Vytauto Kasiulio dailės muziejaus Baltijos šalių menininkių parodoje „Neįrėmintos“

 

 

Marijos Teresės Rožanskaitės (1933–2007) tapyba dabar pristatoma pasauliui Venecijoje, 60-ojoje šiuolaikinio meno bienalėje. Šių metų bienalės tema „Užsieniečiai visur“ („Foreigners Everywhere“) skirta menininkams, kurie patys yra užsieniečiai, migrantai, tremtiniai, pabėgėliai. M. T. Rožanskaitės darbai kartu su menininkų Neringos Černiauskaitės ir Ugniaus Gelgudos dueto „Pakui Hardware“ kūryba Lietuvos nacionaliniame paviljone pristatomi projekte „Uždegimas“. 

Gausiai M. T. Rožanskaitės darbų dabar galima pamatyti ir Vytauto Kasiulio muziejuje vykstančioje parodoje „Neįrėmintos“ (kuratorės Anu Allas, Laima Kreivytė). Iš Talino atkeliavusioje KUMU muziejaus inicijuotoje ekspozicijoje M. T. Rožanskaitės tapyba, šilkografija ir asambliažai susitinka su estės Mallės Leis (1940–2017) ir latvės Maijos Tabakos (1939) vėlyvuoju sovietmečiu (8 ir 9 dešimtmečiais) kurta tapyba ir šilkografija.

Parodos menininkes sieja visų jų sudėtingas santykis su valdžia. M. T. Rožanskaitė vaikystėje kartu su mama buvo ištremta, sovietiniai okupantai nužudė jos tėvą, M. Tabaka jaunystėje išmesta iš Latvijos meno akademijos (paskui ją baigė), vėliau buvo užverbuota KGB, M. Leis sovietinis saugumas neišleido į kelionę po Prancūziją (taip gimė parodoje eksponuojamas kūrinys „Sandra ir Taraskono pilis“), ir tikriausiai ne jai vienai dėl tuometinio estų meno kanono nepaisymo už užsakytą kūrinį („Jauni žmonės“, 1969) biurokratų sumokėta mažiau, nei buvo sutarta. Kūrusios šalyje, kurios mene, pasak Aistės Kisarauskaitės, „net peizažas privalėjo šviesti sovietinio gyvenimo laime“ („Pelėsis bandelės viduje“, „Literatūra ir menas“, 2024, Nr. 6), stigo ne tik dailės, bet ir buities reikmenų, jos įdomios tuo, kad dėl šių aplinkybių suformuotų darbo ypatybių netelpa į jokių meno judėjimų ribas (nors M. Tabaka priklausė „prancūzų“ grupei Latvijos dailės akademijoje, vėliau meno grupei „ANK 64“). Visos trys menininkės – ryškios asmenybės su originaliu kūrybiniu braižu ir meistriškai įvaldytomis meninėmis technikomis. M. Tabaka, M. Leis tėvynėse laikomos avangardo atstovėmis. Deja, mūsų tautietės darbai net ir Nepriklausomybės metais – kaip liudija kai kurių jų aprašymai parodoje – nebuvo itin vertinami. Tikiuosi, Venecijos bienalė tai atpirks. 

 

 

Prigesinta šviesa daugelyje parodos salių ir sodrus sienų koloritas kūriniams suteikia kažin kokio mistiškumo ir savotiško intymumo. Taip pat sustiprina nežinomybės, neįsivaizdavimo, ko tikėtis, įspūdį. Atrodo, prie vaizduojamų objektų prieini maksimaliai arti. Tuo pačiu čia ne kartą pajaučiau ne tik Baltijos platybių ir didmiesčių, bet ir pačių istorijos vėjų dvelksmą. Lėtai keliaujant per ekspoziciją, didelio formato darbuose pamažu išryškėja tai, kas ne iš karto pastebima, juos tarpusavyje susieja ir pasirinktos temos, ir jų pateikimo ypatybės, virtuoziškas atlikimas. Kyla jausmas, kad kurdamas net ir labai ribojančioje sistemoje gali suformuoti savo visatą, iš kurios semiesi psichinių ir dvasinių jėgų ne tik meniniam darbui. 

Rodos, kuo galėtų nustebinti įprasti sodo ir daržo augalai? M. Leis augalų „portretuose“ jie raitydamiesi formuoja erdvę, atsiskleidžia joje net erotiškai, tamsiame fone trykšdami sodriomis spalvomis: dailininkė jomis kovoja prieš pilką realybę. Turint omenyje, kad nuo 1987 m. ji priklausė Anglijos Gėlių piešimo asociacijai, visos augalų dalys vaizduojamos itin kruopščiai, su „mažiesiems olandams“ būdinga meile – dėl to jie atrodo gyvi, o sovietmečiu šie paveikslai buvo noriai perkami. Kai kur („Milvi“, kurio fragmentas ant šio „Literatūros ir meno“ numerio viršelio) į augalų atmosferą įsiterpia ir portretai – juose matau daugiau vakarietiškumo, dailininkė čia išsiskyrė kurdama erdvę, ignoruodama to meto Estijos tapybos kanoną, atsisakydama iliuzinės erdvės. Itin žaviai augalai derinami su peizažu, kai autorė kraštovaizdį su figūromis įterpia taip, kad jis būtų išryškintas kaip smulkmena („Menininkės sūnus Henrikas su šuniu“) arba pavadinimu dėmesį atitraukia nuo stambesnių prie smulkių formų („Neužmirštuolės“, „Sandra ir Taraskono pilis“ – neaplankyta pilis valiūkiškai išmetama už borto). 

Labiausiai M. Leis darbuose stulbina daugybė agresyvia neretai laikomos raudonos variacijų, vaizdui suteikiančių papildomo juslingumo ir apimties („Pavasaris I–III“, „Viena diena“). Čia ji skleidžiasi ir švelniai („Raudona gėlė“, „Kompozicija su rankomis“), ir žaidžiant tibetiečių etninę kultūrą primenančiais deriniais („Laikas“, „Prie lango. Autoportretas“). Taip bet kokios raudonos spalvos asociacijos su sovietine vėliava dekonstruojamos į 50 atspalvių („Raudona ranka“, „Žmogus prie jūros“), laisvę simbolizuojančių žirgų vaizdai („Raudoni arkliai I–III“, „Rudeniškas I“) trykšta psichodelinėmis spalvomis ir formomis – pripratusiems prie šiaurietiško minimalizmo net nesitiki, kad tai nutapyta estės. Darbams daugiausiai popartui būdingus grynos spalvos tonus naudojusi M. Leis kartu su vyru menininku Ville Jõgeva sukūrė unikalią šilko spaudos techniką, kuriai reikėjo itin daug rankų darbo: rezultatais galime vizualiai pasimėgauti per serigrafijos kūrinius „Žemuogės“ (1981), „Gėlės XLI“ (1975). 

 

 

Popartas įkvepia ir latvių tapytoją M. Tabaką, bet jo elementus naudoja visai kitaip nei estų autorė. M. Tabakos darbai laikomi postmodernistiniais, nes juose siurrealizmas susipina su mados istorijos motyvais, įkomponuota keistų interjerų scenografija – su realiai gyvenusiais personažais, o šie, kaip ir menininkės draugų tapybinės interpretacijos, – su simbolinėmis alegorijomis ir dramomis. Sudėtinga erdvinė M. Tabakos kuriamų (daugiausiai grupinių) portretų kompozicija, kaip ir intarpai tarp figūrų bei kitų objektų, suteikia darbams daugiasluoksniškumo, iš kurio gimsta netikėtos istorijos. Manantiems, kad latviai – ramesni, intravertiški lietuvių broliukai, siūlyčiau parodoje geriau įsižiūrėti į šios autorės darbus: nors ir groteskiškai, čia portretuoti tikri žmonės.

Menininkė, kurianti scenografiją, vaikų knygų iliustracijas, prisidėjo ir prie Latvijos performanso meno užuomazgų: kartu su menininku Imantu Locmaniu organizavo ir vykdė teminius vakarėlius – jie padėjo ir pabėgti nuo sovietinės rutinos, ir smagiai praleisti laiką estetiškoje aplinkoje. Taip gimė M. Tabakos, I. Locmanio ir jų draugų kūrinys – performansas-vestuvės: kaip ir pridera baltų tradicijoms, jos truko kelias dienas. Šiam performansui skirtas ir didžiulis, rokoko elementais išsiskiriantis tapybos darbas „Vestuvės Rundalėje“, eksponuojamas parodos dalyje „Nejaukios istorijos“. Dailininkė niekada neslėpė simpatijų prancūzų kultūrai. Jai vienintelei iš parodos autorių teko laimė studijuoti kitoje šalyje (sąmoningai vengiu sovietizmu dvelkiančio „užsienio“): pagal Vokietijos akademinių mainų programą metus gyveno ir kūrė Berlyne. Iš šios viešnagės, be kitų, gimė makabriškasis paveikslas „Džiunglės“ (1977–2010). Jame atsispindi Vakarų Berlyno vietinės bohemos gyvenimas su akivaizdžiai apsvaigusiais personažais. Pati dailininkė nebevartoja alkoholio, interviu prasitaria, kad užtenka ir tapybos priemonių kvapo. 

Iš tokių kūrinių kaip šis, „Sėlių keliu“, kur plunksnuota būtybė primena lietuvių sakmėse aprašomas laumes, ir „Rūmų prisiminimas“ galima spręsti, kad menininkė daug dirba su kolektyvine pasąmone. Ją traukia ribinės situacijos ir sąmonės būsenos: taip pavaizduotos pagrindinės „Našlė“ ir „Čigonės mirtis“ (abu 1988) veikėjos. Šiuose darbuose žalia spalva susijusi ne tik su gyvybe – egzaltuotu personažų jusliškumu, vešlia augmenija aplinkui, – bet ir su mirtimi, o sukūrimo laikotarpis Latvijoje, kaip ir Lietuvoje, buvo neramus: artėjo Nepriklausomybė. Žalia spalva čia – kartu ir vilties, ir atgimimo simbolis, daug juodos, klosčių, plunksnų, dramatiškų flamenko dinamikos stiliaus linijų. Kolektyvinė įtampa jaučiama ir stebint veržliąsias „Krepšininkes. TTT“ (1980), legendiniam Rygos krepšininkių klubui paminėti skirtame darbe. 

 

Gintarės Grigėnaitės nuotraukos

 

Su kolektyvine pasąmone savaip dirbo ir M. T. Rožanskaitė – keliaujant po parodą, estetiškus estės (kalambūras netyčinis) ir latvės kūrinius keičia kančios persmelkti jos dideli paveikslai ir erdviniai asambliažai iš tuo metu prieinamų daiktų – senų, ištapytų drabužių, baldų, žaislų dalių („1941 m.“), plastiko, skardos gabalų („Kompozicija IV“, 1977) bei nuotraukų. Jos darbuose į iškreiptas dalis suskaldyta ne tik buitis, bet ir žmogaus kūnas („Torsas“, „Kompozicija XIV“) – taip pabrėžiama, kad kūnas mirtingas, o žmogus tėra nenuspėjamo pasaulio peripetijų objektas, lėlė likimo rankose („Gimimas“, „Laidotuvės“). Objektu jis lieka ir sovietinei medicinai: nors ir nemažai mokslui, jo pažangai skirtų vaizdų, esama ir slogios to meto ligoninių, jų skurdo, žmogaus bejėgystės jaučiant skausmą atmosferos („Kuprinė“, 1977).

Daugelyje parodoje eksponuojamų M. T. Rožanskaitės tapybos darbų išsiskiria geltona spalva, čia žyminti perėjimo į kitą būklę ribą („Ligoninė“) arba įkūnijanti paslaptingą švytėjimą, kuris paveikia žmogaus kūną (rentgeno serijos paveikslai). Geltona naujai suskamba „Sutinka moteris“ (1977) ir „Bėgant nuo raudonos dėmės“ (1971) kūriniuose – dėl tebevykstančio karo Ukrainoje jos derinys su žydra sukelia skausmą. Kalbant apie kitas spalvas, jos kūriniams būdingos ir baltos, juodos, tamsiai mėlynai, kitų spalvų dėmėmis aklinai užtapytos erdvės („Rentgenas“, „Mokslininkai III“). Tuo man šie darbai, ypač „Kosminės erdvės“ skyriuje, siejasi su „kosmine tuštuma“ M. Leis darbuose ir tokiomis tarpinėmis erdvėmis, kokias M. Tabaka tarp savo personažų ir objektų užpildo impresionistiškomis spalvinėmis dėmėmis.

Nors M. T. Rožanskaitė dėl savo kūrybinio braižo lietuvių publikai gal pasirodytų kažkiek savesnė, pritariu Monikai Krikštopaitytei, „7 meno dienose“ rašiusiai, kad „[V]isos trys (...) – kažkokios užsienietiškos. (...) Užsienietiškos (mano lietuviška prasme – vakarietiškos), kad neša demokratijos, t. y. įvairovės, krūvį“. Tas jų vakarietiškumas labiausiai ir stebina: kaip, nepaisant tokio sudėtingo menininkams laikotarpio, nei į savo kūrybą, nei į gyvenseną nė viena šių autorių, rodos, neįsileido sovietiniam mentalitetui ir kūrybinei elgsenai būdingų dalykų. Nors M. Tabaka kurį laiką tapė ir realistiškai (jos paveikslas „Darbo rit­mai“ (1976) eksponuojamas MO muziejaus parodoje „Šito pas mus nėra“), tikriausiai visos perėjo šį kūrybos etapą kaip neišvengiamą tais laikais kelio dalį.

Ko gero, tik M. Leis šiuose kūriniuose vaizduoja savo šeimą (iš nuotraukų tapyta M. T. Rožanskaitės „Širdies operacija“ susijusi su dailininkės sūnaus operacija, bet iš fragmentų paciento neatpažinsi). Panašu, čia M. Tabakai šeimą atstoja draugai, Latvijos ir ne tik bohemos rateliai, o M. T. Rožanskaitei – ligoninėse, kur ji lankė ir slaugė ne tik sergančią mamą, bet ir jos palatos kaimynes, sutikti žmonės. Taigi tradicinė paralelė tarp moters ir šeimos parodoje nebrėžiama. Atvirkščiai, iš daugelio darbų matyti, kad moterys – ne tik menininkės – gali ne tik rūpintis bendruomenėmis, bet ir konstruoti savo pasaulius, juose žaisti savo gyvenimą ir meninius žaidimus, ne siekdamos „prilygti vyrams“ (tarsi jie būtų užpatentavę kūrimo procesus), bet savarankiškai atskleisdamos savo gabumus. Turint omenyje, kad sovietmečiu tai joms teko daryti aplinkoje, kuri nebuvo tam draugiška, ironiškai suskamba sovietmečiu viešojoje erdvėje gausiai vartotas kreipinys „draugas“, „drauge“. 

Bendrą parodos paveikslų motyvą „Moteris išeina“ galima būtų interpretuoti ir taip, kad moteris išeina ne tik už paveikslo, bet ir už meno tradicijos ribų, savo iniciatyva žengdama į neaprėpiamą pasaulį, laisva – vadinasi, atvira ir jo skausmui, ir džiaugsmui. 

Išėjimo tema reikia pridurti, kad, deja, gyva jau tik viena iš parodos autorių – M. Tabaka, – nugyvenusi ilgą gyvenimą, iki šiol kurianti ir besijaučianti „už viską sumokėjusi“ . Apie šių neįprastų autorių kūrybą rašomos knygos, jų asmenybėms skirti dokumentiniai filmai, tad lieka tikėtis, kad pamažu jos taps ne tokios užsienietės ne tik savo, bet ir kitų Baltijos šalių meno žiūrovams.