Jaunųjų mados dizainerių konkursas „Injekcija“ šiais metais siejamas su kelionės traukiniu metafora. Mados traukinys – greitas, ne visi spėja į jį įšokt, tad kartais imi ir lieki kokioje priemiesčio stotelėje vilkėdamas praėjusio sezono paltą. Taip būtų galima apibūdinti nuolat kintančios mados fenomeną. Tačiau didžiausias Lietuvos madą pristatantis renginys „Mados infekcija“ ir konkursas „Injekcija“ niekuomet nesilygiavo į greitąjį traukinį. Kūrybinės dalies vadovė ir projekto pionierė dizainerė Sandra Straukaitė visuomet palaikė avangardo kūrėjus ir triumfuojantį savitumą. Šių metų konkursas ne išimtis – dalyviai pristatė eksperimentines kolekcijas, paperkančias nuoširdumu. Konkursas vyko Vilniaus geležinkelio stoties fojė, kurios grindis puošianti kompaso mozaika konkursui, regis, buvo pranašinga. Galimybė pasirodyti renginyje „Mados Infekcija 2020“ skirta keturiems iš skirtingų geografinių platumų: „Tommaso“ iš Kipro, Jaroslavui Glazunovui iš Rusijos, Linai Misėkaitei iš Lietuvos ir „E.STAR“, t. y. lietuvių dizaineriui Saimonui Tarteniui, gyvenančiam ir kuriančiam Londone.

Pradedantiems dizianeriams būdingas visa apimantis kūrybiškumas – jie kuria tai, kuo gyvena, kolekcijose išryškėja asmenybių charakteriai, požiūriai, o ne apgalvota dizaino ir verslo strategija. Dažno pradedančio dizainerio pasaulėžiūroje komercija ir mada yra skirtingose barikadų pusėse. „Kapitalistiniame koorporacijų miraže nelieka meniškumo pėdsakų“, – teigia dizaineris J. Glazunovas. S. Tartenis antrina, kad „mada neturėtų kainuoti daug. Man mada ir menas nėra verslas. Kuomet tai tampa verslu, de facto mada praranda ar lyg pameta savo idėją ir žinutę, kurią dizaineris siunčia“. Atrodytų, vis dar gajus mitas, kad sėkmingas menininkas yra komerciškai nepelningas. Derėtų priminti: sukurti komerciškai patrauklius, dėvimus, tačiau originalius drabužius yra nemenkas iššūkis, daug sunkesnis, nei gali pasirodyti vartotojui iš pirmo žvilgsnio. „Mados Infekcija“ ir „Injekcija“ šiuo aspektu visuomet sulaukia švelnios kritikos, mat neaišku, kokią naudą patiems dizaineriams, išskyrus viešumo dozę, teikia konkursas. Jam pasibaigus komunikacijos apie realią galimybę įsigyti matytus objektus tiesiog nėra, o patikusius dizainerius turi surasti socialinių tinklų platybėse. Ir nors iš vidaus veržiasi naivus perfekcionizmas, būkime atviri: paklausi kūryba – kiekvieno mados dizainerio siekiamybė.

 

Tautvydo Stuko nuotrauka

 

Nekomercinės mados stereotipai užkoduoti ir mokymo įstaigų programose, kuriose susitelkiama tobulinti kūrybą ir amatą. Tai savaime nėra blogas dalykas, tačiau bereikšmis, jei studentas nežino, kaip įgytas žinias pritaikyti kuo tikslingiau, o pasibaigus kūrybiniams žaidimams, tenka susidurti su realybe, kuri jautresniems menininkams dažnai pasirodo sunkiai ištveriama. Svarbiausia dizainerių kalvė – Vilniaus dailės akademija; į kostiumo dizaino bakalauro programą įtrauktos dvi privalomosios disciplinos su raktažodžiais „verslas“ ir „rinkodara“ kartu sudaro vos 6 kreditus iš 240 – proporcija aiški. Vilniaus dizaino kolegija taip pat ruošia mados dizaino profesionalus, į programą įtraukti privalomi bendrieji studijų dalykai, tarp jų ir verslumo pagrindai, intelektinės nuosavybės teisė, tad bendrus pagrindus suteikia, tačiau nemoko konkrečių mados industrijos strategijų. Verslumo pamokų poreikis paaiškina Arnoldo Remeikos ir Ievos Zubavičiūtės 2018 m. įkurtą Mados verslo institutą – jame parengtas seminarų ciklas apie mados pramonę Lietuvoje ir mados verslo įgūdžių tobulinimą. Nesupraskime neteisingai, nesiekiama kiekvieno kūrėjo paversti prekiniu ženklu, greičiau padėti jam išsiaiškinti savo stipriąsias savybes, ką rinka turi pasiūlyti tokį profilį įgijusiam kūrėjui ir ką jis pats gali pasiūlyti rinkai.

Grįžkime į Vilniaus geležinkelio stotį: renginyje pristatyta 17 kolekcijų, kuriose nagrinėti lyties, globalizacijos, identiteto ir tvarumo klausimai. Vyriškumo sąvoka gvildenta vyriškose Vaidos Voraitės, S. Tartenio ir keleto kitų kolekcijose. Pastarasis dizaineris pristatė kolekciją „Bloga reputacija“ („Bad Reputation“), kurioje pagrindiniu akcentu tapo sunkūs aksesuarai, apdirbti plėšymai trikotažo palaidinėse, odiniai švarkai derinti su kelnėmis arba tiesiog apatiniais. Kolekcijos žinutę itin sustiprino puikus įvaizdžio užbaigimas pasirinkus tinkamą vizažą – iš tolo, rodos, stipriai paryškintos akys iš arti atskleidė įraudusių sumušimų ir mėlynių imitaciją. Lyg bylojančią apie vis dar opią LGBTQ išraiškos laisvę bei polemiką Lietuvoje. „Lytis man mažiausiai suprantamas dalykas. Kas tai? Niekada nekūriau nei vyrams, nei moterims – kuriems labiau tinka ir patinka, tie ir nešioja“, – teigia dizaineris. V. Voraitės kolekcija nušvito perregimais neoniniais nėriniais, suknelės vyrams derintos su dekoruotais futbolo bateliais. Ryšku, bemaž dekoratyvu, perregima ir seksualu – tokiais elementais jungiamas vyriškas ir moteriškas pradas. Ar šiuos epitetus išties dar galima skirstyti į vyriška ir moteriška?

Ne tik galutinis produktas, bet ir pats kūrybos procesas – itin svarbus menininkams. Pavyzdžiui, J. Glazunovas pristatė kolekciją „Intuism“, kuri sukurta taikant paties dizainerio sumanytą intuityvios kūrybos metodą. „Metodas grįstas informaciniu vaakumu ir svarbaus žmogaus instinkto – intuicijos – pažadinimu. Kūrybos rezultato negaliu nuspėti ar nukopijuoti, – sako dizaineris. – Kuriant intuityviai, dizainas priartėja prie gamtos kūrinių.“ Tai lyg performanso meno ir šokio muliažas – menininkas tampa atsitiktinumų liudininku, o judesio formos toliau gyvena audinio draperijose. Konkurso nugalėtojai L. Misėkaitei mada – taip pat būdas ne tik sukurti drabužį, bet ir žinių gilinimo įrankis. „Kurdama kolekciją dedikuotą knygnešei ir daraktorei Magdalenai Bankaitei, išsikėliau tikslą sukurti 5 modelius ir kartu pagilinti istorijos žinias apie spaudos draudimo laikotarpį. Kūryba man yra priemonė minčiai ir žinojimui suteikti kitą formą“, – teigia dizainerė.

Tvarumo tema, dominuojanti pasaulinėje mados industrijoje, neaplenkė ir konkurso dalyvių. „Šiuo metu daug dėmesio skiriama tvarumui ir etiškam vartojimui, o mada šiame kontekste įvardijama kone pagrindine nusikaltėle, todėl jaučiu pareigą kūrybinius siekius derinti su atsakomybe aplinkai“, – teigia I. Miseikaitė. Tvarumo klausimą aktyviai tyrinėja ir dizainerė, „Injekcijos“ dalyvė Reda Paula, kurianti kuo mažiau atliekų generujančius drabužius arba kaip pagrindinę gamybos medžiagą naudojanti tekstilės atraižas.

Pripažinimas – itin vertinga paskata. „Nemažai pradedančių lietuvių dizainerių, gyvenančių svetur, dažnai čia, Lietuvoje, lieka nesuprasti. Man pačiam prireikė 5 metų, kad išdrįsčiau savo kūrybą parodyti tėvynėje, norėjosi pritarimo iš savų“, – sako S. Tartenis. „Konkursas buvo puikiai, sklandžiai organizuotas, susipažinau su įdomiais dizaineriais, netikėtas buvo žiūrovų ir kolegų palaikymas. Manau, jauniems kūrėjams tokia galimybė pristatyti savo darbus ir sulaukti padrąsinimo žengiant pirmuosius žingsnius profesionalumo link – labai svarbu“, – antrino Ieva.

Pačia mada galima užduoti nepatogius klausimus ir plėsti požiūrių įvairovę, tad jauniems kūrėjams savomis problemomis ir aktualijomis sveika dalintis su visuomene, o žiūrovams iš šalies pravartu profilaktiškai pasidomėti, kuo gyvena jaunas dizainas. Eksperimentams pasibaigus, pamažu atrandant savitą dizainą, svarbu nepamiršti apie tai pasakoti garsiai. Nes kartą „Injekcijoje“ pro ausis praleidus garsiakalbyje praneštą vieną vardą iš sepyniolikos, antrą kartą gali nebesutikti, jei jis pats tavęs nesusiras.