Laikas – tikrasis fotografijų vertės kapitalas, dosniai dalinantis nostalgijos ir sentimentų dividendus. Fizikas Julianas Barberis teigia, kad laikas – tik mūsų pačių sukurta konstrukcija. Anot jo, laiką konst­ruojame iš momentų. Taigi kiekvienas momentas egzistuoja ir visada egzistuos kartu su visomis galimomis variacijomis. Laikas yra serija, sudaryta iš daugybės „dabar“. Visi tie akimirką trunkantys „dabar“ niekur nedingsta. O fotografija ir yra toji akimirka – sustabdytas momentas. Tačiau fotografuojant laiko momentas gali būti 1/250, 1/125-oji, 1/60 ir t. t. sekundės dalis. Kameros ekspozicija yra tai, kas fotografuojant virsta momentu. Taigi visuomet kyla klausimų: kaip apibrėžti laiką fotografijoje? kada prasideda momentas? kiek laiko jis trunka? ar momentas gali būti patirčių seka? kiek patirčių telpa vieno žmogaus gyvenime? Žmogaus gyvenimas – tai savotiška laiko trajektorija, metus it centimetrus žyminti liniuotė. Peržiūrėję skirtingų šeimų albumus pamatysime, kad žmonių gyvenimai turi tam tikrą atsikartojančią chronologiją, kuri tampa pagrindine gyvenimo pasakojimo ašimi. Mes negalime stebėti laiko tėkmės. Tai, ką stebime, yra tik įvairiais pavidalais pasirodančios nugyvento laiko slinktys, kurios skiriasi viena nuo kitos ir kurias gebame atsiminti. O juk net ir prisiminimai mus apgauna.

Ko gero, viena labiausiai stingdančių patirčių – suprasti esant tokio amžiaus, kuris vaikystėje rodėsi kaip gili ir tolima senat­vė. Gal tik tuomet suvoki, jog tavo vidinis vaikas auga ir jo laiko patirtis keičiasi. Remiantis filosofo Paulio Janet laiko patyrimo įžvalgomis, vienerių metų vaikui vieni astronominiai metai trunka tiek, kiek ir visas jo gyvenimas, kitaip sakant, 100 % viso jo nugyvento laiko. Trejų metų vaikui vieni astronominiai metai užima 33,33 % viso jo gyvenimo laiko. Dešimties metų – 10 % viso gyvenimo laiko ir t. t. Todėl kiekvieni nauji nugyventi metai ima „trumpėti“. Ši P. Janet įžvalga paaiškina, kodėl vyresni intensyviau jaučia laiko tėkmę ir senstant laikas ima bėgti greičiau. Neurologų atlikti tyrimai rodo, kad pagyvenę ir jauni žmonės laiką suvokia kitaip. 1996 m. psichologas Peteris Monganas ir jo kolegos atliko eksperimentą, per kurį 25 jaunuoliai nuo 19 iki 24 metų ir 15 žmonių nuo 60 iki 80 metų mintyse turėjo skaičiuoti 3 minutes. Eksperimentas parodė, jog dvidešimtmečiai tai geba padaryti beveik idealiai tiksliai, o vyresniems tenka žymi laiko skaičiavimo paklaida. Įdomu, ką šis laiko eksperimentas parodytų šiandien?

2021 m. vasarą į studiją pakviečiau keliolika dvidešimtmečių pakartoti šį laiko patirties eksperimentą. Kiekvieno paprašiau trims minutėms sustingti priešais „Graflex Speed Graphic“ kamerą, o vėliau užrašyti atmintyje įstrigusį praeinančių metų prisiminimą. Nors prabėgę metai liko paženklinti pandemijos sukeltų judėjimo apribojimų, nerimo ir nežinomybės, o vasara – alinančios kaitros, skaitydama šiuos trumpus dvidešimtmečių prisiminimus, noriu tikėti, jog visų atminties jūrų hipokampai ilgam prisiminimui atrinks tik šviesius ir nerūpestingus praėjusių metų įvykius.

 

Dovilė Dagienė-DoDa. Nuotraukos iš serijos „Dvidešimtmečiai“

 

„Vilnelei

ak
nesupras manęs
nieks
nes
nieks nebuvo
nieks nebėra
nieks nebus
nes!
nieks nebebūna
nieks nebebėra
nieks nebebus
nes!!
nieks nebebebūna
nieks nebebebėra
nieks nebebebus
nes!!!
nieks nebebebe
bebebebebebe...
be be
be“ (Jonas)

 

„Galvodama apie prisiminimus, nuklydau į vienas paskui kitą iškilusius klausimus. Kiek daug aš neatsimenu? Jei galėčiau atsiminti visai kitus dalykus, nei atsimenu dabar, galbūt būčiau visai kitas žmogus? Kiek kontroliuoju tai, kas esu? O kas esu?“ (Greta)

 

„Tvirtu, plačiu žingsniu einu basa miško taku. Viena ranka siūbuoju rankšluostį, kita vis timpčioju maudymosi kostiumėlio kraštą žemyn. Giliai įkvepiu per nosį ir garsiai iškvepiu per burną. Niaukiasi. Išlendu į proskyną. Aplink tylu, tik nendrės lengvai šiugžda nuo paukščių ar vėjo, atnešančio lietų. Numetu rankšluostį, tada ir maudymuką, brendu. Keli platūs yriai ir aš jau toli nuo kranto guliu ant nugaros. Ima lynoti. Tik tada supratau, kaip laukiau šios akimirkos, ir tik sulaukusi supratau, kaip stipriai man jos reikėjo. 2021-ųjų liepa, Želvos ežeras.“ (Eglė)

 

„Fabijoniškių balkone visą dieną bandėm prislinkti prie balandžių. Jiems nematant. Buvo pridėta kiaušinių, trūko vietos, tam aukšte gražus vaizdas.“ (Pijus)

 

„Pas senelius sode prisirinkau sliekų į puodelį ir vežiausi namo. Sustojome – į parduotuvę. Kadangi sliekai tokie gražus, reikėjo neštis su savimi, kad kas nepavogtų. Išbyrėjo. Tada šliaužiojom su močiute ir rinkom sliekus iš po lentynų.“ (Urtė)

 

„2021 metais įvyko mano pirmoji personalinė paroda ir aš persikrausčiau iš Vilniaus į Kauną.“ (Elena)

 

„Šįmet pagaliau pavyko užmegzti draugiškus ryšius su vietiniais rajono katinais. Dabar kartkartėmis prie durų randu dovanėlių.“ (Nikita)