Daiva Kairevičiūtė: „Kai klesti konjunktūrinis menas, išeina keistas menas“

× Jolita Linkevičiūtė

Grafika ir fotografija. Metaforinis mąstymas ir nuolatinė paradoksų, priešpriešų paieška. Vidus yra išorė ir atvirkščiai. Graikų panteonas, mitologija, simboliai ir kasdienybės pusiausvyros palaikytojai – bomžai. Socialinis realizmas. Erotiškos, lanksčios moterys, tarsi chrestomatinės Matisse’o šokėjos. Savaip interpretuoti prerafaelitai ir Emiras Kusturica, renesansiniai natiurmortai, vienuolynų asketizmas ir nuogo kūno formalizavimas...

Grafikė ir fotografė Daiva Kairevičiūtė sako, kad visi jos paveikslai yra durys: atidarai ir uždarai, persikeli iš „kažko“ į „kažką“. Paprastai ji mažakalbė. Menininkė akimirksniu pasikeičia, kai į rankas paima fotoaparatą. Nerežisuodama vis tiek režisuoja: žmones, situacijas, tekstą ir kontekstą.

Daivos dvilypumas atsiskleidė po pokalbio, vos išėjus į gatvę: rankose fotoaparatas tapo jos pačios tęsiniu, akimis be akinių, pati – tarsi pasišiaušęs žvirblis – vos nepakliuvo po automobilio ratais – staiga reikėjo pagauti gerą Kauno Soboro apšvietimą, elegantišką prieblandą scenografo Liudo Truikio namuose-muziejuje, į kurį vėlyvą popietę įsiprašėme.

 

Mindaugo Šnipo nuotrauka
Mindaugo Šnipo nuotrauka

 


Nuotraukoje dar iš Vilniaus dailės akademijos laikų tu – mergina didelėmis akimis, įdėmiai ir atvirai žvelgianti į pasaulį. Kaip dabar save apibūdintum?

Esu labai paprasta ir konkreti. Sakyčiau, kiek laukinė. Labai nemėgstu informacinių tortų ir viražų, tiesiog negaliu jų pakęsti. Pavyzdžiui, astrologiškai mano seg­mentas yra Žuvų ženkle, kuris nurodo į žmogaus vaizdą. Mano netgi išvaizda žuviška. Akys didelės, žalios, slidūs bruožai – vieną kartą pamačiusi manęs neprisiminsi. Bruožai nėra ryškūs, tačiau viena pusė atrodo vienaip, kita – kitaip, tarsi būtų visiškai skirtingos.


Ar gali nusiimti akinius?

Mano akiniai labai stiprūs, –7, nusiėmusi nieko nematysiu, tačiau tapybą matau be akinių. Tos akys pradėjo silpti mokykloje, o paskui užėjo kažkoks durnumas ir su drauge akis ėmėme gadinti specialiai. Įsijungdavome televizorių ir prisikišusios prie ekranų žiūrėdavome. Vaikai sugalvoja kokią nesąmonę ir daro.


Mokeisi Vienožinskio meno mokykloje, o paskui stojai į VDA. Pameni, kada pradėjai piešti?

Polinkis išryškėjo anksti, vaikystėje. Tėvai nebuvo menininkai, tačiau net nekilo jokių klausimų – žinojau, kad stosiu į dailę. Tarytum taip reikėjo. Mokykloje paišaliojau bet ką. Kai tokia slogi atmosfera, ką sąsiuvinio gale pieši? Kaukoles. Begalvius. Žvakes. Mirtį. Emocinę būseną paišai ir rodai. Buvo aišku: einu ten ir viskas. Juk kai eini gaminti pusryčių – tiesiog eini. Čia nėra joks tvirtumas ar pasiryžimas: eini, gamini, valgai... Mokykloje, ypač paskutinėse klasėse, manęs buvo mažai. Su drauge iš pamokų bėgdavome nuolat. Buvo žiauriai neįdomu. Man mokykla – kažkoks absurdas ir taip atrodė nuo pirmos klasės. Sėdi ir nesupranti, kodėl iš viso čia esi. Nebuvau jokia laisva siela, atvirkščiai – labai suvaržyta ir galvodavau: negi visą gyvenimą turėsiu daryti tai, ką kiti liepia? Ištikdavo tokia neviltis. Vyresnėse klasėse nuolat ką nors pridirbdavau: tai galvą nusiskusdavau plikai, tai plaukus zelionka nusidažydavau, nes kitokių spalvų nebuvo. Draugė medicininiu jodu dažydavosi geltonai. Gyvenau autopilotu. Astrologija galbūt ir buvo bandymas pabėgti nuo tos tikrovės, kad suprasčiau: gali būti ir kitaip. Namų atmosfera irgi nebuvo iš lengvųjų. Prabėgo daug laiko, kol galų gale atsikračiau visų skeletų iš spintos...


Ką parodei Akademijos komisijai per stojamuosius?

Iš pirmo karto neįstojau. Neturėjau paruoštų darbų, nešiau pripieštus mokyklinius sąsiuvinius. Realizmą. Piešinius tušinuku. Komisija juokėsi. Nepasisekė mandatinėje atrankoje, nes nesusivokiau, kad būtinas portfolio. Tada nuėjau pas tapytoją Ričardą Bartkevičių, mokiausi metus, jis mane labai spaudė. Užduodavo labai daug, verkdavau. Gal matė, kad turiu potencialo. Per savaitę užduodavo padaryti šimtą eskizų. Tapyboje prasilaužiau ir į VDA įstojau antruoju numeriu, o konkursas buvo 9 į vieną vietą. Išmokau atsijungti nuo proto – tada ranka juda taip, kokia esi, linija tampa plastiška, išgalvoti nieko nereikia. Čia kaip keptum kiaušinienę – tu juk negalvoji apie ją, kepi, ir tiek. Kai yra santykis su tuo, ką darai, galvoti nebereikia. Burtai. Savaime vyksta. Kai esi meniškos (ar kitokios) prigimties, negali rinktis, turi eiti, ir viskas. Varai kaip olimpiadoje.

 

Daiva Kairevičiūtė. „Kriauklės“, 2021
Daiva Kairevičiūtė. „Kriauklės“, 2021

 


O su kokia realybe susidūrei Akademijoje?

Tai nebuvo svajonė. Netgi ne likimas. Kas vedė? Nori nenori, turi eiti. Jei priešinsies – bus blogiau, gali ir psichika pavažiuoti. Man astrologija, kad ir kaip neįprastai ar banaliai skambėtų, visa tai paaiškino. Pasižiūri į savo horoskopą ir matai, kokius dalykus gyvenime turi patirti. Kai esi ne savo rogėse – dažniausiai rodiklis yra liga, nesi laimingas. O kai darai, ką turi daryti, jauti pilnatvę. Gali sparnuotai tai vadinti pašaukimu ar misija. Dailės akademijoje mums labai pasisekė – atsirado toks amerikonas Steve’as Anaya, Liucijos Baškauskaitės vyras. Paskui jį iš ten išgujo, nes nelabai prie tos Akademijos lipo. Mums ir skulptoriams 2 kursus dėstė piešimą. Jis buvo reto laisvumo, kurio taikant techniką mokė R. Bartkevičius, žmogus. Jis mums atvėrė laisvesnį žvilgsnį į daugelį dalykų. Padėjo išsimuistyti iš postsovietizmo. Kai jį išgujo, dėstė grafikas Leonas Lagauskas – mene gana konservatyvus, bet šiaip dūšios žmogus. Sėdėdavome spaustuvėje, tokioje kamurkėje, kalbėdavome apie gyvenimą ir rūkydavome „Primą“, kitų cigarečių nebuvo. Jis mane vaišindavo. Nebuvo švelnus žmogus, anaiptol. Netgi grubus, irgi – raganius. Tiesmukas, kaip kirviu kirsdavo. Gal tas ir jungė. Jis mane velniu vadino. Gal išties bjauri buvau? Visad kertu atgal, nors dabar vis labiau susivaldau. Galėdavau labai stipriai kirsti, nesąmoningai.
O pirmuose kursuose žmogus ir turėtų gauti technikos pagrindus, akademinio piešimo – taip pat, kad galėtų kurti savitą stilių. Tenka matyti studentų, kurie jau nuo pirmo kurso turi daryti meną. Neturėdami beveik jokių pagrindų. Tai vadinu keverzonėmis. Žmogus turi idėją, bet nemoka jos išreikšti. Ir toks darbas kabinamas parodoje kaip meno kūrinys.


Tavo karjera klostėsi labai savotiškai: gavai diplomą, kurio siekei, ir dėl asmeninių priežasčių 15 metų iš meno dingai.

Piešdavau, bet labai retai. Nebuvo sąlygų – materialinių, psichinių. Net nežinau, kaip tai pavadinti. Užsiėmiau ezoterika, astrologija. Kai susipažinau su skulptoriumi Mindaugu Šnipu, išsikėliau iš ten, kur gyvenau, ir vėl ėmiau kurti. Pasikeitė aplinka, ir kokie 7 metai su grafika, fotografija vėl draugauju.


Kas tau yra menas iš didžiosios M?

Kai klesti menininkų klanai, konjunktūrinis menas, kai galerininkai beigi kuratoriai pradeda diktuoti menininkams – ką menininkas turi daryti. Išeina keistas menas. Šiuolaikinis menas ir parodos labai priklauso nuo finansavimo. Savo lėšomis instaliacijos nesukursi, tad rašai paraišką. Kad gautum, turi atitikti konjunktūrinį požiūrį: kas gerai, o kas nelabai. Tokia veikla negalėčiau užsiimti, ne mano. Menui daro įtaką išoriniai veiksniai – juk negali atsiriboti. Nuo madų, srovių. Nežinau, kas yra menas iš mažosios m – gal tai, kas rodoma Pilies gat­vėje? Vienu metu bandžiau patekti į bendrą parodą, tačiau gavau atsakymą, kad mano darbai išsiskiria iš konteksto ir netinka, todėl man verta rengti personalines parodas. Taip ir darysiu.

 

Minėjai, kad portreto žanras – pernelyg ilgas darbo procesas...

Idėją apgalvoju ir ilgai nešiojuosi, tačiau darbą reikia padaryti greitai, kad būtų dar ant tos pačios bangos. Nuo pirminės idėjos iki realizavimo darbas gali pasikeisti neatpažįstamai. Po senovei daug eskizuoju. Darbas atsiskleidžia tik pabaigoje, tada pati nustembu: o, geras! Man įdomus pats procesas. Darant port­retą tapyboje per daug laiko sugaištu techniniams dalykams, daug greičiau tai padarau per fotografiją. Ir apskritai – fotografija mane išlaisvino, atsivėriau pasauliui.

 

Daiva Kairevičiūtė. „Moteris ir lotosas“, drobė, akrilas, 2021.
Daiva Kairevičiūtė. „Moteris ir lotosas“, drobė, akrilas, 2021.

 


Kaip atradai savo formatą? Tavo grafikos darbuose cent­rinė figūra yra moteris. Žiūrovui atveri duris į vidinius moters kambarius.

Paskutiniame kurse dariau ofortą. Tuo metu mama labai sunkiai sirgo, paskui – mirė, o aš taip klaikiai nujuodinau tas figūras... Oforte irgi buvo pavaizduotos moterys. Raižai, darai formą ir tūrį. Paskui pamačiau, kad siluetą galiu išspręsti kitaip: nebūtinos visokios raukšlės, tai nėra esmė. Man rūpėjo judesys, viską išreiškianti kūno kalba. Šokis išreiškia idėją, kurią noriu pasakyti. Buvo etapas, kai be garso įsijungdavau televizorių ir tyrinėdavau žmonių kūno kalbą. Per plastiką, be žodžių pamatai, koks yra žmogus. Mano grafikai niekas nepozuoja, o kam? Žiūrėk: yra dvi rankos, kojos. Kiek tame kūne elementų? Nedarau šimto eskizų, piešiu vieną, jį tobulinu. Popieriaus daug nenaudoju, net daryti linoraižinius man per ilgas procesas. O idėją gali prišaukti bet kas: pamatai situaciją, jos paradoksalumą. Pavyzdžiui, darysiu naują darbą. Moteris. Ir ji laiko kriaukles – šios panašios į moters genitalijas. Atsiveria – užsiveria. Yra paradoksalių dalykų, atveriančių ne prasmę, o naują matymą.


Naujas tavo darbas „Moteris ir lotosas“ panašesnis į drakoną. Pagalvojau: kur link krypsta mintis, išgirdus žodį „lotosas“? Į Egiptą...

Neseniai klausiausi istorikų paskaitos apie Egiptą, laikotarpį, kurį jie pavadino stovinčiu laiku, – kai niekas nesivystė, nebuvo techninio progreso. Išgirsti tokį koncentruotą laikmečio apibūdinimą buvo įdomu. Lotosas gimsta iš purvo, auga dumble ir išsiskleidžia tokiu dievišku grožiu. Rausvas drakonas taip pat yra paradoksas. Moteris, lotosas ir drakonas – tarsi nesuderinami dalykai, bet susijungia į vieną. Moteris-žaizda, juk kiekvienas jų turime. Moters genitalijos – kone visas drakonas, jis valdo. Tai šimtaprocentinis rytietiškas seksualumas, erotizmas, orgazmas. Prieš pusmetį buvau užmetus eskizą, bet neradau sprendimo. O štai prieš savaitę... Iš karto, iš niekur – žybt ir yra. Drakonas spalvingas, netgi vaikiškas. Simbolius sintezuoji, sluoksniuoji ir sukuri naują kūrinį. Mes patys esame paradoksai. Esu moteris ir man pažinus būtent šis pasaulis. Man moters kūnas rūpi kaip struktūra, kuri gali judėti, juk nesi dvasia, esi labiau vanduo.

Moteris-gepardas, moteris-tigrinė lelija... Kai buvau maža, mane veždavo į kaimą, ten būdavau visiškai viena, neturėjau draugų. Močiutė išeidavo į laukus, o kieme augo lelijos, daugiau augalų nebūdavo. Visiškai viena sėdėdavau tame kaime visą vasarą. Eidavau į miškus, slampinėdavau po fermas. Atėjus vakarui tvoroje įrėždavau brūkšnį – dar viena diena praėjo. Kaip kalėjime. Buvo sunku, o dabar prisimenu kaip geriausius savo laikus. Kai esi vaikas – kontempliuoji Visatą, erdvę: vienatvė, medžiai, beribė erdvė. Tos lelijos buvo apleistos, jos augo savaime, neprižiūrimos. Taip prisiminimas atsidūrė piešinyje.


Daiva Kairevičiūtė. „Elgetystė. Gatvė – jų namai“ ČIA

Karantino įkalintos parodos. Daivos Kairevičiūtės „DUblis DU“ ČIA

Draugai