Audrius Musteikis. „Maija“, altoriaus paveikslas

Į Rygą, į Rygą! Čia būna taip profesio­naliai ir su tokiu užmoju parengtų parodų, kad – beveik Paryžius, beveik šio meno didmiesčio muziejų įgyvendintos ekspozicijos, kai nei ką nors pridėsi, nei atimsi.

Maija Tabaka. „Milena“, 1995. Zuzanų rinkinys

Šiemet Latvijos nacionalinio dailės muziejaus parodų salėje „Arsenalas“ veikė didinga ekspozicija „Hiperrealizmas“, paskui – ne mažiau efektingas Maijos Tabakos talento pašlovinimas „Maija Tabaka ir Vakarų Berlynas“. Šį mėnesį į LNDM pagrindinį pastatą (už jo rekonstrukcijos, restauracijos ir priestatų projektą pernai svarbų kaimynų apdovanojimą atsiėmė lietuvių architektas Vytautas Biekša, įvertintas didelės „Processoffice“ komandos darbas) publiką traukė paroda „TOP in formation“ (veikė iki rugsėjo 17 d.) iš turtuolių Dinos ir Janio Zuzanų rinkinio.

Vilniuje „MO muziejų“ statydinasi Danguolė ir Viktoras Butkai. Rygoje, Lačplėsio gatvėje, turėtų iškilti panašios koncepcijos meno centras „Zuzeumas“. Pažiūrėsim, pažiūrėsim. Šio pagrindu taps D. ir J. Zuzanų rinkinys. Ir jokių libeskindų, jokių zahų hadid – projektą parengė Zaigos Gailės architektų biuras. Bet latvių ambicijos didžiulės, tarptautiniai kontekstai vis dėlto planuojami įkomponuoti. Savaip ir savitai. Latvių dėmesį patraukė tai, kad, plečiant Modernaus meno muziejų (MoMA) Niujorke, 2014 m. buvo nugriautas šalia stovėjęs Amerikos liaudies meno muziejus. Latviai nusprendė, kad baltos bronzinės fasado plokštės, atsidūrusios MoMA saugyklose, labai tiktų „Zuzeumui“. Ar pavyks jas gauti? Kaip jos atrodys Rygoje? Pažiūrėsim, pažiūrėsim.

Parodos kuratoriai padirbėjo. Ekspozicija – reprezentatyvi Latvijos meno apžvalga: tiek pradžiamokslis, tiek giliosios studijos. Ne mažiau svarbus akcentas – dailės kolekcijos formavimo fenomenas, čia pateiktas kaip nesibaigiantis, begalinis procesas. Erdvėms suvaldyti pasitelktas jaunas talentingas scenografas ir režisierius Reinis Suchanovas. Tapybos salės planas – bičių korio struktūros. Kad nenuvargintų gausa, neatsibostų ir vertųsi nauji rakursai, atrinkti darbai suskirstyti į 10 teminių pogrupių – tai kuratorių „topai“: „Stip­riausios moterys“, „Mėgstamiausios pramogos“, „Vandeningiausi darbai“, „Gražiausios kelionės“... Daugiausia apsauginių budi prie „Brangiausių darbų“ skyriaus. Kūrinių vertė nenurodyta, bet galima nujausti, jog kai kurie prilygsta butui Rygos centre.

Nieko nereikėtų suprasti pažodžiui, pvz., „vandeningas“ darbas gali reikšti ir vizualinį plepumą. Nuostabi avangardinė naujiena – „Seksistiškiausi darbai“: čia svarbūs ne tiek lyčių vaizdavimo stereotipai, kiek ironija šiuolaikiniams politkorektinės kuratorystės praktikams.

Meno kolekcininkai D. ir J. Zuzanai sukaupė didžiausią Latvijoje privatų dailės rinkinį, apie 5 tūkst. vienetų. Pasirodo, ir Vilhelmo Purvyčio, ir Karlio Padego, ir Džemos Skulmės, ir kitų klasikų darbų gauti nesunku, jei esi apsinuodijęs menu ir gali jam skirti dešimtis tūkstančių. Tokie mecenatai dailininkų paprastai geidžiami, jiems pataikaujama, lenkiamasi. O, tarkim, Miervaldis Puolis išlieka sąžiningas. Jis ištikimas pamėgtai ir ištobulintai vaizduosenai – hiperrealizmui. Savo modelio – D. Zuzanės – jis nei taurino, nei kilnino, nerengė renesanso drabužiais ar pan. Mecenatė portrete – savimi patenkinta triumfuojanti naujaturtė: russian style blizgusis makiažas, to paties stiliaus povyza.

Staiga visame nepeiktiname margume sušvinta vienas paveikslas ir kažin kur prapuldo kitų gausius įspūdžius ir svarstymai pasidaro ne tokie svarbūs. Nejaugi taip dar būna, kad prie dailės kūrinio galima sustingti, parodų salėje pasijusti kaip bažnyčioje? Livijos Endzelynos „Maija“! Ar tik ne Livija panašius pojūčius žiūrovams kėlė beveik prieš 5 dešimtmečius Vilniaus tapybos trienalėje? Natiurmortu, vaizduojančiu duoną. Tą paveikslą ir šiandien daug kas, taip pat ir nemažai dailininkų, atsimena kaip nustebinusį, prikausčiusį, iki gelmių sujaudinusį. Kaimišką duoną, kuri atrodė kaip tikra.

L. Endzelyna (1927–2008) – filologams puikiai žinomo Janio Endzelyno dukra. Dirbusi labai lėtai, labai labai kruopščiai, vis tobulinusi ir tobulinusi net ir seniai baigtus kūrinius, gana uždaro būdo. Surengusi nedaug personalinių parodų, ir tai tik dėl suinteresuotų asmenų atkaklumo. Didesnė paroda įvyko 1998-aisiais Rygoje, Dailės muziejuje. Nuo kuratorės pirmo skambučio turėjo praeiti šešeri metai, kol menininkė pagaliau sutiko. L. Endzelyna – pirmiausia magiško materialumo natiurmortų dailininkė, bet jos portretai įstringa nuo pirmo pamatymo. Pasirodo, „Maija“ irgi buvo Vilniuje, toje pačioje tapybos trienalėje (1969). Tai pirmasis paveikslo variantas – mergaitė raudona skarele. Nuostabu, kad jį (kartu su „Duona“) nusižiūrėjo Lietuvos TSR kultūros ministerijos „pirkėjai“. Taip du tapybos perlai atsidūrė Lietuvos TSR dailės muziejuje. Po kelerių metų dailininkė, jausdama būtinybę, nutapė antrąją „Maiją“ – čia skarelė mėlyna. Šitas – D. ir J. Zuzanų nuosavybė, „Zuzeume“ jo laukia garbinga vieta. Kadangi dailininkė vis grįždavo prie tų pačių motyvų, yra dar ir trečias variantas, nedatuotas, kompozicija beveik identiška, skarelė vėl raudona.

Lietuvos „Maija“ irgi kantriai laukia savo valandos. Mūsų dailės muziejus anuomet rūpinosi ne tik savo „darželiu“ –­ kaupė ir kaimynų meną. Tiesą sakant, vykdė bendrą „plačiosios tėvynės“ kultūrinę ideologiją – skirti dėmesio broliškų respublikų dailei (mes turim jų, jie turi mūsų – irgi neblogai). Dabar tai vienur egzotika, kitur praeities meninės rutinos liudijimai, bet yra ir atradimus žadančių dalykų. Yra ir vilties, kad šitiek laiko išbuvę saugykloje, savotiškoje nežinomybėje, darbai (dalis jų) iškils į dienos šviesą, į paviršių. Bus ir pas mus Eldoradas –­ Užsienio meno muziejus. Norisi jo dabar, greičiau, betgi čia valstybiniai reikalai – nepaskubinsi, nepabaksnosi. Gal ir „Maijai“ bus suteikta ekspozicijos garbė.

Lyvija Endzelyna. „Maija“, 1973. Zuzanų rinkinys

Senas stalas ir apšviestas vaikas. „Mai­ja“ – renesansiškiausias L. Endze­lynos paveikslas. Senųjų meistrų precizika, skatinanti nuojautą, kad nepriekaištingai atliktas kūrinys slepia ir svarbią žinią, pranešimą. Kas įteiks raktą šifrui įminti? Turbūt ne menotyra. Menotyrininkai mato neįprastą kadruotę, neleidžiančią įžvelgti už paveikslo ribų esančio šviesos šaltinio. Kas gi taip traukia mergaitės dėmesį?

Jos veido išraiška – nevaikiškas, netgi senatvinis susirūpinimas. Tai, kokiais linkiais pirštukai glaudžiasi prie stalo, sufleruoja apie ypatingą, begalinį stropumą, sąžiningumą, dorumą, pareigos ir aplinkinių lūkesčių įsisąmoninimą, ilgainiui gresiantį tapti kančia ir našta, gal nesėkmių ir pralaimėjimų priežastimi. Tai didžiosios gyvenimo paslaptys. Dailininkės modelis buvo dukterėčia, bet autorė, aiškiaregiškai išskleisdama portretuojamosios ateities scenarijų, galėjo įlieti į kūrinį ir autobiografinių motyvų, pateikti savos patirties ir stebėjimų apibendrinimą.

Snieguolės mažyčiame indelyje siūlo psichoanalitinę interpretaciją, mergaitės su degtukais variantą. Gėlės, kaip mergaitės sielos turtas, ir už lango regimas platusis pasaulis darys viską, kad tik ji kuo daugiau jo iššvaistytų tuščiai ir liktų apiplėšta, palaužta. Kas įvertins jos lobį?

Vilniuje kadaise eksponuoti L. Endzelynos paveikslai buvo Laimono Tapino pažinties su dailininke pradžia. Svajonė įsigyti jos darbą ir padovanoti žmonai Violetai liko neįgyvendinta (dailininkė labai sunkiai skirdavosi su darbais), bet, įkvėpus pasakojimams apie šią menininkę, įžvalgos apie L. Endzelyną pateko į L. Tapino apybraižų apie Latviją knygą „Nešk, Dauguva, atminimą“ (1988).

L. Endzelynai prikišdavo motyvų kartotę (kad ir tos pačios duonos), bet jai pačiai tai buvo gilinimasis, tobulumo siekis. Dabar atrodo, kad čia ir priminimas sau bei kitiems, jog ne tiek daug esama dėmesio tikrai vertų dalykų. Vertybių nėra daug. Motinos palaidinė, laikas (laikrodžiuose), sendaikčiai, išryškinę, apnuoginę savo sielą, senos knygos. Bet peržvelgdamas daugiau dailininkės darbų suabejoji, ar tikrai jie visi – tos pačios autorės. Yra ir įvairovė, ir atsinaujinimas. L. Endzelyna latvių mene yra ir pati sau, ir kontekste. Vadinasi, savo vietoje? Vis dėlto modernistė ir prie modernizmo ne visai prišlyjanti – per daug čia klasikos. Tai yra taip paprasta, kad net magiška. Ir taip magiška, kad net paprasta. Štai raktas.

Draugai