× Agnė Mackevičiūtė, Emilija Vanagaitė

 

Andrius Erminas – viduriniosios kartos skulptorius, kuriantis naratyvines, erdvines instaliacijas iš dažnai efemeriškų, tarsi gyvų medžiagų. Savo kūryboje menininkas kalba nuorodomis, o kasdienius, lengvai atpažįstamus daiktus transformuoja į naujus kūnus. A. Ermino kūryba artima siurrealizmui bei kviečianti žiūrovą individualiai interpretuoti ir savarankiškai iškoduoti objektų reikšmes bei jų tarpusavio sąsajas. Pats autorius aktyviai, bent kartą per metus pristato po naują personalinę parodą. Naujausia jo paroda „[Už]kulisiai“ lapkričio 4 d. buvo atidaryta galerijoje „Artifex“.

 

Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

 

Agnė Mackevičiūtė. Bakalauro studijoms rinkotės freskos-mozaikos programą. Ar vis dar juntama šių studijų įtaka ir kodėl tuo keliu nebeita toliau? Magistrantūroje, kiek žinau, ėmėtės skulptūros.

Baigiau ne tik freskos-mozaikos bakalauro studijas, bet ir pramoninį dizainą Telšių aukštesniojoje taikomosios dailės mokykloje. Įgytos skirtingos išsilavinimo patirtys leidžia žiūrėti į skulptūros specialybę ne kaip į amatą, o daugiau kaip į meninę, kūrybinę veiklą. Visa gyvenimiška patirtis tik praplečia akiratį, kūrybą formuoja ne tik išsilavinimas, bet ir požiūris į gyvenimą, įvykius. Mano atveju – ypač vaikystėje išgyventos patirtys, pasąmoniniai vaizdiniai. Išsilavinimas tesuteikia teisę kiek profesionaliau, plačiau pažvelgti į savo veiklą, priimti ir išspręsti tam tikrus iškilusius profesinius klausimus.

 

A. M. Užsiminėte, jog kūrybiniame procese veikia ir pasąmoniniai vaizdiniai. Tai gana artima praėjusiame šimt­metyje kūrusiems siurrealistams, kuriems pasąmonės vaizdai tapo vienu pagrindinių kūrybos šaltinių. Vaizdiniams „ištraukti“ jie naudodavo įvairias strategijas, pvz., sapnų užrašymą arba – atvirkščiai – ilgas nemigos valandas. Ar naudojate kokius nors specifinius metodus savo pasąmonės vaizdiniams prikelti?

Kūryboje kokių nors specifinių strategijų ir metodų nenaudoju. Man pasąmonė – tai nesąmoningos mintys, jausmai, būsenos, sapnai, juos tiesiog paverčiu vaizdiniais.

 

A. M. Kas darė didžiausią įtaką kūrybai? Kiti menininkai, menotyrininkai?

Nebūsiu originalus. Man patinka daugelio kūryba. Nors labiau įkvepia ne patys autoriai, o jų kūryba. Vieni to paties kūrėjo darbai gali patikti, kiti – ne. Apskritai, kiek įmanoma, stengiuosi nesivadovauti principu patinka-nepatinka, gražu-negražu, o remtis suprantu-nesuprantu. Įtaką kūrybai turbūt daro viskas, visa mane supanti aplinka. Kūrinių idėjos gimsta iš aplinkos, asmeninės patirties, o kūrinių išraiškai, formoms labiausiai įtaką daro gyvoji ir negyvoji gamta. Visos reikiamos formos ir spalvos yra gamtoje.

 

Emilija Vanagaitė. Jau ilgai jūsų kūryba nekinta ir juda viena – žmogiškojo faktoriaus – linija. Žiūrint iš dabarties taško, ar nėra nuojautos, kad žvilgsnis krypsta kita linkme?

Kadangi kūryba neapsiriboja vienu kūriniu, viena užbaigta idėja, manau, kol kas tęsiu. Keičiu ne patį kūrybinį žvilgsnį, bet plečiu kūrybinį lauką. Žmogiškasis faktorius – mano pagrindinė tema. Joje atsispindi viskas, kas susiję su žmogumi ar žmogiškąja veikla. Tai gana plati tema, todėl tiesiog kuriu naujas objektų serijas, plečiu interpretacijas, tačiau kūrybiniai principai nekinta. Aišku, paraleliai kuriu ir naujomis temomis, eksperimentuoju. Neišvengiamai kūrybos procesui didelę įtaką daro įvairios aplinkybės. Tenka spręsti ir kūrybinės erdvės, kūrinių saugojimo, sandėliavimo, finansinius ir kitokius klausimus. Kartais tenka kai kurių idėjų atsisakyti arba keisti sprendimus. Kūrybos bado kol kas nejaučiu.

 

E. V. Žmogiškojo faktoriaus tema jus lydi jau beveik dešimtmetį, o kūriniuose ir parodose dažniausiai atsiranda įvairių gyvenimiškų fragmentų, tarsi sustabdyti laike prisiminimai būtų pavirtę skulptūriniais objektais. Ar pa­rodose bandoma papasakoti asmenines istorijas, ar tai kolektyviniai žmonių prisiminimai?

Žmogiškasis faktorius atsirado galvojant parodos pavadinimą. Besigilinant į šią frazę, ji pasirodė daug platesnė, apimanti gerokai daugiau nei vieną įvykį ar paro­dą. Žmogiškasis faktorius gali būti traktuojamas kaip žmogiškoji veikla... O kadangi menas irgi yra veikla ir jį kuria kol kas tik žmogus, pasirodė visai prasminga frazė, apibūdinanti mano, kaip žmogaus, kūrėjo, meninę veiklą. O atskirose parodose prie žmogiškojo faktoriaus pridedu nuorodą, žodį, kuris nukreipia būtent į šios parodos temą. Pati frazė – žmogiškasis faktorius – įvairiuose žodynuose aiškinama įvairiai. Tai gali būti traktuojama ir kaip žmogiškoji klaida. Man artimiausias apibrėžimas: Žmogiškasis faktorius – individo įtaka kokiam nors psichologiniam, kultūriniam, techniniam procesui.

 

E. V. Kita svarbi jūsų kūrybos linija – mutacijos. Tai tarsi transformuoti kasdieniai objektai, kuriuose vyrauja medžiagos ir formos supriešinimas, kuriamas keistumas. Kaip gimsta šios mutacijos?

Man išties labai svarbi transformacija tiek medžiagos, formos, tiek idėjine prasme. Objektams dažniausiai naudoju aiškiai identifikuojamus daiktus – tai buitiniai, religiniai, žmogaus sukurti, dažniausiai jau atgyvenę daiktai, atributai. Arba tiesiog objektai iš gamtos, turėję gyvybinį pradą – augalai, šaknys, gyvūnų liekanos, kaulai. Remdamasis gyvenimo patirtimi, vertybėmis, sapnais, vaizduote konstruoju susikurtus vaizdinius. Šiek tiek transformuodamas, supriešindamas, pakeisdamas prigimtinius daikto pradus, kuriu skulptūrinius, simbolinius objektus, skulptūrines instaliacijas.

 

A. M. Naujausia paroda „[Už]kulisiai“ vizualiai taip pat asocijuojasi su mutacijomis ir transformacijomis.

Taip, tęstinumas yra. Šiuo atveju transformacija man padeda išreikšti kulisus ir užkulisius. Parodoje atsiranda įvairių baleto teatro elementų ar liturginių reikmenų, kurtų naudojant ruberoidą, bituminę stogo dangą, pergaminą ir kitas medžiagas, iš kurių šie daiktai niekada nebuvo gaminti. Tai tarsi bandymas atskleisti tai, ko nematome, parodyti ne tik reprezentacinę, bet ir nepatrauklią pusę: balete – juodą darbą, prakaitą ir t. t. Tuo pačiu, kadangi paroda veikia tekstilės galerijoje, buvo įdomu tekstilę perteikti kaip nors kitaip, neįprastai.

 

A. M. Ar jūsų transformuojami objektai bando performuoti ir žmogaus kasdienybę?

Gal veikiau ne performuoti, o atskleisti, ką kartais pamirštame, ko nepastebime. Pavyzdžiui, parodoje „[Už]kulisiai“ kuriama nuotaika gana tamsi. Ta pusė, kurią bandau atskleisti, atrodo tamsi, nereprezentatyvi. Didžioji dalis parodoje panaudotų detalių yra iš buities arba itin lengvai atpažįstamos. Jos leidžia žiūrovui patirti atpažinimo džiaugsmą, tačiau atidžiau įsižiūrėjus gali pastebėti, jog šios detalės deformuotos, todėl tampa svetimos, ne visai jaukios.

 

A. M. Ne tik „[Už]kulisiuose“, bet ir apskritai kūryboje gana dažni religiniai motyvai, tačiau jie taip pat transformuoti, susvetimėję. Kodėl? Čia vertėtų paminėti ir seriją „Votai“...

Mane domina žmogaus santykis su religija ir religijos bei paties tikėjimo takoskyra. „[Už]kulisiuose“ eksponuojami liturginiai objektai gyvenime išties atlieka puošybinį vaidmenį, o užkulisiai čia yra tai, kas gyvena žmogaus viduje, tikėjimas. Juk tikėjimo dėl liturginio grožio daugiau neatsiranda. Na, o voto reikšmė siejasi su žmogaus norais, su tuo, ko jis prašo, dėl ko meldžiasi. Tokia siekiamybė man asocijavosi su trofėjais, todėl įvairius norus ir sukabinau kaip trofėjų sieną.

 

A. M. Vieną jūsų kūrinių – „Kailį“ – nesenai įsigijo MO muziejus. Gal galėtumėte papasakoti apie šio kūrinio idėją, pasirinktas medžiagas?

,,Kailis“ gimė dėl susiklosčiusių aplinkybių: bute dariau remontą ir liko seno grindų parketo. Kūriniams dažnai naudoju senas, jau naudotas ir laiko patikrintas medžiagas, daiktus, tad parketas šiam kūriniui puikiai tiko... Kadangi butui parketas – kaip ir sumedžiotam gyvūnui kailis – nebereikalingas, tai aš, kaip medžiotojas, pasidariau trofėjų, interjero puošmeną. Gal tiktai mano „Kailio“ kitokia prasmė, labiau ironiška.

 

E. V. Dažnai tenka išgirsti, kad žiūrovai atranda jūsų kūrinių ir ekologijos sąsajas, nors, regis, apie tai tiesiogiai kalbėti intencijos neturite. Praėjusią žiemą surengtoje parodoje, Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje, matyta sužėlusi veja, koriai ir iš jų sklindantis bičių vaško kvapas – tai gamta, atradusi naujas egzistavimo formas. Kodėl pasirenkate būtent tokią raišką?

Stengiuosi užkoduoti daugiau nei vieną prasmę, kad tai būtų daugiasluoksnis, daugiaprasmis, dažnai pats sau prieštaraujantis, neturintis tik vieno ir galutinio siaurąja prasme atsakymo, objektas. Žiūrovas, atsižvelgiant į gyvenimo patirtį, gebėjimą vertinti aplinką, vaizduotę, išsilavinimą, humoro jausmą, yra laisvas įžvelgti savo prasmes arba neįžvelgti nieko, kas jį jaudintų. Kartais žiūrovas mato ir randa savo kūrinio šifravimo kodą, labai panašų į mano, o kartais praplečia kūrinio prasmių suvokimo ribas. Kartais konk­rečioms idėjoms perteikti panaudoju kuo daugiau juslių – ne tik vaizdą, bet pagal galimybes ir kvapą, garsą, šviesą.

 

A. M. Esate gana medžiagiškas menininkas, tačiau didelį dėmesį skiriate ir kūrinio idėjai. Žvelgiant į kintančias skulptūros tendencijas pasaulyje, atrodo, idėja ir procesas tampa svarbesni ir kartais užgožia vizualinę skulptūros pusę. Ką manote apie šiuo metu dažnai materialumo vengiančią šiuolaikinę skulptūrą?

Apie meno kūrinio prasmingumą ar materialumą, kiek jo turi būti konkrečiame kūrinyje, matyt, turi spręsti pats autorius. Itin svarbu, kuo įtaigiau atskleisti kūrinio idėją. Kas konkrečiame kūrinyje svarbiau – koncepcija ar amatas, – taip pat lemia autorius ir jo pasirinktos kūrybos išraiškos kryptys, stilius arba konkrečiam kūriniui keliama meninė idėja. Svarbiausia ir yra būtent šie aspektai, o ne svarstymai, kiek kūrinys šiuolaikiškas, geras ar blogas, nes tai dažnai tik kažkieno nuomonė. Kuo platesnė raiškos įvairovė, tuo labiau plečiasi pasaulio suvokimas. Man atrodo, jog reikia koncent­ruotis į idėjos perteikimą, o ne medžiagiškumą. Prisirišimas prie kažkokios vienos medžiagos man asocijuojasi su praėjusiais laikais, kuomet siekiant amžinybės daugiausia buvo naudojama bronza, akmuo. Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos matome, jog kartais medis ar kažkoks plastikas gali išgyventi ilgiau nei bronza.

 

A. M. Šiandienė situacija verčia meno pasaulį virtualizuotis ir skaitmenizuotis, tačiau skulptūra, ypač naratyvinės instaliacijos, nėra ta meno sritis, kurią lengvai galima perkelti į internetą. Kaip matote savo kūrybos ateitį tokiame pasaulyje? Bandote prisitaikyti ar kuriate taip, kaip iki šiol?

Turbūt ateityje technologijos neišvengiamai dar labiau keis pasaulį. Ir virtualizacija, ir skaitmenizacija dar labiau dalyvaus kūrimo procese, vaizduojant kūrinį. Svarbiausia, kad tai būtų daroma kokybiškai, profesionaliai ir netrukdytų pačiam kūriniui ar suvokti jo idėją. Kadangi nesu šiuolaikinių technologijų įvaldęs profesionaliai, tai jų kūryboje nelabai ir taikau. Kursiu gyvai, darysiu tikrus daiktus iš tikrų medžiagų. Aš už tai, kad suvokiant meno kūrinį dalyvautų kuo platesnis žmogiškųjų pojūčių spektras.

 

Fotoreportažas iš A. Ermino „[Už]kulisių“ ČIA