Aistė Marija Grajauskaitė. 11 priežasčių pamatyti Laisvydės Šalčiūtės postjausmingą (melo)dramiškumą

Yra menininkų, kuriuos visuomenė gerbia, ir yra menininkų, kurių ji nemėgsta. Menininkų, kurie įtinka visiems kritikams, ir tų, kurie tinkami tik motinai istorijai. Ir yra Laisvydė Šalčiūtė, kuri prieš gerą dešimt­metį pasakė, kad „mieliau būti tiesiog menininke“.

Šiandien, praėjus kone 3 dešimtmečiams po L. Šalčiūtės tapybos studijų pabaigos, niekas neabe­joja jos kūrybingumu ir meno kokybe. Vis dėlto kilo mintis, kad, norint pasveikinti menininkę apsigynus meno daktarės laipsnį, verta juodu ant balto užrašyti – L. Šalčiūtės ranka liesti artefaktai yra daugiau nei tik artefaktai, tai meno kūriniai. Pradėjus galvoti, kaip meno kritiko žodžius padaryti svaresnius, prisiminiau amerikiečių meno filosofo Deniso Duttono, klasterinės meno sampratos šalininko, straipsnį „A Naturalist Definition of Art“ („Natūralistinė meno apibrėžtis“). Jame pateikta 12 savybių, kurias atpažinus artefakte, pastarasis gali būti vadinamas meno kūriniu. Savo nuožiūra iš sąrašo pašalinu vieną savybę „Meninės tradicijos ir institucijos“, taip jį modifikuodama. Tad...

L. Šalčiūtės parodos „(Melo)dramos“ fragmentas. gyčio norvilo nuotrauka

1. Tiesiogiai patiriamas malonumas. Dėl idėjos, kad viena iš pagrindinių meno kūrinio užduočių – suteikti vizualinį malonumą, nesiginčijama. Tai, jog jis matuojamas asmenine estetinių vertybių skale, rodos, lengvina artefakto tapsmo meno kūriniu kelią. Žvelgiant į L. Šalčiūtės kūrybos spektrą (kad ir parodoje „(Melo)dramos“, kuri balandžio 20–gegužės 17 d. veikė „Titanike“), klausimų apie patiriamą regos malonumą taip pat nekyla. Ryškių spalvų, atspalvių (gal net pospalvių, jei tokie egzistuoja) spektro suvaldymas, mažų detalių, nuorodų ir citatų palikimas, švelnios manipuliacijos vaikystės įvaizdžiais išties suteikia gerėjimosi malonumą. Būtent dėl daugiasluoksniškumo ir naratyvumo malonumą gali patirti didelė dalis L. Šalčiūtės kūrybos gerbėjų.

2. Meistriškumas ir virtuoziškumas. Kūryba reikalauja tam tikro įgūdžių rinkinio, tačiau geram menui kurti reikia ne tik įgūdžių rinkinio, bet ir tūkstančių praktikos valandų. Visus L. Šalčiūtės kūrinius gaubia lyg paprastumo rūkas – meistrystę ir virtuoziškumą pasiekusios ranka ir mintis leido kūriniams susilieti su autorės idėjomis ir pranykti demonstruojant technikos įvaldymo malonumą. Taip pirmo smuiko garsai atiduodami žiūrovo kuriamiems naratyvams.

3. Stilius. L. Šalčiūtės sukurtas ir išgrynintas stilius yra unikalus Lietuvos meno scenoje, kartu jos kūryba neįsitenka į kažkurio vieno iš esamų meno stilių klasikinius rėmus. D. Duttono teigimu, „stilius gali užgožti menininką, tačiau dažniau stilius menininką išlaisvina“. Panašu, menininkės sukurtas savito žaidimų pasaulio įvaizdis, išnertas ir išsiuvinėtas tarp gėlių, gulbių ir undinių įvaizdžių, nuginkluoja žiūrovą savastimi.

4. Naujumas ir kūrybiškumas. Menas vertinamas pagal naujumą, kūrybiškumą, originalumą ir gebėjimą nustebinti publiką. Lietuviai, turėdami pomėgį matyti daug bėdų, dar labiau mėgsta matyti kūrybiškus tų bėdų sprendimo būdus. Ir štai Laisvydė publikai pasiūlo problemų nematyti, nes jų, paradoksalu, nėra. Visai kaip užrašyta viename iš kūrinių: „Ką matai, tą ir matai“ („What you see is what you see“). Darbuose supinamos judančios moterų figūros, istoriniai pasakojimai, citatos iš kitų kūrinių; Monikos Krikštopaitytės teigimu, L. Šalčiūtė „iš gausybės kontekstų stengiasi išvesti savą vardiklį. Šia prasme, Laisvydės kūryba yra interaktyvi“.

5. Gebėjimas tapti kritikos objektu. Dar 2007–2009 m. kūrybos kataloge „Propaganda“ menininkė, lyg atliepdama kūriniams, išskirstė juos į sekcijas („Autoportretai“, „Pasivaikščiojimas raudonais bateliais“, „Kodeksas“ ir t. t.), kiekvieną aprašė ir suasmenino. Taip kūrinys aktualizuojamas ir įvietinamas akimirkos erdvėlaikyje, o kartu atkreipia kritikų dėmesį.

6. Gebėjimas reprezentuoti (tikrovės reiškinius). Atsakymas apie šią savybę glūdi pačios autorės žodžiuose: „Darbai yra apie tą „išorės“ daromą poveikį ir mano bandymą jam kažkaip pasipriešinti, ginčytis, taip pat apie mano ir ne tik mano svajones ir kaip jos transformuojasi to „išorės spaudimo“ paveiktos.“*

7. „Specifinis fokusas“, t. y. atsietumas nuo įprasto gyvenimo tėkmės konteksto. Opias bėdas, aktualijas Laisvydė tarsi išdidina ir pateikia žiūrovui, tačiau savo pačios reakciją į jas paslepia kūrinio visumoje. Svarbi estetinė kūrinio dalis, dėl kurios nepatyręs žiūrovas gali būti paklaidintas dekoratyviajame darbo sluoksnyje, taigi „specifinis fokusas“ randamas tik atsiradus asmeninei patirčiai su kūriniais.

8. Raiškinga individualybė. Pačios autorės balsas pirmąkart pasigirsta siuvinėtų nosinaičių serijoje, mat linoraižiniuose esančias citatas ir tekstines nuotrupas žiūrovas linkęs priskirti matomam (vaizduojamam) personažui, o ne autoriui, kuris ir sukūrė personažą. Kad ir „O tikrenybės yra lėtos ir neapsakomai išsamios“ arba „Menininkas be meno formos tampa pavojingas“ – pasitelkusi būtent nosinaites L. Šalčiūtė apgaubia žiūrovą asmeninės tikrovės konstantomis.

9. Emocinė situacija (reakcija). Niekam neturėtų kilti klausimų, ar L. Šalčiūtės kūryba prisotinta emocijų deguonies. Emocijos čia susiduria su pajauta, meno kūriniai yra savaime permainingi ir pasiklysta išskirtiniuose emocijų skoniuose ar tonuose. Emocijos, kylančios kaip reakcija į kūrinius, įvairiopai skiriasi nuo pirminių, autentiškų autorės emocijų.

10. Intelektualinis provokatyvumas. Tikrasis žvilgsnio malonumas atrandamas sudėtinguose, provokuojamuose meno kūriniuose. L. Šalčiūtė, žaisdama sudėtingais siužetais, naudodama įvairius nūdienos aktualijų ar įvairių temų problematikos įkalčius ar jų pėdsakus, vėlgi paklaidina žiūrovus intelektualinėje kelionėje. Jos personažai kalba citatų, serijų numerių, pasakų įvaizdžių, šieno kvapo užuominomis, kurias įminti menininkė palieka asmeniškai.

11. Vaizduotę žadinantis patyrimas. Tai, ko gero, pati svarbiausia savybė sąraše. Nesvarbu, koks tai kūrinys – iš medžio drožtas rūpintojėlis, puikiai suregzta pasaka, virtuoziškas medžio raižinys, – svarbiausia, kad jis privestų žiūrovo vaizduotę šokti ir kurti kūrinio tęsinį. Laisvydės meno daugiasluoksniškumas ir daugiabriauniškumas, rodos, yra vaizduotę žadinančių patirčių katalizatoriai, tiesiog negalintys nesuveikti.

* Ištrauka iš parodos „Propaganda. Svajonių transformacijos“ (kuratorė Laima Kreivytė) pristatomojo teksto.