Vilmos Mosteikienės nuotrauka

 

Nuo rugsėjo 15 d. iki 2025 m. liepos 1 d. Berlyno šiuolaikinio meno centre KINDL pristatomas iš Čilės kilusio Niujorko architekto ir menininko (instaliacijos, filmai, fotografija) Alfredo Jarro projektas „Pasaulio pabaiga“. Jo kūrybos pobūdis tiksliai nusakytas 2020 m. įteikiant Hasselblado premiją: „Savo ramiais, meditatyviais darbais menininkas sutelkia dėmesį į humanitarines katastrofas, karinius konfliktus ir socialinę nelygybę visame pasaulyje.“ Parodos kuratorė – KINDL centro vadovė Kathrin Becker.

KINDL parodų centras įkurtas buvusioje alaus darykloje, ekspresionistinio stiliaus raudonų plytų pastatų ansamblyje (1930 m.). Įdomiausias iš jų yra vadinamoji Katilų patalpa: 20 m aukščio ir tokio pat pločio bei ilgio kubas. Išsaugotas jos autentiškumas, sienose matyti naudotų įrenginių žymės. Čia kasmet pristatomi būtent šiai erdvei sukurti tarptautinį pripažinimą pelniusių menininkų projektai. Šiemet – A. Jarras. Įeini į užtemdytą patalpą, nutviekstą raudonos šviesos. Tuščia, tylu, vienintelis apšvietimo prožektorius nukreiptas į centre ant keturkampio stovo padėtą sluoksniuotą kubelį (4 x 4 x 4 cm). Tai supresuoti metalai: kobaltas, retieji elementai, varis, litis, manganas, niobis, germanis. Supresuota prasmė ir beveik 40 metų kūrybos kelias.

Apie būsimą parodą perskaičiau meno žurnalo „Monopol“ numeryje, skirtame Berlyno „Art Week“ parodoms. Danielio Wölzke’s straipsnyje „Ant mobiliojo priskretęs kraujas“ aprašomos A. Jarro paro­dos ištakos, siekiančios 1985 m. Tekstą lydinčios nuotraukos sukrečia, neįmanoma patikėti, kad jos iš XX a. pabaigos ir kad tai ne fantastinio filmo inscenizacija. Būtent tais metais menininkas kelias savaites fotografavo ir filmavo darbininkus aukso kasykloje Sera Peladoje, Brazilijoje, – didžiuliame, pačių žmonių rankomis iškastame krateryje. Nuo prakaito ir aukso dulkių blizgančių darbininkų portretus (serija vadinasi „Ryto auksas“, The gold in the morning) jis iškabino ne parodų salėse, o Niujorko metro stoties reklamos stenduose, greta įdėjo informaciją apie dabartinę aukso kainą. Metro stotį nuo Volstryto skiria tik pora kilometrų.

Kalbėdamas su D. Wölzke menininkas sako: „Tada man neatrodė taip svarbu kasyklos sukelta žala gamtai. Buvau jaunas ir naivus, pirmiausia rūpėjo siaubingas, neįtikėtinas tų žmonių išnaudojimas.“ Vėlesni jo projektai atskleidžia drastiškų įsikišimų į ekosistemą sukeltas socialines ir sveikatos pasekmes vietiniams gyventojams.

Kažin ar A. Jarras, kurdamas šią instaliaciją, buvo pagalvojęs apie lankytojų reakcijas? Numatęs, kad jie, apėję keletą ratų, nevalingai išsitrauks mobiliuosius ir ims fotografuoti? Tarsi atnašaudami link kubelio mes tiesiame nuosavus kobalto, vario, nikelio, platinos, retųjų elementų ir ličio trupinėlius, patvirtindami proceso visuotinumą. Kraujo spalvos apšvietimas čia labai tinka. Viena draugė+- pasakojo, kad per atidarymą suėjo tiek daug žmonių, kad apskritai iki kubelio buvo neįmanoma prasibrauti: galima tęsti religinių apeigų metaforą... Dabar tuščia, ir tai sukuria keistą spaudimą: atrodo, jauti aplinkui vykstančias begarses grumtynes. Jas „įgarsina“ projektą lydintys tekstai, kuriuos parašė Glazgo universiteto docentas Adamas Bobbette’as, prisistatantis kaip „humanistinis geo­grafas ir politinis geologas“. Nelabai rūpindamasis tekstų rišlumu, neslėpdamas apmaudo ir pykčio, jis pažeria publicistinį sąmonės srautą – faktų apie strategiškai svarbius metalus, naudojamus skaitmenizacijai, aukštųjų technologijų, elektromobilių gamyboje. Nusakomos jų gavybos vietos, panaudojimo sritys, su tuo susiję ekologiniai, politiniai, socialiniai, ekonominiai konfliktai ir tragedijos. Štai keletas ištraukų.

Energijos posūkis prie atsinaujinančių energijos šaltinių reiškia kolonializmą. Kalnakasiai tampa vergais, kurių kūnus galima išmainyti į mineralus ir įmonių pelną. […] Mes išgyvename naują industrinę revoliuciją, trauminę praeities reinscenizaciją, kurioje vyksta geopolitinės tektoninės slinktys. Stovime prie naujo, bauginančio pasaulio bedugnės. Šitos prievartos varomoji jėga – vadinamųjų kritinių žaliavų paieškos. Jos turi lemiamą reikšmę atsinaujinančių technologijų gamyboje.

 

Vilmos Mosteikienės nuotrauka

 

Kobaltas

Kobaltas yra nuodingas. XVI a. jį vadino juoduoju velniu. Šiandien jis žudo vaikus, dirbančius Kongo kasyklose. 60 proc. išgaunamo kobalto atsiduria įkraunamose baterijose. Standartiniam elektromobiliui reikia maždaug 10 kg kobalto. Šis metalas neturi pakaitalų. Centrinėje Afrikoje esanti beveik 450 km ilgio „Vario juosta“, kur yra ir kobalto, dėl atsinaujinančios energetikos bus išdarkyta ir taps dykviete.

Įkraunamos baterijos kuria mirties pasaulius. Afrikos kobalto kasyklų darbininkai neturi teisės nei į orų gyvenimą, nei į orią mirtį. Daugumos kasyklų pelnu finansuojami pilietiniai karai. Tiesioginis kontaktas su kobaltu lėtai nuodija organizmą, bet kalnakasiams reikia pinigų pragyventi. Kasyklas Centrinės Afrikos Respublikoje saugojo Wagnerio grupės kareivos, už pelną buvo perkami ginklai ukrainiečiams žudyti. Dabar šitą vaidmenį perėmė Rusijos vyriausybė. „Tikimybė, kad jūsų telefone yra vaikų rankomis išgauto kobalto, – šimtaprocentinė“, – sako Benediktas Sobotka, Global Battery Alliance pirmininkas.

 

Vilmos Mosteikienės nuotrauka

 

Retieji elementai

Net Mėnulis tampa kasykla. 6 valstybių kosminės programos, 50 privačių įmonių ir viena inžinierių bei mokslininkų studijų programa vysto Mėnulio dirvožemio kasybos strategijas. Teigiama, kad vakarinė Mėnulio aukštuma turi didžiulį retųjų elementų atsargų kiekį, užsimenama apie Mėnulio lobių skrynią. Čia, Žemėje, DI technologijos retųjų elementų ieško Grenlandijoje, o tuo pačiu metu ten tirpsta ledynai. Ribų nėra, jos sukuriamos, jos vadinasi geoprievarta.

Parodą lydinti knygelė – kaltinimų didžiosioms valstybėms sąrašas. Ji kategoriška, bet nesiūlo alternatyvų. Ne tas formatas: apie alternatyvas greičiausiai bus kalbama A. Bobbette’o rengiamoje knygoje „Earth­works“. Projekto autoriai gali būti kaltinami katastrofizmo nuotaikomis, tiesmukumu, gal net dvigubais standartais. Niujorko menininko projektas Berlyne – tai skrydžiai, ištekliai rengiant instaliaciją. Vis dėlto parodos minimalizmas tokiems priekaištams užkerta kelią. A. Jarras apie savo darbų stilistiką sako: „Kiekvienas estetinis sprendimas yra ir etinis. O kiekvienas vizualizuojamas etinis sprendimas tampa estetiniu. Aš jų neatskiriu. Tačiau matau skirtumą tarp kultūrinę, politinę, socialinę vertę turinčio meno ir dekoracijų.“