Nors 2020 m. gerokai išbalansavo visas svarstykles, vis dėlto buvo ir geroji sėdėjimo namuose pusė. Štai leidyklos, regis, pradėjo leisti tai, kas iš ties įdomu, redaktoriai ėmė skaityti taisytinus tekstus, o literatūros kritikai ir pirkėjai nuoširdžiai skaitė adekvačiai suteikdami laiko kiekvienam žodžiui. Ko gero, liūdniausia leidybos dalis Lietuvoje – meno knygų sekcija. Ji tikrai labiau apleista nei filosofija ar psichologija (o stovi paprastai šalia jų), nors vėlgi universalizuoti nesu linkusi, nes, tarkim, „Lapo“ leidykla pasidarbavo iš peties... Bet dabar ne apie tai, kas geri, o kas veltėdžiai. Dabar apie knygas, kurios buvo išleistos, bet į lietuvių kalbą neišverstos.

 

Fiona MacCarthy. „Gropius: The Man Who Built the Bauhaus“ („Gropius: žmogus, pastatęs bauhauzą“). – Cambridge: The Belknap Press of Harvard University Press., 2019.

Prestižinius britų spaudos apdovanojimų ne kartą pelniusios Fionos MacCarthy paskutinioji (ji mirė 2020 m. pradžioje) knygos apimtis bei asmeniškumas nieko nenustebino. Autorė, parašiusi kelias itin svarbias biografijas (visos apie meno atstovus), paskutiniuosius savo meistrystės taškus sudėjo kalbėdama apie jai be galo svarbią sferą – dizaino istoriją, jo ištakas. 547 p. knygoje išsiskleidžia ištisas autorės visetas, ilgametė darbo patirtis: puiki kalba, lengvai vingiuojantis tekstas, išlaikoma intriga, taip pat išties solidžiai ir adekvačiai pasakojama realybė.

Paskutinysis F. MacCarthy opusas – tai išsami Walterio Gropiaus gyvenimo istorija. Kas įsiminė? 1. Autorė sugebėjo itin tiksliai užčiuopti W. Gropiaus minties plėtotę apie darbuotojų teises į grožio meną (estetiką be funkcijos). Biografė atskleidžia, kaip ši idealistinė mintis grindžia maestro architektūros ir dizaino filosofiją, taip pat amato būtinybę, vaizduotės šaltinį ir technologinę pažangą. O tai, kaip žinome, išaugo į „Bauhaus“, kurį W. Gropius laikė panašiu į viduramžių cechą. 2. Knygoje pateikta itin detalia W. Gropiaus gyvenimo istorija. Įspūdį daro profesionalus autorės tyrimas ir išplėtotas pasakojimas apie menininko ant­rąją žmoną Ise bei jo dukterį Ati ir apie nuolatinę kovą su pirmąja žmona Alma Mahler.

 

 

Pagirtina ir knygos sudarymo strategija: 3 skyriai pavadinti „atskirais gyvenimais“ pagal W. Gropiaus gyvenvietes: Vokietija, Anglija, Amerika. Suprantu, pusės tūkstančio puslapių knyga – talmudas ir kiek­vienas kvestionuotų, ar verta investuoti laiką į tokią skaitymo terapiją, tačiau iškart nuraminsiu, kad knygoje nemažai vizualios medžiagos (fotografijų, faksimilių). Knygą nuoširdžiai rekomenduoju architektūros mylėtojams, biografijų gerbėjams, dramatiškų meilės istorijų mėgėjams, W. Gropiaus sekėjams ir, žinoma, visiems kitiems. Jei patys neskaitysite, nebus nuodėmė, jei nupirksite kitam – knyga puikiai atrodys draugų asmeninėse bibliotekose.

Išversta į lietuvių kalbą: NE | Įvertinimas: 10/10

 

William Feaver. „The Lives of Lucian Freud: The Restless Years, 1922–1968“ („Luciano Freudo gyvenimai. Nerimasties metai, 1922–1968“). – London: Bloomsbury Publishing, 2019.

Britų meno kritikas, istorikas ir kuratorius Williamas Feaveris – labai geras Luciano Freudo draugas, juos sieja 30-ies metų atsitiktinumų ir sąmoningų pasirinkimų istorija. Buvo nustebusių ir net pasipiktinusių, kai spauda, radijas ir socialiniai tinklai ėmė transliuoti, kad garsiojo psichoanalizės pionieriaus anūko bei puikiai žinomo britų dailininko L. Freudo biografija yra ne tik dvitomė (kyla klausimas, ką gi tiek rašyti?), bet dar ir suręsta iš ganėtinai subjektyvaus požiūrio taško. Seksualinis plėšrūnas, įžymybių tapytojas, pašėlęs meno pasaulio senukas – kokių tik epitetų neklijuota šiam dailininkui... Biografija turėtų būti pikantiška ir nenuobodi, ar ne?..

 

 

 

1973 m. pradėtas W. Feaverio interviu su L. Freudu, turėjęs tilpti į vieną garso kasetę, išsivystė į draugystę, per kurią biografijos autorius nebesuskaičiavo įrašytų juostelių ir pokalbiai sukosi jau ne tik apie meną... Šį kartą apžvelgsiu tik pirmąją knygą (antrosios dar neįveikiau), kurioje išsamiai (dievaži, 704 p.), bet ir gana nuobodžiai atskleidžiama dailininko jaunystė ir jos aistringi kalneliai. 5 dėstymo dalys išskaidytos pagal gyventas geografines vietoves leidžia be didesnių sunkumų skrosti per faktus, tačiau dažnas naratyvo repetatyvumas ima erzinti, varginti ir nejučia, net skaitant apie tapytojo seksualinius nuotykius su britų aukštuomenės damomis darosi nuobodu ir prėska.

Erzinantys knygos momentai. 1. Knygos autorius dažnai supina savo interpretacijas su biografijos herojaus atsakymais ir tai kartais supainioja, kas ką pasakė. 2. Jaučiamas susižavėjimas L. Freudu ir ilgainiui tekstą imi skaityti lyg meilės laišką. 3. Pilamas didelis kiekis druskos ant aukštuomenės atstovų išgyvenimų, jie nuvertinami.

Džiugiai nuteikiantys momentai. 1. Knygoje didelė dozė sarkazmo ir humoro – kurioziškai aprašytos istorijos verčia iš koto. 2. Itin atidi ir išsami dailininko biografija, kokios dar nebuvo. 3. Menininko portretas sudarytas pasitelkus psichoanalizę, į jį pažvelgta per socialinę dailės kritikos prizmę, o tai leidžia suvokti menininko vietą laikmetyje.

Išversta į lietuvių kalbą: NE | Įvertinimas: 8/10

 

Toby Ferris. „Short Life in a Strange World: Birth to Death in 42 Panels“ („Trumpas gyvenimas keistame pasaulyje: nuo gimimo iki mirties per 42 pano“). – London: Harper Collins Publishers, 2020.

Prasmės paieška neišvengiama, bet staiga ištinkanti gyvenimo dalis. Vieni ieško viską metę, išsikraustydami prie jūros ar į mišką, antri – atsivertę į naują tikėjimą, treti – susitelkia į vieną tikslą, generuojantį galutinį rezultatą. Būtent taip nutiko ir britui Toby’ui Ferrisui, kai eidamas 42-uosius metus neteko tėvo. Staiga žvelgdamas į flamandų renesanso dailininko Pieterio Bruegelio kūrybą – kupiną gyvenimo ir mirties priešpriešų ir alegorijų – rašytojas pasišovė pamatyti visus jo išlikusius 42 darbus (kitaip – pano, nes viskas tapyta ant medžio), kurie yra 22 galerijose, 19 miestų, 12 šalių ir 2 žemynuose.

 

 

P. Bruegelis mirė 1569 m., tiksli gimimo data nėra žinoma, tačiau manoma, jog apie 1525-uosiuos. Tad garsusis menininkas mirė tik šiek tiek vyresnis nei knygos autorius T. Ferrisas projekto pradžioje (jis pats taip vadina metų kelionę per P. Bruegelio vizualinių istorijų pasaulį). Iš pradžių T. Ferrisą masino dar ir tai, jog tėvas mirė būdamas 84-erių, ir, ko gero, genamas gedulo sūnus viską suvedė į tvarkingą skaitinę simetriją (dalinti, dauginti ir ištraukti skaičių šaknis – ne mano sritis). Tokie statistiniai sutapimai kėlė poreikį senamadiškai leistis ieškoti tiesos, taurumo ir prasmės gyvenime. Autorius knygoje teigė, kad jam nerūpėjo išbaigtumas ar plėtoti naratyvai, nes daug įdomesnis buvo jo paties, kaip meno darbų stebėtojo, išbaigtumo ir pilnatvės jausmas besigėrint P. Brue­gelio darbais.

T. Ferriso rašymo gebėjimas nustebino. Jis renkasi kalbėti ne apie meną, bet jo patirtį ir naratyvą konst­ruoti peraudžiant autobiografinį pasakojimą apie šeimą, gyvenimo liapsusus ir keliones. Tai pavyko, nors kartais gal ir nebe priekaištų. Autorius, pasirinkęs itin asmenišką toną, nebijo pasijuokti iš savęs, praeities nutikimų, o tai sukuria maloniai svajingą skaitymo patirtį. Brėždamas ribas ir tarsi lygindamas savo tėvą su flamandų dailininku bei jų gyvenimo vingius T. Ferrisas pasidavė meno kūrinio patirties fenomenui. Autorius peržengė kūno ribas, išlipo iš kanoninės mąstysenos ir stebėdamas save iš šono užrašė nepaprastą patirtį, kurios pats negalėjo visiškai suprasti. Knygoje gausu pagavių posakių ir neretai suvoki, kad jis tikrai po galerijas turėjo vaikščioti su užrašų knygele, nes taip nebūtų pavykę.

Išversta į lietuvių kalbą: NE | Įvertinimas: 9/10

 

Onno Blom. „Young Rembrandt: A Biography“ („Jaunasis Rembrandtas. Biografija“). – London: Pushkin Press, 2019.

Onno Blomas yra biografas, literatūros kritikas ir Nyderlanduose itin populiaraus dienraščio „De Volkskrant“ apžvalgininkas. Autorius yra išleidęs keletą knygų apie gimtojo Leideno rašytojus ir tapytojus, tad nenuostabu, jog Rembrandtas tapo vienu iš Onno taikinių. Pasididžiavimo vertas faktas – O. Blomas, kaip nenustygstantis tyrinėtojas, itin stengėsi sutikrinti kone visus popieriaus skiautėse likusius faktus, bylojusius apie garsiojo dailininko egzistavimą nuo 1606 m. (arba 1607 m.) iki 1630-ųjų.

 

 

Stilius? Tai plaukiantis pasakojimas apie kelionę laiku. Kalba vaizdinga, tad ir skaitymo malonumas garantuotas, net ir turint omenyje, kad naratyvas perkrautas milžinišku kiekiu įvykių. O. Blomas lyg panardina klasiką į tuometines Leideno gatves, turgus; veda jį į svečius pas tėvų draugus; leidžia stebėti dailininko pokalbius su tėvu pastoriumi. Net jei niekada nebuvote Leidene, pažadu: tikrai pamatysite, pajausite ir suprasite šį miestą perskaitę biografiją.

Minusai? Skaitant pilnametražę knygą apie menininką, kurio gyvenimo pradžia – vien faktų eskizas, neapleidžia jausmas, kad autorius manėsi įsipareigojęs sukonst­ruoti „teisingą“ naratyvą. Knygoje yra skyrius apie 1574 m. Ispanijos pajėgų apgultą Leideną. Bet apgultis įvyko daugiau nei 30 metų prieš menininkui gimstant! Suvokiama, kad Rembrandto protėvius neabejotinai tai paveikė, bet kiek tai turėjo įtakos jo menui, jo konstravimui ir pasaulėvokai? Ir tokių istorijų, nuokrypių yra apstu. Šis O. Blomo darbas ir menininko gyvenimo versija tikrai neperspjauna Svetlanos Alpers knygos „Rembrandt’s enterprise“ („Rembrandto verslas“). Jei vis dėlto „Jaunajam Rembrandtui“ nepavyks reabilituoti Rembrandto, kaip jaunuolio, einančio alternatyviu keliu, ši knyga siūlo intriguojantį žvilgsnį į pirmuosius genijaus žingsnius.

Išversta į lietuvių kalbą: NE | Įvertinimas: 9/10