Toma Gudelytė. Kaip mes toliau kartu gyvensime

Venecijos architektūros bienalės fragmentai

 

Venecija – sapniška atspindžių ir pranašysčių erdvė. 2019-ųjų meno bienalės palinkėjimas (senovės kinų prakeiksmas) „Kad tau tektų gyventi įdomiais laikais“ išsipildė su kaupu: pandemijai palietus Europą, viena pirmųjų nuo pasaulio atsiskyrė lagūna su salomis ir ant vandens plūduriuojančiu įstabiuoju miestu. Žmonių planeta sustingo ir paniro į keistą išretėjusį laiką, annus horribilis. Ką mumyse paliks šie įdomūs laikai? Metams nukelta Venecijos architektūros bienalė sugrįžta drauge su turistų srautais ir brėžia lankytojams artikuliuotą, į unikalų miesto voratinklį įaustą ateities simuliakrų žemėlapį.

Nardant po Giardini di Biennale ir Arsenale įrengtus paviljonus neapleidžia slogus jausmas: mūsų kolektyvinę vaizduotę persmelkęs radikalus pesimizmas (naujasis realizmas?) ir baigties nuojauta. Vargu ar įmanoma žvelgti į ateities horizontą aplenkiant ekologinę krizę ir jos pasekmes. XVII Venecijos bienalė priima nenuspėjamumo išbandymą ir permąsto architektūros vietą distopiniuose pasakojimuose.

 

Toma Gudelytė. Kaip mes toliau kartu  gyvensime

 

Paroda susisieja su XXII Milano trienale „Pažeista gamta: dizainas imasi spręsti žmonijos išlikimą“, tyrinėjusia nykstančius žmogaus ir aplinkos ryšius, vaizduotės atsaką ir emocinį santykį su pasauliu, kaip ekosistema. Antropoceno temų prisodrinta Venecijos programa akcentuoja naujų jautrumo formų būtinybę. Bienalės kuratorius libaniečių architektas Hashimas Sarkis pabrėžia: jei į progresą vis dar orientuota politika toliau mus skaldo ir priešina de facto didindama socioerdvinę segregaciją, per architektūrą privalome nesiliauti ieškoję alternatyvių sugyvenimo ir bendruomeniškumo būdų. T. y. permąstyti etines, estetines ir politines urbanistinio projektavimo ribas. Kaip mes toliau kartu gyvensime, yra ne tik erdvės, bet ir politikos klausimas, todėl taikus koegzistavimas implikuoja tiek kartų solidarumo paktą, tiek visuotines žmogaus teises (teisę į miestą, į švarią aplinką, į orumą). Ir teisę saugiai migruoti iš vienos erdvės į kitą.

Architektūra kaip prigimtinių žmogaus laisvių rea­lizavimo erdvė – šiai idėjai skirta centrinė paviljono instaliacija „Future Assembly“ („Ateities taryba“) – savotiška ateities JTO, kurios deklaracijoje įteisinamas žmonių ir gyvūnų (bei augalų) lygiateisiškumas, savotiška posthumanistika: saugūs migravimo koridoriai, vandens išteklių prieinamumas, biologinės ir kultūrinės įvairovės išsaugojimas. Instaliaciją supančios sienos nuklijuotos ištraukomis iš pastaraisiais dešimtmečiais išlestų teisės aktų ir politinių pareiškimų dėl aplinkosaugos, glaustai nupasakojančiomis, kaip formavosi žaliasis sąmoningumas ir jį lydėjęs prisitaikėliškas verslo greenwashing (liet. k. žaliasis smegenų plovimas; gamtai draugiško kapitalizmo mitas). „Ateities taryba“ susisieja su italų biologo Stefano Mancuso Milano trienalėje kuruota instaliacija „Augalų tauta“, taip pat kvietusia įvesti lygiateisiškumo principą ir raginusia apokalipsėn skuodžiančią žmoniją mokytis kooperavimo iš augalų. „Eko ar ego?“ – klausia neoninis užrašas ant šimtamečių Arsenalo, kadaise venecijietiškos karo industrijos šerdies, sienų.

Etinė potekstė ryški ir dabartį reflektuojančiuose projektuose. Kitas libaniečių architektas Wissamas Chaaya nukelia lankytojus į nūdienos miestą, kuriame nė vienas nenorėtume atsidurti – pabėgėlių iš Sirijos stovyklą Libane. „Playscapes of Exile“ („Tremties vaikystės erdvės“) – tai instaliacija iš 2019–2020 m. fotografijų, įamžinančių žaidžiančius vaikus, kurių vaikystei vietos paprasčiausiai nėra. Pabėgėlių stovyklos nenumato vaikams skirtų viešųjų erdvių. Tačiau šiuose tariamai laikinos paskirties urbanistikos dariniuose užauga ištisa karta, ir kasdienis gyvenimas suleidžia šaknis vis giliau.

 

Toma Gudelytė. Kaip mes toliau kartu  gyvensime
Projektas „Plan B, Architecture & Urbanism“, „The World Turned Inside Out“, 2021

 

Migruoti negalinčių žmonių miesteliai, kuriose galioja tie patys vaikystės, senatvės, negalios dėsniai kaip bet kuriame kitame pasaulio mieste, yra nauja beteisių ir bežemių planetos gyventojų architektūrinė patirtis. Ją DAAR („Decolonizing Architecture Art Research“ – „Dekolonizuojančios architektūros meninis tyrimas“) instaliacija ironiškai kviečia įtraukti į UNESCO kultūrinio paveldo sąrašą kaip globalios migravimo politikos pasididžiavimą. Pačios UNESCO atstovybės Venecijoje parodoje Sirijos karo tema, beje, taip pat sugrįžta, tik kitu kampu: „Revive the Spirit of Mosul“ („Atgaivinti Mosulo sielą“) pasakoja apie sugriauto Irako miesto atstatymo ir restauravimo darbus. Fokusuojamasi į pastatus, ne į žmones. Prieš akis iškyla gatvių vandalo Banksy ant Venecijos rūmų sienos nutapytas pabėgėlių vaikas su gelbėjimosi liemene ir siunčiantis pagalbos signalą. Sirų vaikų improvizuotos žaidimų aikštelės ir savadarbiai žaislai yra skaudus priekaištas deklaratyviam Europos solidarumui, kurį šiandien savo kailiu patiria „nelegaliais migrantais“ virstantys pabėgėliai iš Baltarusijos. Darbo migrantų temą plėtoja Rumunijos paviljono ekspozicija „Fading Borders“ („Nykstantys paribiai“). Šaliai įstojus į ES, net 5 mln. rumunų paliko namus, kad taptų juodadarbiais, dažniausiai sezoniniais samdiniais Ispanijos ar Italijos laukuose. Ekspozicijos kuratoriai Irina Meliță ir Ștefanas Simionas klausia lankytojų: ką daryti su miesteliais ir kaimais, besigalynėjančiais su demografiniais, sociokultūriniais ir ekonominiais emigracijos padariniais? Išvykstantys žmonės – tai irstančios bendruomenės ir tuštėjanti architektūrinė aplinka. Šią mintį būtų gali pratęsti ir pritaikyti daugeliui nykstančių vietovių: kai šalies populiacija telkiasi didžiuosiuose miestuose, kai darbo jėga migruoja į turtingesnes valstybes, mažesnių ir skurdesnių pasaulio periferijų laukia pamėkliška būtis. Panašų klausimą užduoda ir Meksikos paviljono judanti siena, vedanti simbolišku labirintu per dykumą, kol kaktomuša neatsitrenki į neišjudinamą pasienį („Displacements“ – „Perkėlimai“; komisarė Gabriela Gil Verenzuela).

 

Toma Gudelytė. Kaip mes toliau kartu  gyvensime
„Elemental. Chileans and Mapuche? Building places to get to know each other (Künü)“, kuratoriai Alejandro Aravena, Gonzalo Arteaga, Victor Oddo, Diego Torres, Juan Cerda. Tomos Gudelytės nuotraukos

 

Venecija – puikus pretekstas refleksijai apie kultūrinį paveldą, urbanistinę segregaciją ir santykį su gamtine aplinka. Šiame vandens mieste buvo įsteigtas pirmasis žydų getas Europoje (beje, tais pačiais metais, kai Thomas More’as nukalė žodį „utopija“ išrasdamas naują sugyvenimo formą), o šiandien gentrifikacijos procesas baigia pasiekti negrįžtamą ribą: naujasis oro uosto „Marco Polo“ plėtros projektas numato 20 mln. turistų srautą per metus (2019 m. siekė 11 mln.). Vis dėlto Venecijos paviljonas bienalėje žaižaruoja parodomuoju optimizmu: grožis ir darnus gamtos bei architektūros formų sambūvis, la grande bellezza, anot kuratorės Giovannos Zabotti, yra venecijiečių tapatybės pagrindas, patrauklumo garantas ir ekonomikos variklis. Parodos stendas kupinas rinkodaros burtažodžių ir merkia akį turizmo monokultūrai – moderniojo miesto prakeiksmui pašluodamas po kilimu visas socialines ir ekologines įtampas.

Kitokį požiūrį į šalies monumentalųjį paveldą rodo Vengrijos paviljonas, akcentuojantis konfliktą, nepatogią atmintį, trintį ir primenantis, kad miesto erdvė visų pirma yra santykis, o ne funkcija. Paroda „Othernity – Reconditioning Our Modern Heritage“ („Kitonybė – mūsų moderniojo paveldo atnaujinimas“; kuratorius Dánielis Kovácsas) permąsto laikotarpį, kai žmonių (su)gyvenimas buvo organizuojamas vienos ideologijos pagrindu, atitinkamai diktavusiu ir menines formas. Kaip reaktualizuoti socrealizmo paveldą šiandien? Neišsemiama tema pokomunistinėse šalyse, miesto erdves nusavinant merkantiliniais tikslais. Kokia ideologija diktuoja dabartines mūsų sugyvenimo formas? Ar išsaugosime unikalius laikoženklius sparčiai rekonstruojamose erdvėse? Vengrijos paviljonas pateikia 12 brutalizmo paveldo manipuliacijų, atsietų nuo verslo zonų ir nekilnojamojo turto logikos.

Lietuvos paviljonas (komisarė Julija Rėklaitė) su Julijono Urbono įsteigta Lietuvos erdvės agentūra bienalės temų lauke – tikras unikumas. Tai spekuliatyvus išsigelbėjimo (ir išsižeminimo) projektas. LAE (Lietuvos erdvės agentūra) siūlo minties eksperimentą: įsivaizduoti nepriklausomą astrotapatybę – „kosminį aš“, kuris, atsikratęs biologinių ir socialinių rasės, lyties, tautybės (tai Žemės klasifikavimo kalba) atributų, geba užmegzti santykį su kitais dangaus kūnais ir pats virsta dangaus kūnu. Pasak J. Urbono, kalbėdami apie kosminę vaizduotę apsiribojame siaura ekonomikos ir technologijų terminija – kosmoso kolonizavimas šiandien yra išimtinai mokslo ir verslo objektas. Svarbu atrasti terpę menui ir kultūrai, be kurių žmogiškoji savastis neįsivaizduojama. Nes kosmosas, anot menininko, veriasi ir mūsų galvose. Instaliacijos skeneriai nuskenuoja lankytojus ir katapultuoja į kosmosą. Jo spengiančioje tyloje lipdomas nežemiškos architektūros darinys – nauja žmonių planeta, galbūt šįkart ne tokia destruktyvi.

 

Fotoreportažas iš bienalės ČIA

Draugai