Ką daryti menininkams, jei jų meno formos ir nagrinėjamos temos niekaip nesusietos su nykstančiomis rūšimis ar klimato kaita? Atsakymas paprastas – parodoje kur nors įtalpinti šaknis.

 

 Nerijus Erminas, „Svetainė II“, 2018. Galerijos AV17 nuotr.

 

O šį kartą norėčiau pakalbėti apie šaknis. Ne, ne apie mūsų protėvius indoeuropiečius, atkeliavusius iš tolybių į šią žemę, ne apie iki jų buvusią senąją Europos kultūrą, net ne apie tėviškes ar gimines. Taip pat nekalbėsiu apie kvadratinę šaknį, kurią traukiame iš skaičiaus. Tiesą sakant, nekviesiu jūsų ir į barą pavadinimu „Šaknis“ – bijau, kad ten nėra labai saugu, nors kas žino. Čia noriu pakalbėti apie elementarias šaknis, kurias turi dauguma augalų. Ir apie jų eksponavimą parodose.

Kartais atrodo, kad lietuviška paroda beveik negali egzistuoti be šaknų ar šakelių, tuomet ji lyg kažkokia nešiuolaikiška, paprasčiau sakant – ne tokia, kaip reikia.

Suprantu, kad apie gamtiškąją aplinką menas nuolatos kalba jau daugybę amžių. Puikiai pamename sąvokas „nature morte“ vs „still life“, šiuolaikybėje gėda nežinoti Bruno Latouro ar Donnos Haraway veikalų, nesirinkti tvarumo strategijų gyvenime ir mene. O ką daryti, jei tavo meno formos ir nagrinėjamos temos niekaip nesusietos su nykstančiomis rūšimis ar klimato kaita? Atsakymas paprastas – parodoje kur nors įtalpinti šaknis. Tikras šaknis, o ne kokias nors metaforines, kaip jau minėjau. Tiesa, yra kitų būdų sukurti parodą neeksponuojant šaknų, kuri būtų „kaip reikia“: tarkim, galima naudoti lapus arba tiesiog pagaliukus, ištiesti vejos rulonus arba rodyti pomidorų sodinukus.

Detektyviniuose serialuose, kuriuose veikia korumpuoti policininkai, dažnai sakoma, kad svarbiausia neatvesti tyrimo iki savęs paties, bet šiame tekste man taip nutiko iš karto – esu ne kartą eksponavusi gyvus augalus. Todėl prie pomidorų nesustosiu ir skubiai grįšiu prie šaknų ar iš jų augančių medžių. Kaip rankiojimo strategija, taip ir medžių eksponavimas, kalbant rimtai, vis dar gali būti sėkmingas, nors tai daryta daugybę kartų, kaip daugybę amžių buvo tapomi natiurmortai, bet vis įvyksta nuostabių šio žanro atradimų.

Dabar sunku nustatyti pirmąjį menininką – šaknų pionierių, tam, manau, reikėtų atlikti platesnį akademinį tyrimą, o šis tekstas galėtų būti tik lengvas eskizas. Savo atminties užkaboriuose paieškojusi menininko, anksčiausiai Lietuvoje prisijaukinusio gyvus medžius, aptikau Petrą Mazūrą („Svetimas medis“, 2001; akmuo, greipfrutas). Jo akmenyse augantys šiltųjų kraštų medžiai iki šiol audrina vaizduotę. Menininkas straipsnyje „Vien intuicija ir darbštumu daug nenuveiksi“ („Bernardinai.lt“, 2016 m. vasario 1 d.) sako:  „Pradžia buvo iš nostalgijos, kad mes niekur negalėjome išvažiuoti, ir iš to kylančio sunkio. O kai jau nuvažiavau – pamačiau, kad tie mums egzotiški medžiai ten yra paprasti medžiai. Tik sėdėdamas uždaroje baloje gali manyti, kad citrusai yra kažkoks Rojaus medis. Iliuzijų praradimas menininkui yra blogybė, žinodamas arba nebedarytum, arba darytum dėl kitų paskatų. Toks gyvenimas. Bet kadangi kiekvieną didį troškimą gali išgyventi tik vieną kartą, tema kaip ir išsisėmė.“

Lyg blykstelėjęs atradimas buvo ir Nerijaus Ermino baldinės plokštės, abstrakčių kristališkų formų objektai su iš jų augančiomis medžių šakomis („Svetainė II“, 2018). Jau negyvomis šakomis. Nupjautą medį, tiksliau, obelį, parodoje „Susisaistymas su vieta“ (galerija AV17, 2020) paguldė ir Dainius Liškevičius. Čia medis jam tapo tam tikru atvėrimu – išvakarėse išvirtusi didžiulė obelis nedidelėje galerijos erdvėje vis dar skleidė kvapą, sujungdama skirtingus parodos eksponatus į vientisą pasakojimą. Nors nuo 2020-ųjų parodose jau pasipila pagaliai ir pagaliukai, tačiau šis menininkas sugeba pačiupti laikmečio nervą ir užbėgti kitiems autoriams už akių.

2020 m. net Jurga Barilaitė neišvengė pagaliukų pagundos. Parodoje „Linijos ir raukšlės / Gyvųjų sapnai ir mirusiųjų svajonės“ ji eksponavo kūrinį „Metamorfozė, arba Cepelinas virsta velniu“. Parodos leidinyje autorė pasakoja: „Idealios cepelino formos medžio gabalas rastas 2020 m. vasarą Baltijos jūroje. Jau pirmą naktį, vandeniui paliekant glotnų jo kūną, medis pradėjo šieptis, vėliau nutaisė dar ryškesnę grimasą – gal riksmo, o gal juoko – ir, rodos, pradėjo roplėti ar paukštėti...

Per kelis mėnesius vanduo visiškai išgaravo ir cepelinas pavirto mažu sausu pagaliuku, kuris mano draugei Agilei priminė velnią – riešutų gliaudyklę. Tokią ir atvežė man į ekspoziciją – keistą ir fantasmagorišką sovietmečio Dailės kombinato produkciją, gamintą XX a. septintąjį ar aštuntąjį dešimtmetį.“

2020 m. Vilniaus rotušėje atsidarė įspūdinga Aurelijos Maknytės paroda „Gamtos kabinetai“. Žinoma, ten irgi buvo sausų medžių šakelių. Kai kurios – nugraužtos bebrų, kitos tiesiog surinktos miške. Šiuo atveju autorei iš tiesų pavyko pagrįsti jų demonstravimą parodoje, vis dėlto „Gamtos kabinetai“!

Suprantama, kad J. Barilaitei kilo noras išbandyti kitokią, nei jai įprasta, parodos formą. Išbandė ir nuėjo tolyn, kapodama melionams bei arbūzams galvas, kaip tolyn nukeliavo ir D. Liškevičius. A. Maknytė liko gilintis į gamtos keistybes, o pagaliukų virusas išplito užkrėsdamas vis naujas aukas. Pavyzdžiui, jam neatsispyrė Rūta Spelskytė parodoje „Nesulūžusio taisymas“, veikusioje 2023 m. galerijoje „Artifex“, kur dėmesys sutelktas į akmenų ir magnetitų paieškas bei atradimus. Paklausus, kaip ekspozicijoje atsidūrė paprasti pagaliukai, autorė atsakė, kad rado išmestus vandenyno ar jūros (atsiprašau, kad tiksliai neįsiminiau) ir tiesiog padėjo juos parodoje.

 

Dainius Liškevičius, „Susisaistymas su vieta“, parodos fragmentas, 2020. Lauryno Skeisgielos nuotr.

 

Medžiai buvo neišvengiami N. Ermino sumanymui įgyvendinti, obelis irgi buvo reikalinga D. Liškevičiui, tačiau R. Spelskytės parodoje pagaliukai atrodė aiškiai pertekliniai. Belieka menininkę pateisinti tuo, kad ji ir ankstesniuose darbuose veikė kaip įvairių objektų rankiotoja („Konfeti kolekcija“, 2022–2023), o kartą įnikus į šią veiklą labai sunku sustoti.

Šaknų, lapų ir pagaliukų virusas užkrėtė net Laisvydę Šalčiūtę, kuri „Bestiariume“ („Titaniko“ parodų salės, 2024) ant kolonos pakabino sudžiūvusių šaknų raizginį, o mažytės erdvės, atskirtos nuo bendros „Titaniko“ antro aukšto salės, grindis nuklojo sausais lapais. Dar parodoje buvo stirnų kojelių ir kitų gyvūniškų detalių, bet mums rūpi tik šaknys ir lapai. L. Šalčiūtė yra ryški, įdomi menininkė, kurios paveikslai užburia paradoksaliais sugretinimais ir netikėta vaizdinija. Gyvenimas verda ten, paveikslo erdvėje, tad kam dar iš jo traukti lauk žiūrovą, verčiant žiūrėti į lapus po kojomis? O šaknys, tos šaknys čia atrodė tiesiog kaip klišė, kybančios tam, kad paroda būtų „tokia, kaip reikia“.

Atrodo, negyvos, sudžiūvusios šaknys raizgosi per menininkų kūrinius nė nesukdamos galvos, ar jų kūryba yra tinkama terpė klestėti, jos kaip kovido virusas pačios prisitaiko, nepaisydamos visų nepatogumų. Manote, šaknys negali klestėti betone? Gali. Štai Tauro Kensmino parodoje „Įlanka“ jos įsiterpia į betoninius pano. Ar čia reikalingos? Vargu. Pakaktų betoninių valčių, plukdančių tuoj gimsiančius kūdikius. Mirusias šakas ir paukščių kaukoles buvo galima palikti mirusiųjų karalystei.

Greičiausiai nežinau visų menininkų, apkrėstų tokiu pavojingu, vis plintančiu šakų bei šaknų virusu, tad šis tekstas galėtų tarnauti kaip įspėjimas. Juokingiausia, kad kadaise, rengdama galerijos „Trivium“ ekspoziciją mugėje „ArtVilnius“, pamaniau: paimsiu keletą vazonėlių su ūgtelėjusiais pomidorų sodinukais ir pastatysiu kur nors. Šiaip sau. Taigi, šakelių virusą pažįstu gerai. Ir apsikrėsti juo galima dviem būdais. Pirmasis – per neatsargumą, disciplinos nebuvimą (maždaug kaip laiku nenusiplauti rankų), kai negalvoji, ar tie vazonėliai su pomidorų šakelėmis iš tiesų yra būtini parodoje. Kitas būdas su sunkesnėmis pasekmėmis – daugumą mūsų apninka noras surengti parodą, kurią visi gerai įvertintų. Ir kažkur pasąmonėje kirba mintis, kad ta augalija dabar tokia svarbi: štai net pats B. Latouras apie tai kalba savo veikaluose, tad, matyt, kokie nors širdžiai mieli pagaliukai pa­rodą tik pagerins...

Žinoma, šakelės ir šaknys turi teisę gyventi meno lauke, kaip ir kiti motyvai. Jokios diskriminacijos! Tiesiog mene, kaip ir gyvenime, tuščias plepėjimas ilgainiui įgrįsta, o dar labiau – surengtos, bet negyvos pa­rodos. Tačiau neabejoju, kad gyvos, galingos šaknys ir ateities parodose kur nors skverbsis pro kasdienybės betoną. Gi šaknys turi teisę gyventi, o ne tik būti negyva dekoro detalė.