksniais išskaidytą tapybą, kurios linijos virto siūlais, o iš apačios švietė virpanti vaizdo projekcija. Ir tie siūlai, linijos, tįstančios erdvėje, sujungė paveikslus, grindis, erdvę į vientisą...  tapybą.

 

Vidas Poškus instaliuoja savo parodą „Žmogaus kelias“ Vilniaus galerijoje „Tsekh“. Karolio Gužo nuotr.

 

Suprantama, kad nesurašysiu visų menininkų, kurie sėkmingai įtraukė erdvę į savo naratyvus, dialogus ar diskusijas, nors maga dar paminėti Laimos Oržekauskienės ∫ Ore ∫ tekstilės esė ∫ (2024; gal čia leidžiama palikti menininkės pasirinktus skyrybos ženklus vietoj kabučių?) „Titanike“ ar Aurelijos Mak­nytės „Kunstkamerą“ (2024) Vilniaus paveikslų galerijoje.

Bet kodėl iš viso rašau tokias pradinukams skirtas tiesas? Nes manau, kad didžiulė kultūrinių įvykių konkurencija gimdo naujas formas ir naujus poreikius. Kelia naujus reikalavimus menininkams ir galerijoms, kai tampa matomi tik tie, kurie sukuria įvykį, siūlo, kaip minėjau, diskusiją arba nuotykį. Ką nors, dėl ko verta išplėšti save iš smaksojimo prie kompiuterio ekrano pildant dar vieną paraišką ar paaukoti vakarienę su namiškiais. Vis daugiau kūrinių bent iš dalies galima patirti tiesiog ekrane, tačiau taip gerokai sunkiau pajusti didelės ar mažos erdvės alsavimą, ėjimo per ją procesą, kuris toks kūniškas, kuriantis jungtis su kūrinio forma, dydžiu, eksponavimo vieta; sunku pajusti tamsos tirštumą, teatrinio šviesos srauto vainikuojamus eksponatus ar pro langus tvieskiančią saulę. Žodžiu, laimi parodos, siūlančios Alisos nuotykius.

Sakote, kad naiviai tikiuosi pasakos, kad reikia žiūrėti blaiviau – nėra finansavimo, galerijos neleidžia į sienas kalti vinių, o ketvirtadieniais (arba pirmadieniais, antradieniais ar kitomis dienomis) ekspozicinę erdvę užima senjorai, norintys išmokti piešti ant šilko arba verslininkai su korporaciniais vakarėliais. Tačiau esu tikra, kad tokioje žiaurioje kultūros įvykių konkurencijoje, o paskui ir kovoje prieš užmarštį, laimi tik pasakos. Nesvarbu, ar jų pavadinimas yra „Siksto koplyčia“, „Vandens lelijos“, „Kui Hua Zi (Saulėgrąžų sėklos)“, „Tai, ko nepamename“, ar „Vaikų kambarys“.