Kazimiero Brazdžiūno tapybos paroda „Agnus Dei“ („The Rooster Gallery“, 2023 04 15–28) yra pamauta ant vieno paveikslo idėjinės ašies. Šio tapybos darbo parodoje neaptiksime, tačiau rasime gausybę jo buvimą liudijančių atvaizdų ir atgarsių. Paveikslo, kaip fizinio objekto, gyvenimas, jo kelionės po kultūringąjį pasaulį, fiksuojamos nuotraukose ir transliuojamos skaitmeniniais vaizdo įrašais, tarsi patvirtina virtualios reprezentacijos pirmenybę prieš kūną. „Dievo avinėlis“ – jau iki šiol begalę kartų įvairiausiomis medijomis reprodukuotas krikščioniškas vaizdinys, auros netekusi globali ikona. Nusidėvėjęs vaizdinys, regis, net neskatina klausti, kodėl jis ar apie kokią auką parodoje kalbama, kadangi pirmas įspūdis tarytum sako, jog jis pasirinktas būtent dėl paties nusidėvėjimo ir prasmės išsekimo – kaip dar vienas juokingai išplokštėjęs vaizdinys sekuliarioje, postkrikščioniškoje, skaitmenizuotoje būtyje. Kita vertus, nevalingai imi svarstyti, galbūt prarastas ikonos tūris ir yra auka šioje situacijoje. Nelyginant išgręžtas ir iššvaistytas Kristaus kūnas ir kraujas...

 

Kazimieras Brazdžiūnas. „M. R Agnus Dei“, 180 × 230, 2021. Nuotrauka iš „The Rooster Gallery“ archyvo

 

O parodoje vaizdinio reikšmės ir fizinio autentiškumo netektis eksploatuojama laisvai ir be rezervo kaip gyvybingas ir išlaisvinantis procesas. Menininkas pasitelkia įvairiausias menines ir kasdienes vaizdinio reprodukavimo bei jungimo formas. Sakytum, įimdamas visa, kas patenka po ranka tam, kad paskleistų avinėlio virusą ir galbūt ironiškai save pateiktų kopijuojamo menininko ar meistro pozicijoje. Neįpareigojantis menininkų ir vaikų tarpusavio bendradarbiavimas bei dedikacijos, flirtas su dizainu, ironiškas įvertinimų socialinėse medijose akcentavimas – visa tai spinduliuoja beasmenį lengvumą ir takumą. Pats menininkas tokį atvaizdo sklidimą sieja su memo ir memifikacijos sąvokomis – teoretikų Richardo Dawkinso ir Susan Blackmore apibūdintomis nuvalkioto vaizdinio, informacinio vieneto, laisvai aproprijuojamo internetinio juokelio sklidimo formomis. Būtent autorystės nusitrynimas ir socialinis nusidėvėjimas įgalina memų apropriacijos laisvumą, neįpareigojantį modifikacijų takumą bei gebėjimą kultūriškai mutuoti, prisitaikyti, evoliucionuoti. Tačiau man pasirodė įdomiau ne žvelgti pro memo prizmę, o grįžti prie krikščioniško dualizmo ir apmąstyti avinėlį šįkart ne per kūno ir sielos, bet per kūno ir veido takoskyrą. Juolab kad ikona daugeliu atžvilgių ir yra memas, memo priešistorė – beasmenis informacinis vienetas, prie kurio K. Brazdžiūnas pabrėžtinai lieka prisirišęs.

Tiek Alphonso Lingis, tiek Gilles’is Deleuze’as yra filosofiškai apsvarstę veido bei kūno priešpriešą ir prilyginę ją reprezentacijos bei juslumo priešpriešai. Žmogaus galva priklauso kūnui, tačiau veidas – ne. Žmogiškasis veidas, kurį mums pasisekė turėti vietoje snukučio, neva yra išskirtinai mūsų krikščioniškos civilizacijos nuopelnas. Veidas, abiejų filosofų požiūriu, yra signifikacijos sistema – tai plokščia sig­nifikanto siena arba mirgantis ekranas, reflektuojantis ženkliškas, iš anksto užkoduotas binarines reikšmes. Mes jas skaitome ir sekame su didžiausiu atidumu, nes kiekviena nežymi slinktis ir pokytis signalizuoja, patvirtina arba atmeta mūsų lūkesčius ir projekcijas. Binarinė sistema yra grįsta dichotomijomis, atsišakojančiomis ir tolstančiomis nuo normatyvinio centro: jeigu ne tas, tuomet tas. Jeigu ne vyras, tai moteris, o jeigu ne moteris, tuomet, ko gero, transvestitas. Jeigu ne baltas, tai juodas, o jeigu ne juodas, ko gero, geltonas ir t. t. iki mažiausiai tikėtinos ir priimtinos variacijos visose normos magistralėse. Netgi tikai įtampų iškankintame veide įgauna tam tikrą vietą normos grandinėje, nors jie yra ne kas kita, kaip nevalingi veido kontrolę ardantys kūno spazmai. Netgi beprotybė turi vietą veidiškumo sistemoje, jeigu ji atrodo taip, kaip turėtų atrodyti beprotybė. Individua­lumas ir sub­jektyvumas išryškėja būtent ant šio normatyvinio veidiškumo tinklo. Tačiau šis tinklas, arba ekranas, neapsiriboja veido zona. Jis nusidriekia per visą kūną, per daiktus ir peizažus spinduliuodamas tapatumo, kaip atitikimo provaizdžiui, bangas. Šia prasme veidiškumas yra tolygus ikoniškumui, ikoną suprantant kaip vizualų normatyvinį vienetą, kurios viena esminių funkcijų yra atpažįstamumas per ženk­lą ir disciplinuojantis iš anksto užkoduotos reikšmės įkalimas į galvą bei nervų sistemą.

Nesuklystume teigdami, jog veidų veidas ir nepakeičiamiausias mūsų civilizacijos provaizdis yra pats superžvaigždė Jėzus Kristus (vidutinis baltasis vyras), kurio atėjimo bei įsitvirtinimo era įsuko šį centralizuotą procesą. Jeigu tikėtume G. Deleuze’u, primityviose bendruomenėse veidu praktiškai nebūdavo operuojama, „jų semiotika buvo neženkliška, asubjektyvi, esmingai kolektyvinė, daugiabalsiška ir kūniška, žaidžianti labai įvairiomis formomis ir substancijomis“ („Tūkstantis plokštikalnių“). Netgi ritualinės kaukės būdavo pasitelkiamos tam, kad būtų pašalintas veidas ir performatyviai pratęstas kūnas. Kūniškos apimtys, ertmės ir išgaubimai, fiziškai apsemiami balso, judesio ir vibracijų, leido kultivuoti desubjektyvuojantį dvasingumą. O virtualiai užtemptas krikščioniškasis veidas visą šį polimorfiškumą nugludino ir suvienodino, paversdamas jį monotoniškai takia identifikacijos sistema. Nors veidas ir yra išskirtinai žmogiška privilegija, pati veidiškumo sistemos monotonija, nuobodulys ir automatizmas turi esmingo nežmogiškumo. Žvelgiant iš kitos pusės, čia pat norisi atitinkamai įvertinti ir pagerbti neišmatuojamą krikščionybės įnašą figūros bei peizažo vaizdavimui. Jos įdiegta subjektyvistinė-dvasinė veido kontrolė paradoksaliai išlaisvino gausybę viduramžių ir renesanso menininkų, atrišo jiems rankas suteikdama neišsemiamą tematinį pagrindą – kaip rėmą ir kryptį meniniams ieškojimams. Jėzaus Kristaus ir kitų religinių personažų veidai buvo ištampyti visomis įmanomomis kryptimis, atspindėjo ir įkūnijo plačiausią deviacijų spektrą: Kristus-Atletas mugėje, Kristus-Manieristas gėjus, Kristus juodaodis ar bent jau Juodoji Mergelė sienos pakraštyje ir t. t. Patys nuostabiausi beprotybės štrichai buvo įkūnyti drobėje su katalikiškuoju kodu. Iliustruodamas šią mintį G. Deleuze’as aprašo Giotto paveikslą: nukryžiuotasis Jėzus-Aitvaras, sklendžiantis dangumi, spinduliais siunčia veidiškumo stigmas šv. Pranciškui, o spinduliai ar stigmą nešantys lazeriai tampa virvelėmis, kuriomis dieviškasis aitvaras yra tampomas per visą dangų. Kitaip tariant, po krikščioniškuoju dangumi žmonės ne tik buvo stigmatizuoti veidiškumu, bet ir pramoko juo manipuliuoti.

Panašiai ir K. Brazdžiūno aukojamas avinas – švysteli iš žaizdos čiurkšlę nelyginant pavadėlį, kad galėtume tempti jį paskui save, kur tik norime. Ko gero, neatsitiktinai menininkas kūryboje naudoja daug krikščioniškos ikonografijos, tuo nurodydamas ilgaamžį subjektyvacijos procesą – grynos vidujybės ir virtualybės įsigalėjimą. Vidujybės, kupinos nebegyvų vaizdinių-šiukšlių, apvalytų nuo jutimiškumo, besidauginančių beasmenėje kolektyvinėje sąmonėje. Ženklai, nurodantys kadaise kažkur buvusį aktualų ir intensyvų turinį, sukelia tarsi dar stipresnį išplokštėjimo pojūtį tapdami eiliniu prekiniu logotipu ar dekoracija. K. Brazdžiūnas, panašu, šį sistemos monotoniškumą ir automatizmą eksploatuoja labai sąmoningai. Akivaizdu, jis netiki jokiu dairymusi į praeitį ar į alternatyvias nereprezentacijos formas, bet verčiau pasirenka pačią sistemos banalybę ir jos nežmogiškumą. Ir būtent tai, regis, yra jo stiprybė. Veltui bandytume čia ieškoti kūniškojo tiko arba spazmo, prasiveržiančio pro nupoliruotą, technišką veidiškumo paviršių – ši tapyba suveržta griežtais estetiniais tramdomaisiais marškiniais ir atitolinta nuo tiesioginio prisilietimo. Tačiau paradoksaliai būtent per šį atsitolinimą ir frontalumą ji įgyja savotišką beasmenį jutimiškumą.

Avino siluetas, virsdamas neįpareigojančiu trafaretu laisvai manipuliuojamai idėjai, įkūnija ir iliustruoja Nicolas Bourriaud apibūdinto postprodukcijos būvio savybes. Be to, nejučia perša mintį, kad navigacija kultūrinių ženklų tankmėje šiandien įgalina menininkus visai panašiai kaip kadaise krikščionybės padiktuoti ikonografiniai rėmai.

Artūras Mitinas – menininkas, meno teoretikas, parodų kuratorius.