Galerijoje „Meno niša" iki gegužės 15 d. veikė tapytojos Inos Budrytės (g. 1957) paveikslų paroda „Be Paltuko". Menininkė tapo, lieja akvarelę, apipavidalina knygas. I. Budrytė yra sukūrusi monumentalios tapybos darbų – freskas Vilniaus universitetinėje ligoninėje ir Antakalnio poliklinikoje. Jos darbų galima rasti privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienio šalyse. Svarbiu lūžiu talentingos menininkės biografijoje tapo Modernaus meno centre 2010 m. surengta paroda „Iš mano kambarių".
Naujausią savo kūrybos parodą dailininkė skiria savo žuvusiam katinui. Inos žodžiais, „Paltukas – katino vardas (namiškio, mielo draugo). Paltukas žuvo. Tapybos pagalba dar bandau pasekti amžinybėn išplaukusią sielą. O šiapus – džiaugsmų ir bėdų, pakilimų ir atoslūgių kaita banguoja gyvenimas..."
Parodoje eksponuojama apie 20 darbų, daugiausia – tapybos, jie sukurti 2010–2014 m. I. Budrytės tapybai būdingas kameriškumas, intymaus pasaulio vizija, tylos pajauta, uždarumas, jautrumas, melancholija. Jos paveikslai-eskizai išsiskiria spontaniškumu, jie gimsta iš intymių asmeninių pajautų, kasdienybės nuotrupų. Nors čia ir atpažįstami kasdienybės fragmentai, dažnai jie virsta abstrakcijomis, įgyja simbolinę prasmę.
Paveiksluose kaskart kitaip atsiveria savotiškas menininkės vidinių būsenų, egzistencinių patirčių kaleidoskopas. Darbuose „Princas norėtų išplaukti" (2013), „Su žvake" (2012), „Upė" (2014) per jautrų spalvinį modeliavimą ir savitą kompoziciją pasiekiama įtaigios išsiskyrimo, ilgesio nuotaikos. Įtampos, slegiančios kasdienybės atmosfera jautriai perteikta paveiksluose „Antra ranka" (2013), „Apeliacinis skundas" (2014). Munchiška egzistencinio nerimo dvasia dvelkia kompozicija „Su žvake" (2012), taip pat – „Berniukas žaidžia" (2010, Modernaus meno centro kolekcija), kur tamsiarūbė žmogysta nelyg mirties šešėlis į vandenį leidžia laivelius.
Tapytoja savo paveikslų erdves kuria pasitelkdama skirtingas kolorito dermes, dažnai – prigesintos baltõs tonus ir pustonius. Jose mozaikos principu įkomponuojami abstrahuoti objektai, figūros – žmonių, gamtos, daiktų pasaulio nuotrupos. Susidaro įspūdis, kad net geometrinės formos – stačiakampiai, kubai – tai savarankiški paveikslo elementai, ženklinantys tam tikras pajautas, sukuriantys erdviškumo įspūdį. Jie kartais veikia lyg tam tikra pakyla ar scena (paveikslai „Žolė – mano sesuo" (2013), „Veršio garbintojai" (2013)), o paveiksle „Paltuko skrydis III" (2012) kubas, įkomponuotas viršutinėje paveikslo dalyje, sustiprina judėjimo įspūdį. I. Budrytės paveikslų veikėjų figūros eskiziškos, sąmoningai „neišbaigtos", sąlygiškos, primityvistinės.
I. Budrytės paveikslų erdvė dažniausiai tuštoka, neperpildyta objektų. Kartais ji imasi beveik abstraktaus komponavimo. Pavyzdžiui, paveikslas „Ūžesių dėžutė" (2013), kur mėlyname fone tarsi koks avilys ar paslapčių skrynelė vaizduojama gelsvai žalia atverta forma. R. Jurėnaitė taikliai pastebi, kad Budrytė tapo ir piešia vienu metu. „Jos kūriniuose netikėti ryškūs geltonos, mėlynos, žalios spalvos deriniai kaitaliojasi su prigesinta raudona, žalia ar rusva, o kai kada apsiribojama tik juoda ir balta. Siluetiškai vaizduojamos figūros ir daiktai meta ilgus spalvotus šešėlius. Medžiai ir augalai piešiami ornamentiniais štrichais, o negyvi daiktai įgauna materialaus gyvybingumo."
Dailininkės kompozicijose apstu ir teatrališkų elementų. Visa jos tapyboje ir piešiniuose kuriama sąlyginė erdvė kartais primena teatro sceną: objektus skiria skirtingos erdvės arba plokštumos, dalijamos į keletą spalvinių segmentų, ir, žinoma, naivios bei pasakiškos figūros, patiriančios keisčiausias transformacijas. Gyvūnai čia neretai įgyja antropomorfiškų bruožų, paslaptingas istorijas pasakoja paprasčiausi daiktai, augalai ar geometrinės formos...
Dailininkė mielai sutiko atsakyti ir į kelis klausimus apie savo kūrybą.
Kokie svarbiausi Jūsų įkvėpimo šaltiniai?
Keletą pastarųjų metų kovoju su užgriuvusiais gyvenimiškais rūpesčiais ir sunkumais. Negaliu pavadinti jų įkvėpimo šaltiniais, bet jie verčia ieškoti išeities, kaip, nebėgant nuo gyvenimo pareigų, nuolat kapstantis iš visokių keblumų, nebūti jų prislėgtai ir užvaldytai. Man išeitis yra tapyba. Tapyboje tas negandas valdau ir išnaudoju, paverčiu paveikslo turiniu, užrakinu ten amžiams. Taip pat kūryba leidžia svajoti, ištrūkti į laisvę, kurios trūksta gyvenime. Tapyba tarsi lygiagretus gyvenimas, iš kurio gali pažvelgti į savo tikrąjį sujauktą gyvenimą. Suspaudžiant jo fragmentus į iškalbingus pavidalus, išsivaduoti iš sumaišties ir išsilaisvinus kurti geidžiamą „paveikslinę" būtį.
Kas daro įtaką Jūsų kūrybai?
Kai turiu laiko tapyti ar piešti, didžiausią įtaką daro to momento nuotaika ar poreikis – išreikšti, radus tinkamą formą, sudėti į paveikslo rėmus protestą ar neduodantį ramybės nepasitenkinimą aplinka, o gal, prisikabinus vabalo sparnus, pasileisti svajonių laukais.
Paroda skirta žuvusiam katinėliui. Jums labai svarbūs gyvūnai?
Nuo 2007 metų, kai giminės, išvažiuodami į užsienį, paliko man savo katytę, o ši atsivedė du kačiukus, visi jie tapo man artimiausiais gyvais sutvėrimais, namiškiais, mano draugija. Negaliu tvirtinti, kad katės kuo nors svarbesnės už kitus gyvūnus, bet tie kiti gyvūnai toli, miškuose, laukuose, kitų žmonių namuose, o šios yra su manimi ir mes puikiai susigyvenome, mus jungė tvirta sąjunga, visi keturi namų kampai buvo apsaugoti, ir blogos įtakos, nuotaikos čia neprasiskverbdavo. 2012 metų pabaigoje, žuvus katinėliui Paltukui, ši nuostabi pusiausvyra susvyravo, į mūsų namus įsiskverbė liūdesys. Ir tik tapyba dar leidžia šiek tiek prisiartinti prie Paltuko, pasekti jo pomirtinę kelionę, nuraminti liūdinčią širdį.
Kiek svarbios Jūsų kūrybai išorinio, kiek – vidinio – pasaulio impresijos?
Kai išorinio pasaulio impresijos puola kaip širšių pulkas (tiesa, pasitaiko ir labai žavingų drugelių), tai vidinėms tenka tupėti užsivėrusioms ir laukti savo laiko, tai yra kūrybos laiko. Čia jau karaliauja vidinės galios, bet ir širšės būna išrikiuojamos ir tinkamai panaudojamos, o drugeliai – maloniai pakviečiami vidun.
Susidaro įspūdis, kad spalvos Jūsų kūryboje įgauna simbolinę prasmę. Kurios spalvos Jums artimiausios?
Kasdienybėje, kai lieku pati su savimi, geriausias yra bespalviškumas, kuriam iš spalvų artimiausia yra pilka. Ji netrikdo, neatitraukia dėmesio, leidžia nurimti ir susikaupti, tai pati pasyviausia spalva. Kitos spalvos labai veiksmingos. Jos yra pasaulio prabanga ir reikalauja dėmesio. Nepasakyčiau, kad aš kuriai nors spalvai teikiu pirmenybę, bet tapydama daugiausia išnaudoju mėlynų ir geltonų dažų.