Ne taip retai nutinka, kad, norėdami suprasti kokį nors meno kūrinį, turime padirbėti fiziškai. Kad gerai jį apžiūrėtume, turime apeiti aplink skulptūrą, įeiti į instaliaciją, į tapybos darbą pažiūrėti iš arti, iš toli ir vėl iš arti, patikrinti, ar portreto akys tikrai mus sekioja po kambarį. Gali prisieiti pasilenkti, pritūpti ar pasistiebti. Šitaip tampam meno kūrinio veikėjais. Per XX a. pamažu žiūrovas, kaip meno kūrinio veikėjas, tapo vienas svarbiausių menininkų atspirties taškų. Ir ne visada galima aiškiai atskirti, ar menininkui svarbesnės žiūrovo žinios ir mintys, ar tai, kaip jis jaučiasi, elgiasi ir atrodo priešais meno kūrinį.

Todėl kai šiuolaikiniame meno kūrinyje pamatai menininko išpuoselėtą veikėją, nuo pečių nukrenta didelė atsakomybė ir žiūrėti pasidaro paprasta. Tokį išpuoselėtą veikėją galima matyti visuose jaunos grafikės Aistės Papartytės (g. 1988) darbuose. Šiais metais baigusi bakalauro studijas Vilniaus dailės akademijoje, ji daugiausia dirba šilko­grafijos technika. Tai šiek tiek į akvarelę panaši grafikos technika: menininko piešinys perkeliamas ant smulkaus tinklelio (kadaise tai buvo šilko skiautė); vietos, kurios atspaude turi būti baltos, tinklelyje padengiamos klijais ir taip padaromas trafaretas; dažai tepami ar purškiami ant popieriaus, esančio po tinkleliu. Todėl ši technika leidžia dengti popierių plonais, peršviečiamais dažų sluoksniais ir taip sukurti grafikoje netikėtus įvairių spalvų plotus. Iš esmės tai greičiausia ir švariausia grafikos technika, čia nereikia ilgai raižyti metalo ar medžio plokštės, o popierius ir forma (tinklelis) liečiasi trumpai ir lengvai, kol prasiskverbia dažai, tad nereikia naudoti didelių ir sunkių presų, kaip dirbant kitomis grafikos technikomis. Piešiniai ant marškinėlių ar medžiaginių maišelių taip pat uždedami šilkografijos technika.

„Vartų“ galerijos peržiūrų kambaryje bus pristatyti darbai iš Aistės ciklo „Kūno kultūra“ (2012). Juose personažais tapo visuotinai priimtų (šuolių į tolį ir į aukštį, golfo, teniso) ir itin specifinio mėgėjų sporto (sūrių ridenimo, futbolo purve, blauzdų spardymo, plaukimo grioviuose, lipimo virve) atstovai. Jie vaizduojami atliekantys tipišką sporto šakos judesį, bet Aistė atėmė jiems reikalingą įrangą, todėl užsimoję tuščiomis rankomis jie taiko nežinia į ką ir lipa nežinia kuo. Mes juos matome tiesiog sustingusius keistose, kasdieniame gyvenime nepritaikomose pozose. Vienose Aistės veikėjas atrodo didingai, lyg sakydamas ką nors be galo reikšminga, kitose – apgailėtinai ir komiškai griūvantis, dar kitose – lyg šamaniško šokio ekstazės apimtas. Atskirdama sportininko kūną nuo sportinės įrangos, Aistė ieškojo sportinio judesio estetikos, juk profesionalūs sportininkai dešimtmečius šlifuoja tam tikrą judesį, kad atliktų jį greičiau ir tiksliau už visus kitus. Per ilgesnę ar trumpesnę tam tikros sporto šakos vystymosi istoriją susiklostė tradicijos, kurios prieš varžybas sportininkams tampa ritualais. Žiūrint į „Kūno kultūros“ atspaudus, galima atskirti išgrynintus ir elegantiškus profesionaliųjų sportininkų judesius, jų sportas yra apgaubtas begaliniu rimtumu, pasiaukojimu ir žmogaus aukštinimu, lyg nuo pergalės priklausytų tautų likimai; tuo tarpu specifinių sporto šakų estetika yra tokia pat netašyta kaip liaudies kultūra, čia gerokai daugiau linksmumo, nors nuo pergalės priklauso pasišventusių mėgėjų statusas savoje bendruomenėje, todėl jiems patiems tai ne juokai.

Palikdama sportininkus be įrangos, Aistė išryškino vienų susireikšminimą, kitų komiškumą, trečių keistumą. Sportininkai tapo veikėjais, kurių bruožai išryškinami tam, kad charakteris ir kuriama nuotaika labiau atsiskleistų. O pagal tas nuotaikas Aistė sukūrė jiems aplinką, peizažą. Dalyje „Kūno kultūros“ atspaudų peizažas yra itin pasakiškas – horizontas pusapvalis, lyg veiksmas vyktų mažoje planetoje. Tai primena archajinį mąstymą, jog už mūsų kaimo ribų pasaulis baigiasi. Kai kurios Aistės „mažosios planetos“ primena mėnulį, lyg tam keistam išsirietusiam žmogeliui pritinka gyventi tik labai keistam mėnuly. Kitoje „Kūno kultūros“ atspaudų dalyje horizontas daugmaž lygus, todėl peizažas turėtų atrodyti tikroviškesnis, tačiau Aistė ir čia kuria atšiaurius, žmonių iki galo nepavergtus ar nesutvarkytus peizažus: šuolininkė į tolį šoka per begalinę dykumą, gatvės boulingo žaidėjas sklendžia uolėtų kalnų serpantinu, futbolininkai spardosi tamsioje, niūrioje uolėtoje purvynėje. Tuose peizažuose Aistė prie ranka paišytų plotų derina skaitmenines faktūras, primenančias kauburėtą pievą ar raibuliuojantį vandenį (skaitmeninės technologijos nėra neįprastos šiuolaikinėje grafikoje). Šie pernelyg natūraliai (nes tas pats natūraliai atrodantis „kauburio“ ar „raibulio“ segmentas pasikartoja) atrodantys plotai suteikia Aistės peizažams antgamtiškumo įspūdį. Atrodo, kad tai turėtų būti natūrali sportininkų aplinka, juk jų darbo tikslas – nugalėti gamtą!

*

Įdomu, kaip atrodo sudėtingos konfigūracijos meno kūrinį tyrinėjantys žiūrovai, jei iš bendro vaizdo pašalini meną?

Aistės Papartytės darbus „Vartų“ galerijos peržiūrų kambaryje bus galima pamatyti liepos 19–26 dienomis.

 

Aistės Papartytės „Sūrio ridenimas“ – 4 viršelyje.