Aistė M. Grajauskaitė. 10 Vilmanto įsakymų (arba Marcinkevičiaus genezė)

Vilmanto Marcinkevičiaus piešinių paroda „X Dievo įsakymų“ galerijoje „Aštuonios akys ir ausys“ (Algirdo g. 38, Vilnius) veikė iki birželio 13 d.

 

XX a. pabaiga Lietuvos meniniame gyvenime įvardijama kaip naujų meninės išraiškos būdų ieškojimo bei jaunosios menininkų kartos maišto prieš nusistovėjusias tradicijas metas. Buvo pastebimos ne tik artėjančios socialinės permainos, protestas prieš taisykles ar noras įsilieti į platesnį kultūrinį lauką, bet ir eksperimentavimas su forma, menine kokybe bei siekis vizualiai konceptualizuoti patirtis. Šis maištas pasireiškė tuometinių jaunųjų menininkų drastiškais veiksmais. Tarkim, mažai kam žinoma, bet itin reikšminga situacija susiklostė Vilniaus dailės akademijos Tapybos katedroje, kai po 1989 m. studentų surengto streiko į akademiją dėstyti ar rengti dirbtuves pradėti kviesti meno pasaulyje pripažinti kūrėjai (iki tol tvyrojusi tradicija ir konservatyvumu besidangstanti administracinė stagnacija).

Būtent šiai proveržio kartai priklauso kaunietis menininkas Vilmantas Marcinkevičius, 1993 m. tapęs vilniečiu. Vieno žinomiausių Lietuvos neoekspresionistų kūrybinis diapazonas įvairus: nuo grafikos ir tapybos iki vitražo ar instaliacijų. Menininkas yra, ko gero, vienas produktyviausiai kuriančių savo kartos atstovų. Jei reikėtų greitai įvardyti Vilmanto darbą, greičiausiai tai būtų darbas, susijęs su viena iš jo labiausiai plėtotų temų – moters įvaizdžiu. Dar XX a. 9 dešimtmečio pabaigoje ir 10 dešimtmečio pradžioje menininkas tapybos scenoje debiutavo būtent su moters įvaizdžių interpretacijomis. Nevengė ir tradicinio portreto žanro. Tačiau šįkart ne apie tai...

 

Aistė M. Grajauskaitė. 10 Vilmanto įsakymų  (arba Marcinkevičiaus genezė)
Vilmantas Marcinkevičius. „VII. Nevok“, 1993. Iš ciklo „X Dievo įsakymų“ (Austės ir Kristijono Marcinkevičių nuosavybė)

 

Prieš kelias savaites Vilniaus Naujamiesčio rajone duris atvėrusioje galerijoje „Aštuonios akys ir ausys“ (įkūrėjai Austė ir Kristijonas Marcinkevičiai, ir nors menininko ir galerininkų pavardės sutampa, skubu informuoti – jie ne giminės) netikėtai, pernelyg neafi­šuojant buvo atidaryta paroda „X Dievo įsakymų“. Nustebino ir žinia, jog tai retrospektyvinė V. Marcinkevičiaus itin ankstyvų akrilo piešinių ciklo paroda. Pasirodo, 30 metų privačioje kolekcijoje buvę, studentiška ranka atlikti menininko piešiniai atgimė dar vienam pasirodymui. Taigi 24 metų menininko darbai po 3 dešimtmečių atgimė, kaip jiems ir priklausytų, ne Nacionalinio dailės muziejaus padaliniuose, o ekspresyvioje, jaunoje ir į apibrėžtis netelpančiose galerijos erdvėse.

Vilmanto darbus esu pratusi matyti daugiaformačius, ryškius ir sluoksniuotus, tad žiūrint į vienus ankstyviausių menininko darbų apėmė įvairialypiai jausmai. Šiuose +/- 10 kūrinių (jie dar studijų laikais buvo įsigyti pažįstamų draugų) nestebina niekas ir, kita vertus, žvelgiant retrospektyviai kyla keistas pasididžiavimo menininku jausmas. Jau šiuose 1993 m. darbuose matyti kone visiškai išsigryninusi švenčiausioji dailės trejybė – spalva, linija ir forma, – kuri Vilmantui pelnė pripažinimą, atpažinimą ir išskirtinumą. Kaip suponuoja ir parodos pavadinimas – piešiniai yra dekalogo interpretacija. Akivaizdu, kad veržliu, groteskišku ar net agresyviu pavidalu (kuris vėliau tik dar labiau suvešėjo jo tapybos darbuose) pasireiškęs ekspresyvumas dailininkui buvo būdingas nuo pat kūrybos pradžios. Menotyrininkė Erika Grigoravičienė taikliai yra pastebėjusi, kad būtent V. Marcinkevičius „atnaujino ekspresionistinę tapybą. Didelio formato drobėse skaidriais sluoksniais tapydamas figūras peizaže, neretai – sekso ir smurto scenas, supindamas tradicinę ikonografiją, vaizduotę ir dabartį, nuolat kartodamas tą patį geltonos ir mėlynos spalvos derinį, susiedamas kūrybinę agresiją su tiriamuoju tapybos medijos stebėjimu, jis išrado savitą paveikslo tipą, kuris atrodo it regimas per didinamąjį stiklą“. Ir nors galerijoje „Aštuonios akys ir ausys“ eksponuojami darbai iš tiesų yra limituoti daugiatiražiai skaitmeniniai atspaudai (glicée), o originalus galima pamatyti įkurdintus po stikliniu gaubtu (nes mažaformačiai piešiniai atlikti bloknote, kuris ištvėrė laiko išbandymus ir liko neišplėšytas), visgi E. Grigoravičienės teiginio genezė matyti jau čia.

 

Aistė M. Grajauskaitė. 10 Vilmanto įsakymų  (arba Marcinkevičiaus genezė)
Vilmantas Marcinkevičius. „I. Neturėk kitų dievų, tik mane vieną“, 1993. Iš ciklo „X Dievo įsakymų“ (Austės ir Kristijono Marcinkevičių nuosavybė).

 

Su šiais V. Marcinkevičiaus pirmojo kūrybinio etapo darbais žiūrovas tarytum žengia į archetipinius pasakų ar istorijų (nes jei ne užrašai, tuomet dekalogo naratyvas nebūtų lengvai nuspėjamas) pasaulius. Skubriuose neoekspresionistiškai realistiniuose dailininko piešiniuose skirtumas tarp matymo ir vaizduotės vis dėlto nėra visai aiškus, nes regimi įsakymai ir jų interpretacinės nuotrupos neretai sumontuotos į besiūlę, tikrovėje neįmanomą kompoziciją. Piešiniai atskleidžia kiek kitokį, daug kam nematytą Vilmantą. Ten regimas vienas dažo sluoksnis ir dar neįsisiūbavęs V. Marcinkevičiaus tapybos darbų konstravimo metodas – permąstyti ir perdaryti vaizdą. Apie ką kalbu? Apie tai, jog dailininkui būdingas daugiasluoksniškas dažo liejimas, tad tam tikra prasme ankstesnius jo potėpius visuomet paslepia vėlesnės modifikacijos, tačiau čia to neišvysite. Lyg „X Dievo įsakymų“ V. Marcinkevičiui nesinorėjo dergti, dengti ar sluoksniuoti; „Nevok“, „Neprievartauk“ ar „Gerbk savo tėvą ir motiną“ yra pirmapradžiai, eskiziškai gaivūs ir gyvi vien idėja, be jokių pagražinimų.

Geltonos spalvos apvaduose lyg rėmuose vyksta dekalogo scenos. Jos savaime ryškios ir ekspresyvios, o vilmantiška ryški rapsų geltona ar safyro mėlyna prideda dinamikos ir įkrečia gerą šaukštą dramos. Išties autonomiškai veikiančiame dailininko kūrybos pasaulyje dominuoja ryškūs įvaizdžiai. Įsakymų „Neprievartauk“ ir „Negeisk svetimo vyro ar moters“ interpretacijos absoliučiai nestebina dėl pasirinktų scenų, nes autoriaus tapybos darbuose ir šiaip galima išvysti ne tik kalbančius, bet ir besimasturbuojančius angelus, nukūnintus veidus, susijungiančius į tinklą, ar pasakų ir mitų veikėjus, kurie veikia nenustatytu laiku ir neidentifikuojamoje erdvėje. V. Marcinkevičius darbuose kuria neregėtą, kartais mįslingą bei asmeniškumų kupiną pasaulį ir taip reflektuoja unikalų suvokimą bei subtilumą ir intymumą. Lygiai taip pat ir studijų metais sukurtame cikle „X Dievo įsakymų“ dominuoja vizijoms ir sapnams artima tikrovė, vyrauja fantazijų elementai, kurie pasireiškia per, regis,  klasikinių, tačiau netikėtų objektų ar spalvų jungtis.

 

Aistė M. Grajauskaitė. 10 Vilmanto įsakymų  (arba Marcinkevičiaus genezė)
Vilmantas Marcinkevičius. „II. Netark Dievo vardo be reikalo“, 1993. Iš ciklo „X Dievo įsakymų“ (Austės ir Kristijono Marcinkevičių nuosavybė).

 

Šie pirmosios kūrybinės dekados darbai pažymi, jog tapyba dailininkui – veikiau takai į tapybos pasakojimą, o ne į tapybos metmenis. Jau šiame dekaloge skirtingi siužetai, jų motyvų sekos kartu su autoriumi keliauja toliau, patirdami daugelį transformacijų: besikeičiančios spalvos ir besimainantys vaizduojamų objektų masteliai prikausto žvilgsnį ir vargiai turi atitikmenų tuometinio dešimtmečio tapyboje. Prie eksponuojamų kūrinių poveikio prisideda ir absurdiška, tačiau įdomi galerijos detalė. Kamerinėje erdvėje įsikūrusi galerija pozicionuoja, kad jiems itin svarbi vaikų edukacija – patalpoje pastatytos vaikiškos, vilmantiška geltona spalva nudažytos kopėtėlės-laiptelis. Jos, pastatytos priešais meno darbus, atrodo lyg klauptas. Toks ryškus savimi kviečiantis pasinaudoti klauptas. Keista, bet atsiklaupti norisi. „O kada, jei ne dabar, ir kas, jei ne aš pati?“ – pagalvojau.

 

Aistė M. Grajauskaitė. 10 Vilmanto įsakymų  (arba Marcinkevičiaus genezė)
Vilmantas Marcinkevičius. „VI. Nepaleistuvauk“, 1993. Iš ciklo „X Dievo įsakymų“ (Austės ir Kristijono Marcinkevičių nuosavybė)

 

Bandau žvelgti giliau, kažkur už materialaus antspaudo kūno, ir šiuos kūrinius susieti su platesniu kontekstu. Pastebiu, kad juose, panašiai kaip ir studijų laikais žavėjusio vokiečių dailininko Georgo Baselitzo, neįvardijami fantazijų pasauliai, ar šiuo atveju Biblijos pamokslai, virsta poetiškais ryškių spalvų reginiais. Menininkas ankstyvaisiais kūrybos metais iš G. Baselitzo pasiskolino deformuotas, rodos, akyse nykstančias figūras ar kokčius, hipertrofuotus neįvardijamų būtybių nuogus kūnus. Dar V. Marcinkevičius absorbuoja kompozicijos fragmentiškumą, kurį papildydamas sukuria dangaus ir žemės fone veikiančių, susispietusių ar vienišų figūrų siluetus. O jie – įtampos ir skausmo pojūtį. Ne mažiau reikšminga ir spalva. Kont­rastuojančių ryškių geltonos, mėlynos, raudonos blikai tik įrodo, kad spalva dailininkui yra ne tik instrumentas nuotaikai sukurti, bet ir pavojaus nuojautai, laimės pojūčiui perduodi.

 

Aistė M. Grajauskaitė. 10 Vilmanto įsakymų  (arba Marcinkevičiaus genezė)
Vilmantas Marcinkevičius. „V. Nežudyk“, 1993. Iš ciklo „X Dievo įsakymų“ (Austės ir Kristijono Marcinkevičių nuosavybė).

 

Nesvarbu, kokį įsakymą bepasirinktumėte, juose visuose dominuoja fantazijų pasaulio efemeriškumas, gyvybė bei energija. Vieta, kur vyksta šie bibliniai nusikaltimai, – neapibrėžiama, o laikas... Jis lyg priešingai, konkretizuojamas, patiriamas fenomenologiškai. Laiką jaučiu labai aiškiai – žudai, meluoji, skriaudi ir apgaudinėji čia ir dabar. Šie ankstyvieji V. Marcinkevičiaus kūriniai išduoda stiprią dailininko poziciją, jo tapybos autonomiškumą ir siekį aklai neiti paskui korifėjus ar autoritetus. Išėjusi iš galerijos vis galvojau, kaip keista, kad tokioje mažoje ir niekam dar nežinomoje erdvėje įvyko tokia milžiniška laiko schizma, atsivėrė erdvėlaikio mašinos durys, ir peržengti slenkstį galime kiekvienas.

 

Aistė M. Grajauskaitė. 10 Vilmanto įsakymų  (arba Marcinkevičiaus genezė)
Vilmantas Marcinkevičius. „VII. Nekalbėk netiesos“, 1993. Iš ciklo „X Dievo įsakymų“ (Austės ir Kristijono Marcinkevičių nuosavybė).

 

Aistė M. Grajauskaitė. 10 Vilmanto įsakymų  (arba Marcinkevičiaus genezė)
Vilmantas Marcinkevičius. „IX. Negeisk svetimo vyro ar svetimos moters“, 1993. Iš ciklo „X Dievo įsakymų“ (Austės ir Kristijono Marcinkevičių nuosavybė)