Gintautas Trimakas – mitinis personažas, pinholo meistras, nuobodulio fotografas, analoginės fotografijos paslapčių žinovas.
– Trimakas, žinoma, yra, – atsako Dailės akademijoje paklaustas Ričardas Šileika. – Kur nors tikrai yra.
Ši pavardė nuolat kartojama studentų, pradedančiųjų fotografų ir kolegų. Agnė Narušytė savo knyga „Nuobodulio estetika Lietuvos fotografijoje" atvėrė į užribį nustumtos kartos, kuri šnekamojoje kalboje yra tapusi nuobodulio karta ir kuriai priklauso šis menininkas, kūrybą. R. Šileikos „Nuogirdose", spausdintose „Šiaurės Atėnuose", yra daugybė G. Trimako pasisakymų, tačiau šiam menininkui dabar nuolat rodomas dėmesys keisčiausiu būdu palieka nuošalyje kitus labai svarbius jo kūrinius, projektus, kurie netilpo į nuobodulio temą. Užtenka žvilgtelėti į Fotomenininkų sąjungos tinklalapį, kur pristatomas šis autorius, – ten rasime tik vieną jo projektą („13 išėjimų prie jūros", 1998)!
Kadangi, kaip minėjau, G. Trimakas yra mitinis personažas, manau, galiu tekstą apie jį dėlioti laisvai, per daug nesibaimindama nuklysti, tuo labiau kad ši paro­da „Vartų" galerijos peržiūrų salėje yra lyg tarpinė stotelė didesnei, menininko ruošiamai rugsėjo mėnesiui „Titanike", taigi nuklysti ir nėra kur – viskas yra ankstesnių ieškojimų tąsa ir veda prie naujų projektų su vis kita technine priemone, bet tuo pačiu paieškos lauku. Tačiau šis projektas ypatingas – pirmą kartą G. Trimakas pristato spalvotą fotografiją, anot jo –­ spalvos paiešką: tarsi nerimtai imdamas vis kitą „muilinę": „Turiu tokią priklausomybę, susikaupia begalė fotoaparatų, reikia nors po vieną kartą suteikti šansą jiems pakalbėti", deda ten kokią radęs pigiausią spalvotą juostą ir fotografuoja dangų tokį, kokį tą dieną sutinka, pasikliaudamas aparato automatinio fotografavimo funkcija. Bet dažniausiai ši ir padaro klaidą: net jei dabesų yra, juos panaikina suliedama, o kartais „muilinė" turi iš viso tik vieną režimą. „Visą gyvenimą kovojau su vaizdo atpažinimo džiaugsmu", – tarsi juokaudamas kartoja autorius.
„O jei vis dėlto netyčia išeitų tie debesys?" – klausiu mąstydama apie A. Kunčiaus fotografijas. G. Trimakas juokiasi ir primena, kad net išryškintoje juostoje dar vyksta skaitmenizavimo procesas. „Ir skenerio nustatymų nekoreguoju, – atsako jis, – tad čia irgi klaidos neišvengiamos, bet debesys ten kur nors, žinoma, yra." Suprantama, čia jie tikrai nėra pagrindinis objektas, šis projektas tarsi dar vienos menininko „Pauzės", kai fotografija tampa išvalyta nuo bet kokio vaizdo, o pagrindinė ir nuolatinė G. Trimako tema, diktuojanti jo vizualios raiškos ieškojimus, yra pati fotografija, jos ribų, kalbos kvestionavimas. „Pasak G. Deleuze'o, menas gyvuoja kaip nieko nereprezentuojanti jėga, materijos antplūdžiai, pėdsakai, jų ekspresyvios išraiškos – kaip veikianti „abstrakti mašina". Nors knygoje „Francis Baconas: jutimo logika" tapyba priešinama reprezentatyvumui, „abstrakcija G. Deleuze'as nebevadina objekto tirpimo ar vaizdavimo „išsekimo", netraktuoja jos kaip vaizdavimo būdo ar stiliaus, jam tai yra reiškinys, vadinamos jėgos (jutiminės galios) pasireiškimas, nepaliekantis konkretaus atvaizdo" (A. Kulbytė „Tapyba kaip chaosą perkertanti plotmė: Gilles'io Deleuze'o tapybos teorijos įžvalgos"). Numatomam atsitiktinumui G. Trimakas sutelkia visas priemones, tarp jų ir socialinį facebooko tinklą. Virtualumas, suteikiantis ir interaktyvumo galimybę („mėgti" nuotraukas, jas komentuoti), taip pat tampa dar viena proga autoriui kuo mažiau kontroliuoti procesą ir pačiam jame dalyvauti.
„Po pusantrų metų apsižiūrėjau, kad sukaupiau nemažai tų „Pasisveikinimų". Grįžau prie pirmųjų paviešinimų ir netikėtai atradau toms fotografijoms priskirtą skaičių. Tai tarsi užtvirtinimas, kad vaizdas iš tiesų niekur nedingo, nors ir laikmena, bet laiką menanti, iš kitos pusės tas priskirtas skaičius mane gerokai nustebino, nes įvyko be mano valios, o analogas (juosta) liko gyventi atskirai", – sako menininkas.
Taigi „Vartų" galerijos peržiūrų salėje nuo birželio 28 d. iki liepos 4 d. bus eksponuojami G. Trimako „Pasisveikinimai", projektas, atliktas panaudojant dar vieną aparatą – facebooką. Nors G. Trimakas, net ir sau palikdamas teisę būti neprognozuojamu, sako, kad vis dar galime parodoje pamatyti kokį nors paskutinės minutės siurprizą (arba nepamatyti), bet yra ir kita šių „Pasisveikinimų" pusė – kodėl mes facebooke, el. paštu ar SMS dalijamės savo nuotaikomis, negandomis ir atradimais, vaizdais, vis dar rengiame parodas, atidarymus, tikėdamiesi sutikti ne tik kritikus, bet ir artimesnius bei tolimesnius draugus, pažįstamus? Vienišumo jausmas ypač būdingas mūsų amžiui, aprūpinusiam žmoniją įvairiomis technikos naujovėmis, skirtomis bendrauti, suartinti. Taigi „Pasisveikinimai", nežiūrint menamo autoriaus atsitraukimo, vis dėlto yra skirti tiems, artimiausiems ir tolimesniems, tiesiog pasakyti: „Labas rytas, aš apie Jus galvoju, visomis savo juostomis, skeneriais ir aparatais Jums kalbu kasdien, norėčiau tikėti, kad mane pastebite." Kova prieš atpažinimo džiaugsmą laimėta, vaizdo nebėra, lieka tik pasirinkti: atsitiktinę skaičių seką ar žmogiškąjį „Labą rytą". Čia jau kaip Jums labiau tinka.

G. Trimako „Pasisveikinimas" – viršelyje.