Dariaus Basčio paroda „Essere o non essere?“ Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje veiks iki gruodžio 31 d.

 

Vygaudo Juozaičio / LNMMB nuotr.

 

Prieš keletą dienų pasiryžau Martyno Mažvydo biblio­tekai grąžinti knygas. Procedūra kelianti stresą, nes buvau skolinga jau seniai, neabejojau sulauksianti priekaištų ir baudos, todėl bibliotekoje visai nejučia pasukau į kitą pusę – prie laiptų, pakilau į viršutinį aukštą, kur lapkričio 4 d. atsidarė Dariaus Basčio paroda „Essere o non essere?“, kuruota Kęstučio Šapokos. Vieni kūriniai visai švieži, kiti jau matyti ankstesnėse parodose. Prisėdau. Į mane nuo sienos iš auksinių rėmų atkakliai spoksojo Pinokiai ir Barbė. Paskrolinau telefone. Iš interneto portalų man atkakliai šypsojosi Pinokiai ir Barbė.

Carlo Collodi savo knygą „Pinokio nuotykiai“ pradeda taip:

 

„Kitados buvo...

– Karalius! – suskubs mano mažieji skaitytojai.“

 

Dabarties pasakojimai irgi prasideda nuo karaliaus, prezidento, ministro pirmininko ar kitaip vadinamo valstybės vadovo. Tačiau kartais vietoj jo pagrindiniu herojumi tampa pliauska.

 

„– Tai kad ne, vaikai, apsirikot. Kitą sykį buvo medgalys.

Ir net ne brangios medienos gabalas – paprasta pliauska, kokiomis žiemą kūrenamos krosnys ar židiniai, kad degdamos prišildytų kambarius.“ (Vertė Audrius Musteikis)

 

Iš tos pliauskos ir buvo išdrožtas Pinokis – piktybiškai neklusnus, įžūlus, melagis medinukas, nelaikantis liežuvio, nuolat įsipainiojantis į apgavikų pinkles ar pats sau susikuriantis bjaurias situacijas. Tačiau Pinokis nesensta. Ir, priešingai nei prezidentas, turi savo nuomonę. Žodžiu, šis personažas net iš apsimestinai klasikinių paveikslų rudos gelmės išdykėliškai baksnoja ilga nosimi į mūsų politines batalijas, ne tik C. Collodi, bet ir D. Basčio valia kažkaip neįtikėtinai tiksliai pataikydamas į skaudulius.

Menininkas yra vienas iš XX a. dešimtojo dešimtmečio lietuvių tarpdisciplininio meno pradininkų. Jis buvo tarp tų, kurie plėtė skulptūros sampratos ribas, tyrė medžiagų galimybes. Tuo metu D. Bastys kūrė didžiulius skulptūrinius objektus – kankles, rašomąjį stalą, fotelį iš maišinės drobės, dalyvavo pirmosiose Soroso šiuolaikinio meno centro (SŠMC) surengtose parodose. „Tarp skulptūros ir objekto – lietuviškai“ (1993), „Duona ir druska“ (1994; abi kuravo Raminta Jurėnaitė). SŠMC Lietuvoje veikė 1993–1998 m. ir finansavo šešias paro­das (penkios eksponuotos Šiuolaikinio meno centre, viena – viešojoje erdvėje), kurios tapo istoriniais meno lauko įvykiais. Milžiniškas D. Basčio meškutis buvo eksponuotas Šiuolaikinio meno centre vykusioje Deimanto Narkevičiaus kuruotoje paro­doje „Negrįžtamai“ (1994). Tačiau dažnai nutinka, kad tam tikra menininko kūrybos linija išsisemia. Taip D. Bastys perėjo prie tapybos. Tiesa, meškutis niekur nepasitraukė, jis sėkmingai išsikraustė į paveikslus (iš drobės ant drobės), o kanklės, kaip komercializuotos tautinės pseudokultūros įvaizdis, transformavosi arba pasipildė daugybe naujų pavidalų (pvz., „Kaukėtojo pasirodymas žmogui su kanklėmis“, 2020). Dar reikia paminėti, kad menininkas dirba teatre. Gal iš ten į jo kūrinius atkeliavo sceninis apšvietimas, užuolaidos ir lyg butaforų nupiešti peizažai. Į marionetę panašus Pinokis čia labai dera.

Niekada nesidomėjau šiuo medinuku, vaikystėje jis nepasiekė mano širdies ar minčių. Nuo melo tįstanti Pinokio nosis net pastaraisiais metais atrodė kaip reliktas. Dabar meluoja vaizdai, itin reikšmingą vietą užima propaganda, bet ji veikia kaip aparatas, o ne personalizuotas žmogus. Vis reikšmingesnis tampa dirbtinis intelektas, jis irgi geba dauginti tiesos neatitinkančius faktus, tačiau taip pat (kol kas?) nėra subjektas. Tad Pinokis visuomet atrodė kiek vintažinis, iš knygų, kurios net mano vaikystėje buvo pageltusios. Barbė irgi apsisupusi nostalgiškos praeities šleifu, jos figūros apimtys ir matmenys liudija kito laikmečio grožio reikalavimus, kartu ir moters vaidmens sampratą – mūsų dienų Barbė tapusi tiesiog memu.

Klasikines formas, kaip nuorodas į tradiciją ir istoriją, D. Bastys išnaudoja savo naratyvams lipdyti. Jau minėtas tamsiai rudas ir žalias koloritas, dramatiška šviesa, senųjų meistrų maniera nutapyti peizažai tarnauja ne tiek siur­realizmo ir romantizmo interpretacijoms, kiek socialinei ir politinei kritikai, išryškina dabarties trūkius ir lūžius. Menininkas tam pasitelkia ir konkrečias žinomų kūrinių citatas. Viena žymiausių – Williamo Shakespeare’o „Būti ar nebūti“, tik italų kalba – tapo parodos pavadinimu. Jis cituoja Silvestro Džiaukšto paveikslą „Šūviai iš miško“ (1972), sukurdamas savo versiją „Šūvis miške“ (2015). Interpretuoja ir Giorgione („Gulintis, pagal Džordžonę“, 2018).

Parodoje galime pamatyti Vincento Dmachausko paveikslą „Kryžiuočiai ruošiasi pulti Punios pilį“ (1837), paverstą į „Priešų tankai rengiasi pulti Gedimino pilį“ (2017). Net tais metais pastarasis paveikslas buvo aktualus, nes agresyvios valstybės grėsmė kabėjo virš Baltijos šalių nuo pat nepriklausomybės atgavimo, tačiau 2022 m., po Rusijos invazijos į Ukrainą, tankų prie Gedimino pilies galimybė gerokai išaugo, paversdama juos įsitvirtinusiu mūsų nerimo vaizdiniu. Ne mažiau aktualus lieka paveikslas „Svetimas“ (2017), vaizduojantis rusišką kailinę kepurę ir primenantis visą ją lydinčių asociacijų grandinę.

D. Bastys su malonumu naudojasi ir belgų menininko René Magritte’o formomis bei triukais, tačiau jis siekia ne tiek „sukeistinti“ tikrovę, kiek išsakyti aiškią socialinę politinę poziciją. Pavyzdžiui, „Cepelininis dangus“ (2025) su magritiškais betono debesimis už lango tampa karo Ukrainoje ir į Lietuvą skriejančių kontrabandinių balionų metafora. Gal net ne metafora. Menininkas įvelka mūsų aktualijas į kiek vintažines, romantizuotas formas, į praeities vaizdinius, taip sukurdamas ironijos persmelktą atstumą. Tokios ironijos, kurią, pasakodamas apie konclagerio realybę, „Dievų miške“ pasitelkia Balys Sruoga.

Į karą ir siaubą sunku žiūrėti tiesiai, tam būtinas tarpininkas. Dažnai – tiesiog pasaka. Todėl D. Basčio tapyboje išlendanti naivioji raiška tampa dar viena svarbia plastine priemone. Jis atpasakoja Raudonkepuraitės ir vilko istoriją („Raudonkepurė“, 2021), kuri mums, suaugusiesiems, turi daugiau reikšmių nei vaikams. Raudonkepuraitės vaizdinys, kaip žinome, turi ir erotinę potekstę. Ne suis-je pas un peu perdu? („Argi aš šiek tiek nepasiklydau?“), – apsimestinai naiviai ir provokuojamai klausia ji D. Basčio paveiksle, o krūmų lapijoje žiba pabaisos akys.

Turint patirties pabaisos ir grėsmės įgyja konkretesnius pavidalus, tarsi išmokstame jas atpažinti, tačiau tai vis tiek neapsaugo – neatsargiai atsigėrę ne iš to žinių šaltinio, bet kada galime pavirsti ne avinėliu, o nusikaltėliu („Stebuklinga bala“, 2020). Turbūt daugelis mūsų ekstremalioje situacijoje, deja, galėtų transformuotis į nusikaltėlius. O D. Bastys primena vis dar populiarų siaubo filmų scenarijų, kai į monstrus transformuojasi lėlės. Jo Barbė ne tik ta, sėdinti klasicistiniame peizaže tuščia galva („Kelionė į Egiptą, arba Tuštuma“, 2020), bet ir kraupus žaislas kruvinomis lūpomis („Barbė“, 2008). Tik sunku suprasti, kodėl, gerai žinodami pasakas apie Pinokį, Raudonkepuraitę ir vilką, neišmokome jų pamokų. Patys visai ne šiek tiek pasiklydome, nepastebėjome, kaip mūsų valstybę pradėjo valdyti pinokiai, kuriems kasdien tįsta nosys nuo melo, o Barbė, neturinti minčių, pamažu transformuojasi į bauginančią būtybę.

Apsigalvojau. Einu bibliotekai grąžinti knygas, nes kur kas maloniau sumokėti baudą, nei galvoti apie mūsų šiandienos pasakojimus, kurių pagrindinis herojus yra pliauska, – į šias aktualijas ir baksnoja D. Basčio tapyba. Tačiau tiek jo („Metamorfozė“, 2022), tiek C. Collodi Pinokis turi galimybę virsti žmogumi, o mūsų valstybės herojai – vargu, nors su ištįsusia nosimi neabejotinai sunku gyventi. Pajuokausite: o kam dabar lengva? Barbei. Kol jos galvoje nėra jokių minčių.