Aistė Marija Grajauskaitė. „Post Sakralus“ ir kultūrinė dizaino reikšmė

Šiemet Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra švenčia (o gal labiau mini) 60-metį, o paroda „Post Sakralus“ yra jubiliejui skirtos programos dalis. Parodos kuratoriai – jaunosios kartos atstovai Marija Puipaitė ir Vytautas Gečas. Nors jie geriau žinomi kaip dizaineriai, tačiau ima skleistis ir kaip dizaino parodų kuratoriai.

Įžengus į parodos „Post Sakralus“ erdvę (VDA parodų salė „Titanikas“) netrunku suprasti, jog ekspozicija siekia nuraminti žvilgsnį, bet ir suerzinti protą. Vos keliems objektams skirta itin daug erdvės, jie tarsi skęsta. Objektai tuo pačiu be galo paskiri, medituojantys individualiai. Štai kažkur krėslas suolas (lyg kviečiantis prisėsti išpažinčiai), kažkur į motociklą, dviratį, motorolerį ir animacinio serialo „Flinstonai“ automobilį panašus kūrinys... Parodos architektūra ir kuratorinė strategija nustelbia kone viską, ką teko prieš tai mūsuose matyti. Mėlyne (tokios spalvos parodos architektūros elementai) banguojančioje parodoje pasitelkiama vieno objekto stebėjimo taktika. Nacionalinėje kultūroje bei parodų istoriografijoje galime išskirti vos kelias dešimtis dizaino parodų, tad normalu, jog kiekviena labiau išsiskirianti kelia intrigą, susidomėjimą ir kvestionavimo būseną. Būtent dėl to apie parodą nusprendžiau rašyti ne pati, o pakalbinti jos kuratorius. Kodėl niekas nebesak­ralu, kaip reikėtų žiūrėti ir interpretuoti dizaino objektą, sutiko papasakoti Marija ir Vytautas.

 

Aistė Marija Grajauskaitė. „Post Sakralus“  ir kultūrinė dizaino reikšmė

 

Apie ką kalba paroda „Post Sakralus“? Kodėl kilo poreikis ją surengti?

Marija Puipaitė. Po pernykštės susidomėjimo sulaukusios parodos „Budrūs daiktai“ (didžioji dalis autorių buvo užsieniečiai, – A. M. G. past.) galerijoje „Vartai“ norėjosi atsigręžti į Lietuvos dizainą ir pajudinti, sujungti nedidelę, dažnai individualiai nusiteikusią vietinę dizaino bendruomenę. Tačiau paroda „Post Sakralus“ pirmiausia kalba apie skirtingas dizaino praktikas.

Vytautas Gečas. Bet kartu ir apie daiktus, ir jų suvokimą. Dažnai dizaino objektai priimami kaip prekės, kai žiūrint į juos, kaip į „daiktus“, gali atsiskleisti gerokai didesnis potencialas.

M. P. Kita dabar vyraujanti tendencija – ilgi aprašymai, dėmesys konceptui. Neretai parodose pasigendame tiesiog patyrimo. Elementariai pamirštame, kad daiktus reikia matyti, ieškoti su jais santykio čia ir dabar. Šioje parodoje siūlome dizaino objektus pamatyti kaip sakralius artefaktus, skirtingų praktikų, tam tikrų tikėjimų, vertybių, metodų įsikūnijimus, materialius įrodymus. Parodoje „Post Sakralus“ nerasite įprasto objekto aprašymo. Čia iš etiketažo galite sužinoti daikto materialiąsias savybes – medžiagas, o ant grindų esančios pokalbių su autoriais nuotrupos duoda užuominas apie individualius kūrybos procesus ir principus.

V. G. Paroda sutapo su VDA Dizaino katedros 60-mečiu. Todėl joje studijavusių, dėstančių dizainerių darbų paroda įgauna dar vieną reikšmę – ženklina šią progą. Plataus dizaino spektro atskleidimas turi ir edukacinį atspalvį. Tikime, kad ši paroda gali būti aktuali ir besidomintiems dizaino studijomis.

 

Aistė Marija Grajauskaitė. „Post Sakralus“  ir kultūrinė dizaino reikšmė

 

Eksponuojami dizaino objektai pateikti kitaip, nei dažnai esame linkę matyti. Jie panyra į gana tankią, surežisuotą erdvę. Kaip ir kodėl pasirinkote būtent tokią kuratorinę retoriką?

M. P. Paroda veikia VDA „Titaniko“ galerijoje, akademiniame kontekste, iš kurio ribų ir įprastos atmosferos norėjosi pabėgti. Taip pat objektai labai skirtingi tiek tipologiškai, tiek konceptualiai, tiek medžiagiškai, todėl buvo būtinas visą susiejantis vizualinis naratyvas. Erdvę, kuri dažniausiai yra anonimiškas neutralus turinio fonas, norėjosi pasitelkti žiūrovo patirčiai, sujungti erdvinius ir daiktiškus elementus. Parodos architektūra vienu metu leidžia susitelkti ties vienu objektu ir su juo sukurti intymų, kamerinį santykį. Taip norėjosi atkreipti dėmesį į patį daiktą, jo esmę. Kartu fonas – gan sintetiškas, ryškus, kontrastuojantis ir atskleidžiantis eksponatus, kurie neplanuotai beveik visi arba juodi, arba natūralių žemės atspalvių. Dėl suskaidytos erdvės ir sluoksnių vienu žvilgsniu visos ekspozicijos negali nuskaityti. Ji vilioja eiti gilyn, sukti ratus, pakelti galvą, pažiūrėti į grindis, ieškoti užuominų.

V. G. Remiantis parodos pavadinimu „Post Sakralus“, kiekviena niša tampa erdve pabūti su kiekvienu objektu atskirai. Absidės sukuria atskiras erdves, bet išlieka vieno darinio dalis. Tačiau atskiras absides galima interpretuoti, pamatyti lyg klausyklas kiekvieno daikto išpažinčiai.

 

Aistė Marija Grajauskaitė. „Post Sakralus“  ir kultūrinė dizaino reikšmė

 

Parodos autoriai: Barbora Adamonytė-Keidūnė, Mantas Lesauskas, Juozas Brundza, Lukas Avėnas, etc. etc. (Inesa Malafej ir Arūnas Sukarevičius), Gintarė Černiauskaitė, Rapolas Gražys, Evelina Kudabaitė, „Less Table“, Austėja Platūkytė, Dominykas Budinas. Kas juos sieja? Kodėl būtent šių autorių darbai?

M. P. Pasirinkome po vieną dizainerį, mūsų suvokimu, atstovaujantį tam tikrai dizaino sričiai, praktikai. Kiek­vieno jų kūryboje matyti tęstinumas, atpažįstamas braižas.

V. G. Visi vienaip ar kitaip susiję su Dizaino kated­ra. Dalis jų yra dėstytojai. Galvodami apie parodos turinį norėjome parodyti kuo platesnį daiktų dizaino specialybės spektrą: nuo industrinio iki kritinio dizaino. Rinkomės skirtingus autorius, kuo skirtingesnes jų praktikas.

 

Dizaino parodos – retas reiškinys Lietuvoje. Kodėl?

G. Industrinis dizainas vis dar išlieka dominuojanti dizaino terpė, kuri konstruoja, kaip mus pasiekia daiktai. Tokio dizaino kontekste dažnesnės komercinės parodos neretai yra skirtos profesionalams. Arba kartais ir pati parduotuvės lentyna tampa savotiška ekspozicija. Tačiau, norint atskleisti skirtingas daiktų kuriamas vertes ir įvairiapusiškai nagrinėti lauko problematiką, būtina rengti kuruojamas parodas, kuriose dizaino praktika ir teorija pateikiami bend­rame kontekste.

M. P. Sakyčiau, Lietuvoje dominuoja labai pragmatiškas požiūris į dizainą kaip į įrankį, kuris sprendžia problemas. Mažai kalbama apie kultūrinę dizaino reikšmę. Lietuviškąją dizaino istoriją pradėjome atrasti dar visai neseniai. Dar vienas aspektas: visi sutiks, kad dizaino teoretikų, o ypač kuratorių Lietuvoje itin mažai. Praktikai labai susiskaldę, individualistai, sulindę į savo sritis, darbus, mažai jų pačių inicijuotų įvykių, susivienijimų, iniciatyvų, pavyzdžiui, parodyti savo naujus kūrinius. Bendra dizaino politika neturi aiškios strategijos, dizaino organizacijos veikia tarsi priešingomis kryptimis, padrikai.

 

Aistė Marija Grajauskaitė. „Post Sakralus“  ir kultūrinė dizaino reikšmė
Ekspozicijos fragmentai. Norbert Tukaj nuotraukos

 

Tikiu, tai ne pirma ir ne paskutinė judviejų kuruota pa­roda. Kas toliau?

M. P. Kita paroda – „Vartų“ galerijoje birželio mėnesį, platesnio konteksto, tarptautinė, autorinio dizaino. Pasirinkome iš pirmo žvilgsnio išeksploatuotą, netgi nusibodusią tvarumo temą, nors šis klausimas šiandien neišvengiamai gula ant dizainerio pečių. Norime atskleisti jos kompleksiškumą, įvairumą, taip pat tai, jog neegzistuoja viena tiesa, kaip tvarumo aspektai įsikūnija autorių kūryboje. Dar laukia paroda Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje spalio mėnesį.

V. G. Sužavėti muziejaus baldų saugyklos eklektiškumo, norime prakalbinti ir aktualizuoti muziejinius eksponatus šiuolaikinio dizaino praktika. Kartu su istorikais, restauratoriais atliksime tyrimą, o pamestas daiktų istorijas užpildysime kūrybine praktika. Ieškosime sąlyčio taškų su šiuolaikinio dizaino lauku ir kviesime lietuvių autorius kurti naujus kūrinius, koreliuojančius su saugyklose saugomais eksponatais.